Ignoruodami protestuotojus, juos stumiame link radikalumo?

Protestus lemia tiek nepasitenkinimas bendra valstybės kryptimi, tiek sklandančios sąmokslo teorijos.

Tačiau blogiausia, ką galime padaryti, tai atsiriboti nuo protestuotojų ir juos kaltinti – negebėjimas kalbėtis yra naudingiausia tiems, kurie nori pakenkti.

„Raskevičius yra absoliutus kolorado vabalas, kuris gaus finansavimą savo partijai iš Lietuvos valstybės biudžeto, jis yra antivalstybininkas.

Tokius reikėtų šaudyti šiaip jau – bent po vieną per metus“, – skriejo žodžiai nuo scenos proteste prieš karantino ribojimus.

„Šimonytę – į Sibirą, Raskevičių – ant kuolo“ – skelbė plakatas tame pačiame proteste kovo mėnesį.

Po kelių dienų – dar vienas mitingas, šį kartą prie Seimo.

Praėjus dar kelioms dienoms – prie Vyriausybės. „STOP Lietuvos naikinimui“, „Tikrasis virusas – televizija!!“, „Mes esame sąmoningi“, – skelbė plakatai.

Kiek vėliau – mitingas prie Kauno savivaldybės.

„Stop vaikų testavimui“, „Mano vaikas – ne eksperimentas“, – tokius plakatus buvo galima pamatyti proteste.

Gegužės mėnesį žmonės susirinko į Vingio parką „ginti tradicinių šeimų“, reikalauta Seime nesvarstyti Stambulo konvencijos ratifikavimo, neteikti svarstyti Partnerystės įstatymo projekto, nesvarstyti disponavimo mažu kiekiu narkotinių medžiagų dekriminalizavimo, išbraukti iš Seimo darbotvarkės Tautinių mažumų įstatymo projektą.

„Didysis šeimos gynimo maršas“ 

Birželį keli šimtai žmonių prie Seimo protestavo dėl šeimos politikos, kitą dieną protesto akciją tęsė, vyko akcijos prieš LGBT, Stambulo konvenciją.

Liepą prasidėjo protestai prieš migrantus – piketas vyko Klaipėdoje, kiek vėliau – prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos,

Dieveniškėse, prie Rūdninkų poligono, ten protestuotojai įsiveržė į poligono teritoriją, puolė pareigūnus, padegė padangas.

Liepos pabaigoje Dieveniškių gyventojai susirinko po Vyriausybės langais.

Nepasitenkinimas valstybės kryptimi ir sutrikimas

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorė Ainė Ramonaitė atkreipia dėmesį, kad nereikėtų apibendrinti visų pastaruoju metu vykstančių ir vykusių protestų.

Jos teigimu, lokaliuose protestuose prieš migrantus protestuojama prieš konkrečius veiksmus, tačiau yra žmonių, kurie „tarsi tampa etatiniais protestuotojais ir protestuoja dėl įvairių dalykų“.

Ainė Ramonaitė

A. Ramonaitė pastebi, kad protestuose galima įžvelgti nepasitenkinimą bendrąja valstybės kryptimi ir valdančiaisiais politikais, ieškoma preteksto protestuoti, o jis atsiranda vis naujas.

Kita vertus, kalbėdama su LRT.lt, TSPMI profesorė priduria, kad dalis protestuose pasirodančių žmonių siekia ne protestuoti, o taip parodyti savo poziciją, paremti tam tikrą idėją.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto docentas dr. Povilas Aleksandravičius mano, kad visi pastarųjų metų ir daugelis pastarojo dešimtmečio protestų kyla iš psichologinio žmonių netikrumo gyvenime, kuris ėmė suktis greitai ir nenuspėjamai.

„Pasaulyje vyksta procesai, kuriuos žmonės sunkiai supranta, todėl jų bijo.

Pasaulio tvarka keičiasi.

Senieji gyvenimo modeliai, dar 20 a. gyvavusios socialinės sistemos griūva arba ieško naujų formų.

Povilas Aleksandravičius

Jo teigimu, naujų vertybių ir naujos, atviros bei empatiškos visuomenės žmonės tiesiog nesupranta – jos suvokimą lengvai nustelbia baimė, kad nebebus senojo pasaulio su jo „tradicinėmis“ (iš tiesų, tik 19 a. ir iki Antrojo pasaulinio karo susiformavusiomis) vertybėmis, kurios yra idealizuojamos, nukrypstant nuo tikrovės, teigia MRU docentas.

.Šiais protestais siekiama tiesiog išsilieti (ir neįgyvendinamų reikalavimų paklodės puikiai tai iliustruoja), todėl jie surenka labai įvairių krypčių žmones, kuriuos vienija tik tas pats nesugebėjimas suprasti, kas dedasi, ir baimė, kad nebebus taip, kaip jie įsivaizduoja.

Negebėjimas kalbėtis naudingiausias norintiems pakenkti

Įvairių epitetų ir sąsajų protestuotojai sulaukia ne tik iš visuomenės, bet ir iš politikų.

Pavyzdžiui, vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, kalbėdama apie protestus Dieveniškėse, teigė, kad „žmonių gąsdinimas, kurstymas yra veikimas prieš valstybę“.

Pasak A. Ramonaitės, tokia retorika būdinga ne tik šiai, bet ir kitoms Vyriausybėms:

„Galiausiai valdžia keistai pradeda reaguoti, (...) tai dažniausia taktika iš valdžios, ji atsikartoja per visas partijas.

