Kaip susitarę šitos sukakties nepastebėjo Seimo pirmininkė, Prezidentas, premjerė, pagaliau Vilniaus meras, nors kartais kaip susitarę skuba siųsti linkėjimus kur kas mažesnio kalibro asmenims.
Iš Ignalinos atvyko Linkmenų seniūnas Jonas Alekna, kraštiečiai, buvęs miškininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas Jonas Rimantas Klimas ir kino operatorius, režisierius Eugenijus Ostašenkovas.
Patikinęs, kad linkmeniškiai Antaną mini geru žodžiu, seniūnas perdavė savivaldybės mero Justo Rasiko sveikinimą. Kanklėmis pagrojo bei patriotinių dainų padainavo J.R.Klimas.
Vienas artimas jubiliatui žmogus, panorėjęs likti neįvardintas, užkalbintas sakė, kad prieš penkerius metus, švenčiant 90 metų sukaktį, situacija buvo kita: A.Terlecką sveikino ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir premjeras Saulius Skvernelis.
Pasidžiaugęs, kad šiemet jubiliatą pagerbė Linkmenų seniūnas, atsisakęs viešintis pašnekovas apmaudžiai nutęsė, kad valdžia, matyt, turi kur kas svarbesnių reikalų, ir nusenęs žmogus, kuris beveik nevaikšto, jai nė motais.
„Gal jiems 95 metai ir nėra svarbi data, bet ar daug žmonių sulaukia tokio amžiaus, ar daug sulaukusių esti neeilinės asmenybės. Žinoma, kas kita būtų, jeigu jo vietoje būtų Landsbergis..."
Galimas daiktas, būtų kitaip, nors Vytautas Landsbergis sovietmečiu nė nebuvo Nepriklausomybės šauklys. Ir Lietuvos vadovu atgavus Nepriklausomybę jis buvo paskelbtas Seimo narių balsais. Tokių drąsių kaip A.Terleckas sovietmečiu buvo vos vienas kitas.
„Kas šitie išsišokėliai, nesusitaikę, nepriėmę režimo nustatytų sovietinės gyvensenos taisyklių, dėl kilnesnio tikslo išsižadėdavę savęs ir leisdavę uždaryti savo kūną imperiniuose gulaguose, tarsi kiek ironiškai liudydami, jog dvasios neįmanoma įkalinti? - rašo Gintaras Šidlauskas ( „Lietuvos laisvės lyga: nuo „Laisvės šauklio" iki nepriklausomybės", 2006).
A.Terleckas kartu su kitais „išsišokėliais" 1978 metais įkūrė nelegalią organizaciją „Lietuvos laisvės lygą" ir tapo jos vadovu.
Kartu su „išsišokėliais" sukūrė ir išplatino „Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumą", smerkiantį Molotovo- Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus.
Specialistų nuomone, jis yra reikšmingiausias sovietinio neginkluoto pasipriešinimo dokumentas.
1987 metų rugpjūčio 23 organizavo pirmąjį protesto mitingą per ilgus SSRS okupacijos metus prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje.
Pirmuosius mitingus trėmimams į Sibirą paminėti, kuriuose reikalauta laisvės Lietuvai ir kad būtų išvesta okupacinė kariuomenė, taip pat organizavo Lietuvos laisvės lyga...
„Smagu, kad Lyga tam tikra prasme yra marginalinė organizacija, likusi didžiosios politikos nuošalėje, - sako G.Šidlauskas knygoje, - ne valdžia buvo jos tikslas.
Ačiū Dievui, kad Antanas taip ir netapo Seimo nariu, kad kiti, gal to ir verti, neužėmė įtakingų valstybinių postų, nesusikūrė „reikiamų" įvaizdžių. Ne dėl postų viskas buvo pradėta.Tad nenuostabu, kad ne jie šiandien yra mūsų laikų naujieji herojai.
Laisvės lyga nedavė Lietuvai nė vieno signataro, ministro ar diplomato. Lyga niekada nebuvo kadrų rengimo įstaiga.
Užtat ji parodė bekompromisinės laikysenos, aiškaus ir skaidraus tikslų deklaravimo, sugebėjimo ryžtingai siekti to, kas šiandien tapo kasdienybe, pavyzdį.
