Kariuomenės vadas tvirtina, kad apie jo studijas Rusijoje vadovybė žinojo, bet paaiškėjo, kad nežinojo niekas

Pasak V. Rupšio, abu faktus visur, kur buvo būtina, jis nurodė.

Tačiau paaiškėjo, kad apie V. Rupšio studijas aukštojoje Novočerkasko karo mokykloje, skiriant jį kariuomenės vadu, nežinojo niekas iš tų, kurie privalėjo turėti tą informaciją. Nebuvo apie tai informuotas nei šalies prezidentas, nei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas.

O kai pagaliau pavyko susisiekti su tuometiniu krašto apsaugos ministru Raimundu Karobliu (pernai jis paskirtas ES delegacijos Tadžikistane vadovu), paaiškėjo, kad apie V. Rupšio studijas Novočerkaske nežinojo ir jis.

O generolas dabar sako priešingai: „Aš viską deklaravau. (...) Mokslai Rusijoje yra deklaruoti nuo 1990 m. lapkričio 9 d. Ji deklaruota visuose dokumentuose, asmens byloje ir taip toliau. Visos tarnybos nuo šitų metų – įstojimo – yra tai tikrinusios, patikrinusios, pertikrinusios. Tai visiškai nebuvo paslaptis. Jokia paslaptis.“

V. Rupšio kandidatūrą prezidentui pasiūlė tuometinis krašto apsaugos ministras R. Karoblis. Prieš siūlydamas kandidatą šalies vadovui ministras privalėjo bent perskaityti jo asmens bylą.

Jei ministras apie studijas Rusijoje nieko nežinojo, peršasi logiška išvada, kad V. Rupšio asmens byloje apie tai nebuvo užsiminta. Ministras svarstydamas šią kandidatūrą teigė, kad kandidatas yra nepriekaištingos reputacijos.

Publikuojame visą R. Karoblio atsakymą Alfa.lt žurnalistui.

„Ne, apie šį faktą nežinojau. Gaila, tikrai šią informaciją būčiau pateikęs tiek Prezidentui, tiek už gynybą atsakingiems Seimo nariams, kaip papildomą apibūdinant generolo asmenybę ir motyvaciją.

Ar būčiau teikęs generolo V. Rupšio kandidatūrą, jei būčiau šį faktą žinojęs? Be abejo, taip. Jo motyvacija ir ištikimybe Lietuvai niekas neabejojo. Ir, manau, niekas, susidūręs su gynybos sritimi, neabejoja ir dabar. Kelerių metų studijos Novočerkasko karo mokykloje, manau, prisidėjo prie jo indėlio 1990–1991 m. ir vėliau.

Kitokie gynybos mokslai tuo metu nebuvo prieinami. O aplinkybės – išėjimas iš šios mokyklos 1988 m., t. y. gerokai prieš nepriklausomybės paskelbimą, iš karto į privalomąją tarnybą eiliniu (ne karininku).

Privaloma karo tarnyba ne karininko laipsniu (kaip nuobauda), manau, rodo, jog sovietų valdžios jis buvo baudžiamas. Priesaika ir tarnyba nuo 1990 m. lapkričio irgi daug ką pasako. V. Rupšio patikra AOTD (Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas – red.) buvo atlikta pagal visas procedūras.

Karininkams, ypač vyresniesiems ir aukščiausiems karininkams yra ypač griežta. Abejonių dėl to neturiu. O informacijos apie studijas Rusijoje greičiausiai neturėjau dėl to, kad ji nebuvo aktuali (dėl aukščiau minėtų priežasčių – pasitraukimas iš karo mokyklos 1998 m. be laipsnio, priverstinė tarnyba ne karininku, ankstyvas įsitraukimas į krašto apsaugos sistemą). Informaciją turėjau apie tuos aukšto lygio karininkus, kurie turėjo Sovietų Sąjungos karininko laipsnį. Šiuo atveju situacija visiškai kita.“

Išsiaiškinti, ar nors Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (karinė žvalgyba ir kontržvalgyba) prie Krašto apsaugos ministerijos žinojo apie V. Rupšio studijas rusų karo mokykloje, kurios didžioji dalis absolventų po baigimo tarnaudavo Rusijos specialiosiose tarnybose, nepavyko.

Tuometinis AOTD vadovas Remigijus Baltrėnas (dabar generolas majoras yra karinis Lietuvos atstovas prie NATO) per Lietuvos atstovybės prie NATO atstovę žiniasklaidai perdavė, kad nekomentuos nieko, kas susiję su AOTD darbu.

