Lenktynės dėl maisto ir aukso kalnų reikalaujantys naivuoliai: gyvenimas migrantų stovykloje iš pirmų lūpų (1)

Lietuvos viešojoje erdvėje jau nuskambėjo ne viena istorija apie neramumus keliančius arba jiems tiekiamą maistą niokojančius migrantus. Gali susidaryti itin niūrus bendras vaizdas, tačiau, pasak Alfa.lt kalbintų pabėgėlių, gyvenimas stovykloje – ne nesiliaujanti kova ir riaušės. Tiesą sakant, kartais gali būti net ir labai nuobodu.
 

Alfa.lt kalbėjosi su jau leidimą gyventi Lietuvoje gavusiu politiniu pabėgėliu iš Rusijos Michailu Pulinu ir kitu palapinių miestelyje Pabradėje šiuo metu gyvenančiu pabėgėliu, prašiusiu neatskleisti jo tapatybės (vardas ir kilmės šalis redakcijai žinomi).

Visi laikosi saviškių

Pabradės palapinių miestelyje, kaip ir bet kurioje migrantų stovykloje, gyvena daugelio šalių ir tautų atstovai, ir kaip dažniausiai nutinka, kuri nors etninė, kultūrinė ar geografinė grupė būna dominuojanti.

Dauguma Pabradėje gyvenančių migrantų – išeiviai iš Afrikos šalių. Tarp jų taip pat vyksta grupavimasis į mažesnes grupes, tačiau savotiška afrikietiškos vienybės dvasia taip pat juntama.

Anot Alfa.lt pašnekovo, afrikiečiai į kitus migrantus žvelgia oriai, kiek iš aukšto. „Matyt, jaučia, kad yra dauguma ir jėga jų pusėje. Tačiau nesielgia agresyviai, kitų migrantų neskriaudžia ir savo tvarkos neprimetinėja“, – pasakojo vyriškis.

Pasak jo, afrikiečiai jaučiasi laisviausiai ir yra daug triukšmingesni už kitus migrantus. „Jie ir šiaip labai triukšmingi, o kai susirenka žaisti futbolo, tai atrodo, kad esi šalia daugiatūkstantinio stadiono“, – sakė vyras ir pabrėžė, kad kartais kitiems migrantams nemalonu, kai drąsiausiai besijaučiantys išeiviai iš Afrikos šalių įlenda „apsižvalgyti“ į kitų migrantų palapines:

„Kažkaip nejauku, bet turiu pasakyti, kad bent vagysčių kol kas nebuvo.“

Antplūdis ar ne, migrantų stovyklose gyvenimas beveik visada teka panašia vaga.

Dar iki masinės bangos Pabradės centrą „praėjęs“ Michailas taip pat pasakojo, kad tuo metu apie 100 ten gyvenusių migrantų taip pat telkėsi į grupes pagal tautybę ir kultūrinius panašumus. „Suprantama, kad aš daugiausia bendravau su baltarusiais.

Visi santykius tvarkė savo nuožiūra: mes su baltarusiais tiesiog tardavomės, o štai čečėnai turėjo „vyresnįjį“, kurio klausė, bet kitiems savo taisyklių taip pat neprimetinėjo. Daugiausia migrantų tuo metu buvo iš Vidurio Rytų ir Afrikos.

Beje, ne visi jie – ekonominiai migrantai. Susipažinau su vienu vyru iš Maroko, kuris tikrai buvo persekiojamas dėl opozicinės veiklos. Nors pripažinsiu, kad apsimetinėjimo pabėgėliais pasitaiko ir tarp rusų, ir tarp išeivių iš Šiaurės Kaukazo“, – pasakojo iš Kostromos krašto kilęs vyras.

Pasak jo, tam tikrų nepatogumų taip pat kildavo. Išeiviai iš Vidurio Rytų (daugiausia Sirijos ir Irako) buvo linkę konfliktuoti su kitais migrantais, tačiau rimtų susidūrimų nevykdavo Lietuvos pareigūnų dėka. 

„Nežinau, kodėl jie tokie. Gal toks mentalitetas. Atrodo, kad daugeliui žmonių iš tų šalių yra tiesiog garbės reikalas parodyti kitiems, kad jie patys „kiečiausi“.

Būdavo, kad ir mus mėgindavo užkabinti, bet mes su baltarusiais juos taikiai į vietą pastatydavome. Kartais elementarių dalykų juos mokydavome, pavyzdžiui, kad negalima į skalbimo mašiną grūsti drabužių su penkiais pridžiūvusio purvo sluoksniais. Iki šiol svarstau: kur jie tiek purvo apskritai rasdavo?

