Iš baro pajūryje norėjo sprukti neatsigręždami: baisu net pagalvoti apie tuos, kurie čia užsuka savaitgaliais

Manau, kad daugelis, važiuodami keliu Palanga – Klaipėda, nepasiekę Romų gyvenvietės dešinėje pastebėjote nuorodą „Grill, 1 min“.

Nežinau, kokiu bekelių monstru reikia lėkti tuo žvyruotu keliuku ir nebijoti ne tik pamesti automobilio ratų ar „pasisodinti“ į saloną amortizatorius, bet ir išbarškinti dantis, bet mes tikrai lėtai dardėdami užtrukome ženkliai ilgiau.

Suprantame reklaminius triukus, tad pamirštam keliuką ir ieškome stalelio, prie kurio norėtume prisėsti. Kadangi darbo diena, jau gerokai po pietų, lauko terasa beveik tuščia.

Padavėjas mus pastebėjo greit, ir jau norėjo dėti meniu ant stalelio, prie kurio stabtelėjome, bet mes jį sustabdėme. Paprašėme, kad nuo stalo nuvalytų maisto likučius, pagal kuriuos nesunku buvo nustatyti, jog prieš tai čia sėdėję suvalgė ne vieną, o kelis skirtingus patiekalus, o riebaluoti pirštai greičiausiai buvo valomi į stalą.

Kol padavėjas ieškojo stalams valyti skirtų instrumentų, mes bandėme rasti kitą stalelį, kuris jau būtų paruoštas naujiems klientams sutikti. Bet ir ant kito stalelio puikavosi ne tik maisto likučiai, bet ir praskrendančių paukščių palinkėjimai.

„Pridžiūvo, nesivalo“, – su nuostaba ištarė padavėjas, trindamas nešvarią vietą ir neslėpdamas nepatenkinto veido. Matyt, pyko, kad pasitaikė tokie akyli klientai. Suprask – palinkėjimas ant stalo kampo niekam neužkliuvo daug dienų ir jau spėjo sukietėti į akmenį.

Žiemą nuo šalčio sušalęs gal ir pats būtų nukritęs, o čia atvažiavo ir privertė ne tik jį nuvalyti, bet ir panašiai pažymėtą suolą perbraukti šlapia šluoste.

Žodžiu, pirmieji įspūdžiai buvo tokie, lyg mus apiplėšė ką tik praplaukiantis vikingų laivas, o mes prisėdome, vartome meniu ir laukiame kito. Atrodo – čiupk kojas į rankas ir pasileisk laukais neatsigręždamas, bet smalsumas, o kas bus toliau, privertė sulaukti ir kitų vikingų laivo, ir ne vieno...

Vartydamas meniu susimąsčiau, kodėl ši vieta buvo pavadinta „Vikingai“, o iš sriubų siūlo tik vieną, ir tą pačią – šaltibarščius? Gal tas vikingas į Baltijos jūros pakrantę buvo išmestas po kokios laivo katastrofos? Nes meniu be šaltibarščių dar puikavosi ir cepelinai.

Prisiminęs iškabą „Grill“, tikrai tikėjausi rasti kokią sriubą, virtą puode ant žarijų – bet kokią. Būčiau „pasirašęs“ net kukulių su šviežiom daržovėm, bet tikrai nesitikėjau meniu rasti tik šaltibarščius.

Dabar apie kainas, jei kam įdomi mano nuomonė. Žvelgdamas viena akimi į kainas, kita – į jau kelintą purviną stalelį valantį padavėją, dar net neparagavęs patiekalų galėjau drąsiai teigti: kainos prasilenkia su sveiku protu.

Nepamenu, kur esu matęs lašišos kepsnį už 17 eurų, bet „Vikingo“ meniu  puikuojasi tokia kaina. O gal patiekalai bus tokie skanūs, kad tai pakeis mano nuomonę ir reziumuojant apžvalgą teks atsiprašyti?