Valstybės saugumo departamento (VSD) Strateginės komunikacijos skyrius atsakė, kad jų tarnyba čia išvis niekuo dėta: „VSD pagal kompetenciją nedalyvavo kariuomenės vado skyrimo procese, informacijos apie jį pagal įstatymą ir nustatytą tvarką tikrinti negalėjo ir netikrino. Šis klausimas yra kitos žvalgybos institucijos kompetencija, todėl jo komentuoti negalime.“

Klausimų tik padaugėjo

R. Karoblio atsakymas iškėlė naujų klausimų. Juos išsiuntėme kariuomenės vado atstovei spaudai majorei Rūtai Montvilei: „Dabar, kalbant apie V. Rupšio studijų Novočerkasko aukštojoje karo mokykloje nutraukimą, minimi 1988 m. O rusiškuose šaltiniuose teigiama, kad studijas ten jis metė 1989 m., likus nedaug laiko iki baigimo.

Kada iš tikrųjų jis nutraukė studijas Novočerkaske? Po to V. Rupšys dar buvo paimtas į privalomąją karo tarnybą? Kur ir kokiame dalinyje tarnavo?

Studijuojant Novočerkaske jam buvo suteiktas seržanto laipsnis, o privalomojoje tarnyboje jis buvo eilinis? Kaip jis tapo viršila? Privalomojoje tarnyboje jis neišbuvo dvejų metų? Kiek laiko tarnavo ir kodėl buvo paleistas iš tarnybos anksčiau laiko?“

Gavome lakonišką atsakymą ir pasiūlymą kreiptis į KAM: „Lietuvos kariuomenės vadas gen. V. Rupšys studijas Novočerskasko karo mokykloje savo noru nutraukė 1988 m. Kaip nuobauda už savanoriškai nutrauktas studijas jam buvo skirta karo tarnyba, iš kurios jis buvo paleistas jos nebaigus. Atsakingos LR institucijos apie šį faktą buvo informuotos. Platesnio komentaro kreipkitės į Krašto apsaugos ministeriją.“

O ministerija atsiuntė dar lakoniškesnį atsakymą: „Platesnio komentaro, be to, kurį Jums perdavė kariuomenės vado atstovė spaudai, neturime.“

Sovietų laikais aukštųjų karo mokyklų kariūnai buvo prilyginami šauktiniams kareiviams. Nutraukę studijas privalomojoje tarnyboje jie tarnaudavo iki artimiausio gynybos ministro įsakymo dėl demobilizacijos (per metus būdavo išleidžiami du tokie įsakymai – pavasarį ir rudenį). Novočerkaske jis buvo seržantas, o privalomojoje tarnyboje – eilinis?

Nepaisant trumpo tarnybos laiko, jis nuo eilinio buvo paaukštintas iki viršilos? Buvusiems sovietų karininkams šios aplinkybės atrodo labai keistos ir keliančios įtarimų.

Informacija turi būti suteikta

Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, profesorius, buvęs krašto apsaugos ministro teisės patarėjas Dainius Žalimas pakomentavo susidariusią situaciją: „Pagal Konstituciją kariuomenės vadovybei yra keliami viešumo reikalavimai.

Yra principas, kad valdžia tarnauja žmonėms. Atsisakymas suteikti informaciją, kuri nėra žmogaus privataus gyvenimo dalis, o kalbama apie aplinkybes, kurios gali būti reikšmingos einant pareigas, manau, tų principų neatitinka.

Kariuomenės vadas yra viešas asmuo, todėl neabejotina, kad jis privalėtų suteikti visuomenei informaciją apie savo tarnybą sovietų kariuomenėje.

Valdžios įstaigos ir pareigūnai taip pat tarnauja žmonėms. Jei yra visuomenės poreikis žinoti tą informaciją, nėra jokio konstitucinio pagrindo ją slėpti, nes tai nėra privataus gyvenimo aplinkybės.“

Profesorius sako nematantis problemų atsakyti į klausimus, kurie buvo užduoti kariuomenės vadui: ką žmogus veikė nuo 1980 iki 1990 m., kaip klostėsi jo karjera tarnaujant sovietų kariuomenėje ir išėjus iš kariuomenės mokymo įstaigos.

„Negaliu atsakyti, dėl kokių priežasčių ši informacija yra neatskleidžiama. Bet privalėtų ją suteikti“, – sakė D. Žalimas.

Kai slepiami lyg ir paprasti dalykai, tai natūraliai sukelia įtarimų. „Dėl to ir turėtų būti pateikta normali, vieša informacija, kad nebūtų pagrindo abejoti aukščiausio karinio pareigūno patikimumu ir kitomis savybėmis, kurios būtinos einant šitas pareigas.

Kai slepiama elementari informacija, visuomenei gali kilti abejonių arba gali kilti nepasitikėjimas kariuomenės vado institucija ar net kariuomene, kai jai vadovauja asmuo, kuris nenori atskleisti savo praeities sovietų kariuomenėje“, – paaiškino teisininkas.

D. Žalimas pridūrė, kad jam, kaip piliečiui, abejonių kelia kai kurie kariuomenės vado sprendimai: „Noras investuoti didžiulę sumą į tokius pirkinius kaip tankai, užuot turėtų būti kiti Lietuvos kariuomenės prioritetai. Praktiškai neturime nei priešlėktuvinės, nei priešraketinės gynybos, nei dronų. Manau, kad tokios priemonės galėtų būti įsigytos daug greičiau, nes Lietuvos gynyba reikia rūpintis čia ir dabar, o ne po penkerių metų, kol tie tankai atvažiuos. Kyla klausimų, ar tikrai tokie sprendimai yra geriausi valstybės gynybai. Kartais man atrodo, kad mūsų karinė vadovybė yra užsikonservavusi ir gyvena XX a. kategorijomis bei neatsižvelgia į realijas. Yra ir kitų abejotinų sprendimų. Pavyzdžiui, brangių karinių miestelių statyba. O juk žinome, kad Ukrainoje kariuomenė dabar vengia dislokavimo specialiuose kariniuose miesteliuose, nes tai yra pirmas taikinys atakos metu. Pasitikėjimo tokie sprendimai nesuteikia. Bent kol kas negalėčiau pasakyti, kad šalies gynyba sulaukia efektyvių sprendimų.“

Reikia parlamentinio tyrimo

Neseniai LRT radijo laidoje „Pas Nemirą“ žurnalistė Nemira Pumprickaitė kalbino buvusį Kanados karinės žvalgybos karininką Kostą Rimšą, kuris visą gyvenimą dirba prieš Rusijos spec. tarnybas, labai gerai pažįstamas su Lietuvos spec. tarnybų darbu, nes pats padėjo jas sukurti, šiuo metu daug dirba su Šaulių sąjunga ir Ukraina.

Laidoje K. Rimša kalbėjo ir apie kariuomenės vadą V. Rupšį. „V. Rupšys pažeidė taisykles ar net įstatymus, kai nuslėpė, kad mokėsi specialioje rusų karo mokykloje.

Dabar kalbama, kad jį reikia palaikyti pareigose iki kadencijos pabaigos. O veikti reiktų pagal ES ir NATO standartus – toks žmogus turėtų atsistatydinti, jei jis būtų garbingas karininkas.

ES ir NATO stebi, kas bus padaryta čia. Laikyti jį iki kadencijos pabaigos – Vakaruose taip nepriimta. Reiktų atlikti parlamentinį tyrimą, apklausti ministrą, AOTD vadą, šio departamento kontržvalgybos vadą – ar jie žinojo apie V. Rupšio studijas Rusijoje.

To tikslas – išsiaiškinti, kas žinojo ir nuslėpė tą informaciją, nepranešė prezidentui, Seimui, Vyriausybei“, – sakė žvalgybos veteranas.

Pasak K. Rimšos, tyrimo metu turėtų būti panaudotas poligrafas (Lietuvoje tokią aparatūrą turi trys tarnybos). Tai turėtų daryti ne AOTD, o VSD arba Vadovybės apsaugos tarnyba.

„Šita mokykla buvo susijusi su KGB ir GRU (Vyriausioji žvalgybos valdyba – red.), tai reiškia, kad tu turi būti pakviestas į tokią mokyklą, turi turėti užnugarį KGB arba GRU, kad įstotum ten“, – sakė K. Rimša.

Pašnekovui labai keistai atrodo didieji kariuomenės pirkiniai. Taip pat šaulių, kai kurių kariuomenės padalinių, kurių veikla nukreipta prieš Rusijos hibridinį karą, slopinimas. Dėl to, pasak K. Rimšos, irgi turėtų būti atliktas tyrimas.