Tai stebina – nuėjimas kaip ir lengviausiu keliu, atsakomybės nusimetimas nuo savęs, kad mes čia niekuo dėti, kad čia priešai [kalti].

Klausimas, kas labiau kenkia: ar tie, kas protestuoja, ar valdžia, kuri nesugeba gražiai kalbėtis su protestuotojais“, – svarsto TSPMI profesorė.

Ignoruodami protestuotojus, juos stumiame link radikalizacijos

TSPMI dėstytoja dr. Ieva Petronytė-Urbonavičienė išskiria, kad pastaruoju metu vykstantys protestai yra itin nepalankūs Vyriausybei:

„Jie neatitinka to Vilniaus burbulo įsitikinimų, tad automatiškai atrodo nesavi – nesava nuomonė, nesava pozicija.“

I. Petronytė-Urbonavičienė teigia, kad tradicinių vertybių gynimas, koronaviruso neigimas, pasisakymai prieš vakcinaciją ir prisidėjusi migrantų krizė tampa tam tikra jėga – taip viešojoje erdvėje garsiai girdime dažniau tylinčios visuomenės dalies pozicijas.

Iš čia ir kyla nepatogumas, LRT.lt priduria ji.

„Protestai lyg ir daug kam atrodo pavojingi, destabilizuojantys valstybę.

Būtų lengviau susitapatinti su protestais ir jų reikalavimais, jei juose būtų kalbama apie gamtosaugines idėjas ar Baltarusijos palaikymo akcijas, nes jos lyg ir atitinka vertybinę dominuojančią opiniją.

Ieva Petronytė-Urbonavičienė / BNS nuotr.

O staiga turime protestų reikalavimus dėl nepalankių, visuomenei neartimų pozicijų (...).

Atsiranda nesmagumas, nenoras pripažinti protestus“, – akcentuoja TSPMI dėstytoja.

Tokiame kontekste, kalba I. Petronytė-Urbonavičienė, politikams tampa labai paprasta už šių protestų įžvelgti antivalstybinę veiklą bei sąmokslo teorijas.

Tačiau taip keliame pavojų sau, kaip visuomenei.

„Šie protestuojantys žmonės yra mūsų visuomenės dalis.

Galbūt tai yra nepatogi dalis, ne visi gali su ja lengvai identifikuotis.

Ne visiems yra priimtinos jų vertybės ir reikalavimai, norisi ginčytis, bet, kaip bebūtų, tai yra mūsų piliečiai.

Taip kyla didesnis atotrūkis, situacijos aštrinimas.

Blogiausia, ką galima padaryti, tai atsiriboti, kaip nors apšaukti, paniekinti, nurašyti tą nuomonę“, – įsitikinusi pašnekovė.

Jei protestuotojus ignoruojame arba, dar blogiau, apšaukiame, mes pastumiame juos dar labiau radikalizuotis, tvirtina I. Petronytė-Urbonavičienė.

„Toks radikalėjimas turi labai didelių neigiamų pasekmių.

Dabar vykstantis veiksmas šiek tiek kelia nerimą.

Įmanoma suprasti abi puses, labai lengva suprasti tuos, kurie protestus ir keikia, ir šmeižia, nurašo, – norima labai greitai sureaguoti.

TSPMI dėstytojos teigimu, dėl šių priežasčių protestų ir radikalumo ateityje gali būti tik daugiau.

Valdžios institucijų nenorėjimas ir negalėjimas patenkinti reikalavimų sukuria konfrontaciją ir situacijos sudėtingumą.

Dar yra vertybinė dimensija – kai reikalavimai yra ekonominio pobūdžio, galima kažkaip lengviau surasti vidurkį.

Kai kalbama apie vertybes, daugeliu atvejų yra kategorijomis juoda ir balta paremta diskusija“, – mano I. Petronytė-Urbonavičienė.

Lietuvoje organizacijos silpnos ir vyksta kitokio pobūdžio protestai – jie būna spontaniški.

Organizatoriai dažniau būna ne aiškios organizacijos atstovai, o personalijos, tvirtina A. Ramonaitė.

Tokiais atvejais derybos sunkesnės, kliudo ir išsiskiriantys vertybiniai aspektai.

„Kai [susiduria] vertybiniai dalykai, nelabai įmanomas kompromisas, nes dominuoja arba viena, arba kita vertybė, sunkiau rasti kompromisą“, – akcentuoja politologė.

Dialogo mezgimas ne visada sutinkamas civilizuotai

Svarbiausia – abiejų pusių noras kalbėtis, pabrėžia I. Petronytė-Urbonavičienė.

Anot jos, dialogo mezgimas ne visada „sutinkamas civilizuotai“.

Kaip pavyzdį ji pateikia Seimo nario Mato Maldeikio bandymą kalbėtis su susirinkusiais protestuotojais – tada parlamentaras buvo nušvilptas ir iškeiktas.

„Iš esmės tai yra pavyzdys, kad mes, kaip tauta, nelabai mokame išsikalbėti.

Tie žmonės, kurie ateina į protestus, yra pavargę, nusivylę, nebematantys kitokių situacijos sprendimo būdų. (...) Išklausymas yra tas žingsnis, kurio vertėtų imtis. (...)

Šiomis dienomis labiausiai rėžia ausį tai, kad protestai prieš migrantus vos ne iš karto pavadinami antivalstybine veikla.

Tokie protestai viešojoje erdvėje įtvirtina baimę, todėl jų rezultatas – sustiprėjusi tendencija užsidaryti savo kieme.

Ir tikėjimas iliuzija, kad, jeigu užsidarysime, pasaulio problemos mūsų nepalies.