Šaltibarščiams pretenzijų aš neturėjau, tačiau turėjau jų bulvėms, kurios, jei neklystu, buvo seniai išvirtos ir mikrobangėje prikeltos antram gyvenimui. Padavėjas, matyt, ir pats suprato, kad pigioms tragiškų bulvių pagundoms nepasiduosiu, tad su šaltibarščiais man atnešė tik šaukštą – net nepasivargino pridėti šakutės.

Vertinu įžvalgumą, bet toliau nuleidęs galvą valgydamas šaltibarščius turėjau klausytis, kaip, gavusi Cezario salotas su lašiša, Katinienė į šuns dienas deda mūsų naujų restoranų paieškas.

Pradėkime nuo salotų kainos – 7,00 eurai. Ir tai vienintelis dalykas, kuris turinį lėkštėje pritempė prie didingo salotų pavadinimo – Cezario salotos.

Salotos atrodė lyg likusios po užvakarykščio banketo. Kodėl į 3 siauras juosteles buvo susmulkintas ir taip mažytis lašišos gabaliukas, – klausimas, vertas milijono. Vienintelis logiškas paaiškinimas, jog tai po banketo likęs keptos lašišos gabaliukas, kurį supjausčius buvo bandyta jį dar kartą prikelti antram gyvenimui.

Beje, žvelgdami į lašišą, sudėtą ant mažutės lėkštutės, jūs galbūt paprieštarausite dėl jos dydžio. Bet pažiūrėkite į šalia pūpsančius vyšninius pomidoriukus. Jei tokių turite namie, tai žvelgdami į juos dabar puikiai suvokiate apie ką aš, ir kiek lašišos atsidūrė šiose salotose.

Žinoma, kad lašiša buvo perkepusi, nes tokie ploni gabaliukai iškepa vos prisilietę prie įkaitusių grotelių. O sprendžiant pagal tai, kokia sausa buvo žuvis, jos kepėjas, matyt, dar spėjo ir parūkyti prieš nuimdamas ją nuo grilio.

Skirtinguose lėkštės kampuose padėję po šaukštą majonezo virtuvės darbuotojai taip tikėjosi suteikti gyvybės šioms salotoms ir tuo pačiu įtikinti mane, jog majonezas yra padažas. Kas tokie ančiuviai, jie, matyt, net girdėję nėra, ir kad jie be dar kelių ingredientų sudaro klasikinį Cezario salotų padažą, bus taip pat neskaitę.

Norėjau tikėti, kad vištienos filė kepsnys ir šonkauliukai pataisys padėtį, deja, klydau. Kramtydamas perkeptus riebius šonkaulius ir matydamas, kaip su perkepta išsausėjusia vištiena vargsta Katinienė, bijojau pagalvoti apie klientus, kurie čia atvyksta papietauti savaitgalį. Bijau pagalvoti, ką, sulaukę kelis kartus daugiau valgytojų, iškepa čia dirbantys, kai nesugeba susitvarkyti tik su mūsų dviejų užsakymu.

Pikantiškas padažas arba kitaip – gamyklinis majonezas, gardintas prieskoniais, turėjo padėti Katinienei valgyti sausą vištieną. Bet matydamas, kad tas riebalų kalnas ten visiškai netinka, pasidalinau su ja man prie šonkauliukų patiektu padažu, kažkuo primenančiu adžiką.

Tinka ar netinka bulvės prie vištienos, jau nebuvo pagrindinis klausimas. Pagrindinis klausimas buvo – kaip jos paruoštos? Kad virtos ir vėliau bandytos šildyti, matosi, bet kam jas paruošus taip gausiai apipilti aliejumi? Negi anksčiau turguje prekiavote rūkyta žuvimi, ir kaskart klientams suabejojus, ar ji šviežia, jiems nuėjus žuvį kaskart tepdavote aliejumi, taip bandydami ją „prikelti“ prekybai?

Noriu tikėti, kad jos bent nebuvo įmestos į neįkaitusią gruzdintuvę...

Suprantu, kad aliejumi apipurkšti ar aptepti bulves kepant ne tik kad galima, bet ir rekomenduojama. Bet aliejaus turi būti tiek, kad kepimo metu jis susigertų į bulves, o ne tekėtų į lėkštę.

Tik rašydamas tekstą ir peržiūrinėdamas nuotraukas pamačiau, kad už vandenį iš čiaupo, kurį tradiciškai daugelis vadina stalo vandeniu, bet dėl estetiškumo ir šiokio tokio skonio pagražina citrusinių vaisių skiltelėmis, iš mūsų paėmė 2 eurus.

„Vikinge“ niekas net nesivargina stalo vandens kuo nors pagražinti. O kam? Naivūs pravažiuojantys klientai susimokės, ir tik namie, kaip ir mes, pastebės, jog buvo apmokestinti ir už vandenį iš čiaupo.

O tikimybė, kad paskanavę tokio tragiško maisto jie sugrįš – labai maža. Tad vandens iš čiaupo prekyba vyksta ir, manau, nesustos, net jei „Vikingo“ savininkai sužinos, jog net sostinės centre stalo vanduo dalijamas nemokamai, ir dar pagražintas agurko juostelėmis ir mėtų lapeliais.

Vertinu „Vikingai“ 1/5 ir reziumuodamas noriu pasakyti: nusiimkit tą užrašą – „Grill“. Jei jums ne gėda skelbtis grilio meistrais, tai bent nedarykite gėdos šį amatą išmanantiems. Negebėti gerai iškepti didelius vištienos filė gabaliukus turint tik porą užsakymų gali tik pradedantis septynmetis „grilistas“, kurio pirmuosius kepsnius prižiūrintis tėtis nusisuko kelioms minutėms.

Manau, kad tikslingai į meniu įtraukėte šaltibarščius ir cepelinus, nes bent jau šaltibarščius gaminti mokate. Manyčiau, mokate ir cepelinus virti.

Tik klausimas: kam bandyti būti šiuolaikiškais ir bėgti su gastronomijos madomis? Net neabejoju, jog gamindami tai, ką mokate, jūs sulauktumėte daugiau klientų, o ir pastovių greičiausiai atsirastų.

Išvažiuodami nužvelgėme medinį stovą, kuriame skelbiama, jog siūlote firminį eršketą. Noriu jums palinkėti nusileisti ant žemės ir pirma išmokti kepti lašišą, vištieną ar tuos pačius kiaulienos šonkaulius, o tik tada bandyti ruošti didingąjį eršketą.

Baras pateikė atsaką

Į Riebaus katino kritiką atsakė grilio baro „Vikingai“ administracijos atstovas Vincentas: „Mes tai vertiname kaip užsakytą ir nepelnytą kritiką mūsų barui. Mūsų virtuvę prižiūri aukštos kvalifikacijos kulinarijos ekspertas. Baro įvertinimas „Google“ sistemoje – 4 balai, ir tai, manau, pakankamai aukštas balas, o taip pat geras įrodymas, kad klientams pas mus patinka.

Mūsų versle daug kas priklauso nuo oro: vieną akimirką klientų gali visai nebūti, o jau kitą – atvyksta 60 svečių. Tuomet kažkam nepatinka, kad tenka ilgai laukti. Bet mes juk negalime laikyti personalo tuščiai ir laukti, kol saulė pasisuks, o tada ir klientų atsiras. Viskas proto ribose.

Ir mes tikrai esame patenkinti savo personalo darbu.

Kalbant apie konkrečią Riebaus katino viešnagę, galiu pasakyti, jog jis pats užsisakė vandenį be citrinos ir ledukų. Tokį jam padavėjas ir atnešė. O po to buvome apkaltinti, kad už vandenį iš čiaupo imame 2 eurus. Mes ne miesto restoranas, kad galėtume pilstyti vandenį iš čiaupo – mes neturime tokio kokybiško vandens, tad jį perkame. Į stiklinę dedame ledukų, citrinos ir parduodame. Taip ir parašyta meniu.

Dėl Cezario salotų galiu patikinti: nuotraukoje viskas lygiai taip, kaip ir priklauso pagal patiekalo technologinę kortelę.

Manome, kad tas asmuo neturi jokios kvalifikacijos vertinti patiekalus ir vertinimo metodikos – visas vertinimas priklauso nuo jo nuotaikos“.