Arba pateko pas mus vienas žmogus iš Pietryčių Azijos. Laužyta anglų kalba mėginome jam išaiškinti, kad nedera gyventi utėlėmis apėjus. O jis jomis tiesiog kirbėjo“, – sakė Michailas.

Kas apsukresnis – tas sotesnis

Nors migrantų stovykloje visus galima pusiau rimtai pavadinti „kolegomis“ skurde, gaunančiais vienodą aprūpinimą iš Lietuvos valstybės, čia taip pat randama būdų konkuruoti dėl išteklių. Pavyzdžiui, maisto.

„Skaitome naujienas apie migrantų padėtį Lietuvoje. Girdėjome, kad kažkurioje stovykloje jie išmesdavo maistą, o kitoje – atsisakė valgyti ir net neleido jo perduoti moterims ir vaikams.

Pas mus Pabradėje taip nebūna – suvalgoma viskas, kas patiekiama“, – pasakojo Pabradėje gyvenantis pabėgėlis. 

Pasak jo, maistas kiekvieną sykį dalijamas į gyvą eilę sustojusiems migrantams. Nors porcijos suskaičiuotos – žioplinėjantys gali likti musę kandę.

Vyriškio teigimu, tarp afrikiečių išpopuliarėjo „sporto šaka“, kai davinį gavęs migrantas jį pasideda ir tuoj pat vėl stoja į eilę. 

Stovykloje gyvena apie 200 žmonių, ir maistą dalijantis lietuvių personalas neretai nepastebi, kad duoda jau antrą porciją ypač „išalkusiam“ migrantui, o net ir kilus abejonėms, pastarasis paprastai ima „nuoširdžiai“ piktintis ir prisiekinėja, kad savo porcijos dar negavo.

Paaiškėjus, kad kam nors pritrūko sriubos ar antro patiekalo, kartais bandoma aiškintis, kas pasiėmė per daug, bet tai – bergždžias reikalas.

Todėl visi žino, kad delsti neverta ir vietą eilėje reikia užsiimti kuo greičiau. „Maistu pas mus beveik niekas nesiskundžia.

O ir ko skųstis? Maistas skanus, gana sotus. Pas mus jo niekas neišmetinėja – žiūrėk dar, kad be nieko neliktum“, – sakė vyras.

Asmeninis WC kabliukas

Anot su Alfa.lt bendravusio vyriškio, Pabradės palapinių miestelyje migrantai gana pagarbiai elgiasi su inventoriumi ir bent jau piktybiškai jo nelaužo. Išskyrus vieną nemalonią išimtį – tualetai ir dušai.

„Nesuprantu, kodėl jie taip daro, bet ten nuolat viskas apšnerkšta. Tai šiukšlėmis užkemša, tai „pridaro“ ne vietoje.

Keisčiausia, kad visų kabinų kabliukus išlaužė – liko tik kilputės.

Eini į tualetą, o užsirakinti negali. Kas per kvailystė?“ – piktinosi stovyklos gyventojas. Visgi ištiktas tokios nemalonios „krizės“, rankų jis nenuleido ir stovykloje susirado vielos, o miestelyje nusipirkęs reples, pasigamino improvizuotą asmeninį „tualeto užraktą“.

Kaip pasakojo pabėgėlis, nešvara dažnai bado akis stovykloje – daugelis migrantų nesirūpina tvarkingai išmesti maisto konteinerių, o jei išverčia šiukšliadėžę – tikrai neskuba jos sutvarkyti.

Bent sykį „Carito“ darbuotojos kartu su pareigūnais „įtikino“ migrantus sutvarkyti stovyklos aplinką.

„Manau, jie tikėjosi, kad tai taps gražia tradicija, bet vaikinai aiškiai tai suprato kaip nemalonią vienkartinę akciją“, – ironizavo Alfa.lt pašnekovas.

Nori visko daug ir tuojau pat

Kaip pasakojo mūsų pašnekovas, esantis Pabradėje, daugelis migrantų tarpusavio kalbose visai nebando slėpti, kad yra ne pabėgėliai, o geresnio gyvenimo ieškotojai.

Be to, dauguma yra įsitikinę, kad tėvynėje girdėtos pasakos apie Europoje laukiančius turtus yra ne pramanas, o turtų jie negauna veikiausiai todėl, kad jiems jų neteisėtai neatiduoda „bloga“ Lietuvos valdžia.

„Kai kurie tikrai tiki, kad, vos atvykus, jiems automatiškai priklauso leidimas gyventi ES ir mažų mažiausiai namas bei automobilis.

Nieko negavo – štai jie ir piktinasi“, – juokavo vyriškis. Tarp migrantų greitai plinta įvairiausi gandai, neretai virstantys naujomis stovyklos legendomis.

Pavyzdžiui, paplito kalbos, kad jei migrantas perkeliamas į Ruklą, tai aiškus požymis, kad jo prieglobsčio prašymas greičiausiai bus patenkintas. „Nežinau, iš kur tokios kalbos kyla, bet dabar visi labai nori į Ruklą, lyg tai būtų laiptelis artyn Dievo, ir nuolat klausinėja lietuvių, kada juos ten perkels“, – sakė stovyklos gyventojas.

Beje, Pabradės palapinių miestelyje neretai apsilanko užsienio šalių televizijos reporteriai. Anot Alfa.lt pašnekovo, jo „kolegos“ iš Afrikos valstybių tokiais atvejais niekada nepraleidžia progos skųstis dvigubai garsiau.

Bendrauti su žurnalistais deleguojami anglų arba prancūzų kalbą mokantys migrantai.

Daugelis net nebando aiškintis, kaip veikia migracijos mechanizmai Lietuvoje ir nemato jokio skirtumo tarp stovyklą saugančio VST pareigūno, migracijos žinybos darbuotojo ir migrantų kasdienybe besirūpinančios „Carito“ savanorės.

„Kai kurie mano, kad geriausias būdas kuo greičiau patekti į Vokietiją arba bent jau patogiai įsikurti Lietuvoje – nuolat zyzti bet kuriam po ranka pakliuvusiam lietuviui. Yra tokių, kurie vos pamatę „Carito“ savanorę puola sekioti jai iš paskos po visą stovyklą ir įkyriai klausinėti, kada bus peržiūrėtas jų prieglobsčio prašymas.

Tai – blogai, nes jie erzina šias puikias moteris, išveda jas iš kantrybės, o tada jau su jomis sunku susikalbėti ir visiems kitiems“, – pragmatiškai vertino situaciją stovyklos gyventojas.

Anot M. Pulino, įvairiausi mitai arba tiesiog absoliutus bet kokių taisyklių neišmanymas ir net nesidomėjimas jomis – dažnas atvejis tarp migrantų.

Prisiklausę pasakų apie turtingą gyvenimą, daugelis net nemėgina pasidomėti, kaip yra iš tiesų, nesuvokia, kad jei bus deportuoti, teisėtas kelias į Europą jiems užsivers visiems laikams.

„Net ir legaliai čia patekę žmonės kartais elgdavosi absurdiškai. Pažinojau migrantą iš Moldovos, kuris, pasibaigus vizai, nesiėmė teisėtų procedūrų, o tiesiog nusipirko padirbtą pasą ir įsivaizdavo, kad su juo bus visiškai saugus“, – stebėjosi Michailas.

„Pats buvau nustebęs, kad daugybė žmonių vadovaujasi principu „bala nematė“ ir aklai mėgina laimę, nė truputėlio nesidomėdami įstatymais, sąlygomis… Kai kurie elgiasi visai nesuprantamai.

Kartu su manimi buvo vokiečių kilmės migrantas iš Rusijos, kuris norėjo repatrijuoti į Vokietiją, bet prieglobsčio kažkodėl pirmiausia pasiprašė Latvijoje, o po to – Lietuvoje.

Tiesa, vėliau feisbuke mačiau, kad dabar jis jau Vokietijoje“, – stebėjosi vyriškis ir garsiai abejojo tuo, kad daug prieglobsčio prašytojų nežino ne tik to, kas yra pabėgėlio statusas, bet ir visiškai nesigaudo geografiškai.

Michailo teigimu, jis pats, kaip ir nemažai rusų ir baltarusių pabėgėlių, šiais dalykais domėjosi iš anksto, o patekęs į Lietuvą stengėsi sužinoti dar daugiau. Bent jau tam, kad galėtų padėti susiorientuoti naujai atvykusiems tėvynainiams.

Pasak Michailo, jis galėtų suprasti, kad žmonės, prieš nuspręsdami keliauti, prisiklausydavo įvairių pasakojimų apie jų laukiančius „aukso kalnus“, bet daugelio migrantų pasipiktinimui nepritarė.

„Kartu su manimi buvę migrantai piktinosi, kad jiems duodama labai mažai pinigų. Aš suprantu, kad pabėgėlių stovykla – ne penkių žvaigždučių viešbutis, bet sąlygos tikrai geros, o tie žmonės pamiršta, kad viską gauna nemokamai.

Ne mažiau keistas man buvo pasipiktinimas, kad dauguma negauna pabėgėlio statuso, bet juk dauguma jų net nemėgina apskųsti Migracijos departamento sprendimo!“ – stebėjosi jaunas vyras.

Maišto požymių nėra

Pabradėje gyvenantis vyriškis sakė, kad kartais stebisi naujienomis apie kitose stovyklose kylančius didesnius arba mažesnius konfliktus. „Pas mus ramu – maišto nenusimato. Visi elgiasi taikingai“, – pasakojo jis.

Mūsų pašnekovo nuomone, gali būti, kad taip migrantus veikia neseniai sustiprinta apsauga. Sargybiniai nuolat matomi, demonstratyviai patruliuoja ir su migrantais bendrauja profesionaliai, be nereikalingo familiarumo.

„Saugo mus rimtai, bet tai vienas, tai kitas vis tiek deda į kojas link Vokietijos“, – juokėsi pabėgėlis.

Archyvų nuotr.

Pasak jo, pareigūnų aiškiai demonstruojama jėga greičiausiai pasitarnauja ir ramybei stovykloje.

Gali būti, kad būtent dėl to nekyla konfliktų tarp migrantų. Tiesa, Alfa.lt pašnekovas pastebėjo, kad pastaruoju metu kai kurie migrantai vaikštinėja po stovyklą „apsiginklavę“ vamzdžiais iš sulankstomų lovų.

„Tas momentas man nelabai patiko. Jei visi tokiais vamzdžiais apsiginkluotų, o jei dar smėlio į juos pribertų, abejoju, ar apsauga susitvarkytų. Savo palapinės kaimynams nuolat tvirtinu: jei tik kils neramumų, slepiamės palapinėje ir nekišam laukan nosies“, – dalijosi vyriškis bene vieninteliu nuogąstavimu.

Michailas prisimena, kad sąlygos pabėgėliams Lietuvoje buvo sudarytos labai padorios, o su migrantais dirbantis personalas – pozityvūs ir malonūs žmonės.

Jis pabrėžė ir „Carito“ savanorių pagalbą, kuri pasireiškė ne tik drabužiais ar maistu, bet ir edukacija. 

„Jie rengė mokomąsias ir kultūrines programas. Aš jas lankiau. Man patiko. Darbuotojos labai rimtai žiūrėjo į savo darbą ir ne tik išmokė daug apie lietuvių kultūrą ir papročius, bet ir patardavo, kaip gauti teisininkų pagalbą arba spręsti kitas problemas.

Tiesa, daugeliui tos programos nerūpi ir adaptacine edukacija domisi gal dešimtadalis visų atvykėlių.

Gal todėl, kad jų tikslas yra Vokietija – kam tada domėtis Lietuva? Mano tikslas buvo gauti saugų prieglobstį čia“, – pasakojo pabėgėlis.
 

Archyvų nuotr.

Raktažodžiai
Reikia pripažinti, kad ekonomisto Ž. Maurico paskaičiavimas teisingas (vieno nelegalo išlaikymas apie 11 tūkst. eurų per metus iš Valstybės biudžeto). Kai kas jau ir anksčiau deklaravo panašius išlaikymo kaštus. Reikėtų visiems suklusti, pradedant LRV ir baigiant eiliniais LR piliečiais bei nedelsiant imtis veiksmų statant fizinę sunkiau įveikiamą tvorą. Jeigu norime ramiau gyventi, nebeužtenka tuščiažodžiauti, vieni kitus įžeidinėti, platinti radikalius siūlymus šiuo metu keisti LRV, kuo labiau pilti purvą, kuriame gali tekti klampoti, netgi užspringti visiems: ir tiems, kurie už tvoros statymą, ir tiems, kurie dėl kai kurių asmeninių sumetimų ar dėl nepakankamo nuovokumo yra prieš tvoros statymą. Svarbu sumažinti nelegalų skaičių ir tuo pačiu sumažinti jų išlaikymo kaštus. Biudžetas tikrai skirtas ne tam. Supraskime.
Karolis, 2021-07-30 10:45
Sidebar placeholder