Priklausymas lygai reiškė atsisakymą konformizmo, pragmatizmo, karjeros, neretai - ir asmeninės laisvės".
Pirmą kartą už antisovietinę veiklą A.Terleckas sulaikytas vos septyniolikos, 1957 metais jau nuteistas 4 metams griežto režimo lagerio, 1973 metais vėl suimtas ir vienus metus kalintas Lukiškių kalėjime. 1979 metais už antisovietinę veiklą suimtas ketvirtą kartą; nuteistas 3 metams griežto režimo lagerio (Permėje) ir 5 metams tremties (Omsukčane, Magadano sr.).
Būdamas aktyvus politikas A.Terleckas gynė savo tiesą nepaisydamas nei autoritetų, nei postų, nei visuomenės nuomonės, nuo jo kliuvo ir V.Landsbergiui, ir Algirdui Brazauskui, ir net Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidėjams, užsidariusiems konfesiniuose reikaluose ir per mažai ginantiems tautinius interesus.
1999 metais prezidentui Valdui Adamkui skirtame laiške dėl akademiko Andrejaus Sacharovo apdovanojimo, A.Terleckas neišturi neatkreipęs dėmesio, kad aukščiausiuose valstybės postuose tebesėdi buvę komunistai, nomenklatūrininkai.
Ir kad vargu ar prie tuometinės teisėtvarkos ir teisėsaugos sistemos bus atsakyta į klausimą, kodėl tokia padėtis susiklostė Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę ir vargu ar bus stengiamasi išsiaiškinti, kas dėl to kaltas...
2011 metais sakydamas kalbą iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo minėjime Seime A.Terleckas įvardijo priežastis: „1990 m. kovo 11 d. ką tik išrinktas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku Vytautas Landsbergis padėkojo Persitvarkymo Sąjūdžiui, ir persitvarkiusiai Lietuvos komunistų partijai. Nutylėta visos tautos kova ir pasiųsta žinia komunistams, kad jie gali būti ramūs dėl savo likimo.
Tuomet sakiau, kad klaida dėkoti pastarajai partijai, o dabar jau iš dviejų dešimtmečių perspektyvos manau, kad tai buvo viena iš didžiausių klaidų, šiandien lemiančių Lietuvos piliečių nepasitenkinimą valstybe.
Labai gaila, kad Sąjūdžio Lietuvos komunistų partijos broliavimasis, pataikavimas komunistams ir jų jėgos baimė neleido po nepasisekusio pučo Maskvoje 1991 m. rugpjūtį, įstatymais apriboti komunistų, nesvarbu, kokiais tada save vadino, veiklą Lietuvoje, ir konfiskuoti turtą.
To nepasidarius, įvykiai pasuko visai kreiva vaga, sovietinė nomenklatūra, sėkmingai išlaikė ir padidino savo turtus, per juos darė įtaką visuomenės nuotaikas formuojančiai žiniasklaidai, ir sėkmingai susiliejo su pradėjusio kilti laukinio kapitalizmo daigais.
Šita simbiozė iki šiol karaliauja Lietuvoje, o jos narius vienija ne kokia nors ideologija, ne religinė tautybė, o tik vienas tikslas - pinigai. Manau, kad tokiomis plytomis mūrijamas valstybės pamatas negali būti stiprus."
Šiandien Lietuvos laisvės karys A.Terleckas dienas leidžia Tremtinių namuose, kurios darbuotojai jį ir pasveikino pirmieji, kaip ir kiekvieną bendruomenės narį, sulaukusį įsimintinos dienos.
Direktoriaus pavaduotoja Aušra Makarevičiūtė sakė mananti, kad norinčių pasveikinti jubiliatą netrūks ir šią savaitę.
„Namai yra atviri ir norintys pasveikinti gali tuo nedvejoti", - sakė ji, pridūrusi, kad lankytojų prašoma suderinti laiką ir neužsibūti ilgiau kaip 15 minučių, nes pasiligojęs žmogus pavargsta ir jam reikia pailsėti.
A.Makarevičiūtė minėjo, kad dėl vizito teiravosi ir tautos išrinktųjų atstovai. Vadinasi, gimimo diena tęsiasi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą