Neseniai teismas liepė grąžinti vaiką į Norvegiją, o Sandrą pripažino pažeidusią Hagos konvenciją, nors jos sūnus - Lietuvos pilietis, kaip ir abu jo tėvai.
Iki tol vaiko gyvenimui su mama neprieštaravusios tarnybos nuomonę pakeitę, kai teisme buvo pradėta kalbėti apie Norvegijos teisę.
Į Norvegiją Sandra išvyko prieš šešerius metus vedina meilės.
Tuo metu jos vaikelio tėtis, kuris taip pat yra Lietuvos pilietis, dirbo Norvegijoje.
Ten porai ir gimė sūnus, jam dabar dveji. Bet po šeimos pagausėjimo pasikeitęs vyro elgesys išgąsdino Sandrą ir ji ryžosi grįžti į Lietuvą kartu su sūnumi.
„Mūsų santykiai jau buvo labai komplikuoti, buvome laikinai išsiskyrę, aš su vaiku išvažiavau į Lietuvą, jis pats mane išlydėjo, nuvežė į oro uostą.
Buvome sutarę, kad grįžtu į Lietuvą dirbti, o dėl savo santykių spręsime, ką toliau daryti", - „Vakaro žinioms" pasakojo Sandra.
Kadangi iki tol sūnaus gyvenamoji vieta buvo deklaruota Norvegijoje, tėvui pradėjus kovoti teisiniais keliais, užvirė tikras pragaras.
Moteris grįžusi į Lietuvą suprato, kad dvejus metus gyveno psichologiniame smurte: „Kai pasakiau jam, kad mums gal geriau atskirai negu kartu, prasidėjo košmaras, kuris tęsiasi iki šiol.
Mano vaiko tėvas pasakė, kad esu visiškas nulis ir pasigailėsiu šito sprendimo. Tą patį man pasakė jo sesuo."
Atvykusi į Lietuvą Sandra pradėjo dirbti, užrašė sūnų į ugdymo įstaigą. „Tačiau kone kas antrą dieną tėvas išregistruoja vaiką ir vėl deklaruoja jo išvykimą. Tada man rašo, kad aš tokia ir anokia.
Tada aš vėl turiu vaiką priregistruoti Lietuvoje, iš naujo registruoti jį gydymo įstaigose.
Dar gražiau, jeigu įsijungia mano buvusio sugyventinio mama, kuri dirba poliklinikoje ir vaiką užregistruoja ten niekam nieko nepasakiusi.
Man reikia kreiptis į tą įstaigą ir klausti, kas mano vaiką pas juos užregistravo, jeigu tai padariau ne aš, o jo tėtis gyvena užsienyje.
Man atsako, kad tokia informacija neteikiama dėl asmens duomenų.
Per policiją pavyko išsiaiškinti, kad taip padarė močiutė", - savo kelius po biurokratinius labirintus pasakoja Sandra.
Tarnybos buvo mamos pusėje
Visą laiką, kol vyko konfliktai su vaikelio tėvu, ji sako girdėjusi iš specialistų, kad sprendimas akivaizdus - tokio amžiaus vaikeliui geriausia yra su mama.
„Teismui gavus skundą iš vyro, mane aplankė vaiko teisių specialistės.
Jos buvo tikrai empatiškos, ramino, kad nesijaudinčiau, nes esu dirbanti, vaikas turi kur gyventi, gerai jaučiasi ir nėra priežasčių, kodėl iš manęs turėtų atimti vaiką. Visos sąlygos tinkamos", - pasakoja Sandra.
Tokį sprendimą kovo mėnesį ir priėmė teismas, nustatydamas laikinąsias apsaugos priemones.
Tuomet vaiko gyvenamoji vieta buvo numatyta su mama Lietuvoje, o tėvui priteistas laikinas išlaikymas po 274 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.
Tėvui taip pat numatyta matymosi tvarka su sūnumi.
Pavasarį teismas nustatė, kad tokio amžiaus vaikui paprastai yra būdingas didelis prieraišumas prie motinos, kadangi vaikas nuo gimimo būna su motina, gauna didesnę jos globą.
Teismas taip pat konstatavo, kad tėvo bendravimo su vaiku kas antrą savaitgalį tvarka atitiktų mažamečio vaiko interesus.
Tačiau Sandros vaikelio tėvas visą laiką aiškina, kad sūnų ji išvežė neteisėtai. Teismuose tikina, kad sutikimą išvykti su sūnumi į Lietuvą iš sugyventinio gavo neteisėtai, nes tikino, kad vyksta į kursus Lietuvoje, o ne gyventi.
Todėl jis siekia vaiką grąžinti į Norvegiją.
Visgi, Lietuvoje apskundus pirmos instancijos sprendimą, apeliacinis teismas taip pat paskelbė sprendimą mamos labui: „Teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta laikina šalių bendravimo su vaiku tvarka geriausiai atitiks tokio amžiaus ir brandos vaiko interesus, todėl jos keisti nėra pagrindo."
Teismui taip pat buvo pateikta Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos išvada, kurioje nurodoma, kad laikina tėvo bendravimo su vaiku tvarka labiau atitiktų mažamečio vaiko interesus, nei ieškovo (vaikelio tėvo - aut. past.) siūloma tvarka.
Prabilus apie Norvegijos teises, pasikeitė tarnybų pozicija
Tačiau Sandros vaikelio tėtis galiausiai kreipėsi į teismą, teigdamas, kad išveždama savo sūnų iš Norvegijos, Sandra pažeidė Hagos konvenciją.
Prasidėjus naujam teisiniam procesui, pasikeitė ir vaiko teisių specialistų nuomonė.
Neseniai išvadoje tikinę, kad vaikui geriausiai gyventi su mama, procese dėl Hagos konvencijos jie jau kalbėjo kitaip.
Nors Sandra nuosekliai tikino, kad iš Norvegijos pabėgo bijodama vaiko tėvo smurto.
„Teismo posėdžio metu posėdyje dalyvavęs tarnybos atstovas nurodė, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad nepilnamečio vaiko tėvo globos teisės būtų apribotos, o vaiko negrąžinimas praėjus šalių rašytiniame susitarime nurodytam terminui (2023 sausio 31 d.) atitinka nepilnamečio vaiko išvežimo ir laikymo Lietuvoje aplinkybes, kaip tai numato Hagos konvencija.
Tarnybos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad vaiko grąžinimas į Norvegijos Karalystę galėtų būti žalingas vaikui, keltų jam grėsmę ar neatitiktų vaiko interesų", - rašoma teismo nutartyje, kuria Sandra pripažinta pažeidusi Hagos konvenciją.
Sandra nesupranta, kodėl procesas pakrypo visai kita linkme ir kodėl ji staiga tapo nusikaltėle. „Kaip gali vaiko teisių specialistai pasakyti, kad visai nesvarbu, kur ir su kuo gyventi dviejų su puse metų vaikui?
Lietuvai nesvarbūs Lietuvos piliečiai? Tarnybos pozicija pasikeitė, kai buvau paduota į teismą kaip Hagos konvencijos pažeidėja.
Pasirodo, aš baisi mama, kuri nesilaiko tarptautinių susitarimų, o tėvas yra tikras vargšelis, iš jo atimta galimybė bendrauti su vaiku. Nors niekada nedraudžiau bendrauti su vaiku, pati kviečiu, kad jis atvažiuotų į Lietuvą ir bendrautų ne tik per vaizdo skambučius.
Bet jis, spėju, tuose procesuose iš viso mažai dalyvauja. Jis savo įgaliotine yra paskyręs seserį.
Net kai gavau pirmąjį potvarkį iš antstolės, prie vyro duomenų buvo nurodytas ne jo, o jo sesers elektroninis paštas.
Gal jis net nežino apie visus procesus, kurie čia vyksta? Čia gal tvarkosi jo šeimos moterys?
Jo sesers vyras yra policijos pareigūnas. Kai po fizinio smurto važiavau darytis abdukcijos, man jis paskambino sėdėdamas prie su mano duomenimis dirbančio tyrėjo ir pareiškė: „Kam čia bandai įrodyti, kad kažkas tave mušė?"
Kai pasakiau policijos pareigūnui, kad jis man skambina ir sako, jog atvažiuos prie namų pakalbėti apie gyvenimą, man pareigūnai pasako nekelti ragelio. Kas čia vyksta? - stebisi jauna moteris.
Antstolė ketina perduoti vaiką
Rugsėjo mėnesį Sandrą pasiekė laiškai iš antstolių kontoros su nurodymais, jog antstolė planuoja įgyvendinti teismo sprendimą.
Tik kažkodėl ji nurodo, kad vyks vaiko perdavimas tėvui, nors to teismas nenustatė. „Leisti grąžinti nepilnametį vaiką į Norvegijos Karalystę", - rašoma teismo nutartyje, kurioje visai nekalbama apie jo grąžinimą tėvui.
Kodėl antstolė nusprendė teismo sprendimą įgyvendinti būtent taip, „Vakaro žinių" žurnalistams ji nepakomentavo, argumentuodama, jog to daryti negali dėl asmens duomenų apsaugos.
Sandra sako sužinojusi, kad antstolė greičiausiai taip skuba, nes vaiko tėtis yra Lietuvoje.
Ji pravirksta pasakodama, kad nuolat turi įrodinėti, jog yra gera mama: „Prieš kelias dienas vyko teismo posėdis, kuriame nagrinėtas mano prašymas atidėti teismo vykdymą bei išdėstyti priteistą buvusio sugyventinio bylinėjimosi išlaidų sumą. Teisme dalyvavo ir pats vaiko tėtis.
Pasirodo, jis yra Lietuvoje nežinia kiek laiko ir neparodė jokio noro susitikti su sūnumi.
Ar tai rodo, kad jam rūpi vaikas? Tačiau didžiausia nusikaltėle padaryta aš. Skaudu matyti tokią neteisybę, kad turiu kiekvienam įrodinėti, jog esu gera mama."
Ji sako bijanti, kad vaiku tėtis tinkamai nesirūpins, o gyventi su juo nori tik iš finansinių paskatų. „Vaiko tėtis teisme argumentavo, kad Norvegijoje vienišiems tėvams skiriamos didelės išmokos, todėl prašo vaiko globos.
O Norvegijos teisme pasakė, kad vaiką jam auginti atvyks padėti sesuo.
Apie mane, vaiko mamą, net nebekalbama. Aš nesuprantu, kas čia nutiko? Ar aš buvau tik surogatinė motina, ar tėvui vaikas reikalingas tik dėl finansų?
Mano buvusio sugyventinio šeimoje nėra daugiau vaikų, jis yra vienintelis šeimos turtų paveldėtojas.
Nežinau, kiek jie turi turtų, bet įtariu, bijoma, kad mano sūnus nepaveldėtų kažko būdamas su manimi ir tai nepereitų kažkokia dalimi man.
Nors Norvegijoje liko mūsų abiejų bendras namas. Kai jį pirkome, tarėmės, kad tai bus abiejų turtas, o dabar man sakoma, kad turiu mokėti pusę paskolos, nors gyvens ten jisai", - pasakoja Sandra.
Moteris tikina, kad tėvui vaiką grąžinti bijo, todėl prireikus pati grįš su sūnumi gyventi į Norvegiją.
Kodėl persigalvojo, nepaaiškino
Antstolės Sandrai vis siunčiamuose patvarkymuose nurodyta, kad perdavime dalyvautų ne tik pats vaiko tėtis, bet ir vaiko teisių tarnybos specialistai. „Vakaro žinios" kreipėsi į Valstybinę vaiko teisių ir apsaugos tarnybą su klausimais, kodėl tarnyba pakeitė nuomonę dėl to, kur turėtų gyventi Sandros vaikas.
„Labai svarbu žinoti, kad visus su vaikais susijusius klausimus sprendžia ta šalis, kurioje buvo nuolatinė šeimos gyvenamoji vieta.
Tokia situacija yra ir jūsų minimu atveju, Lietuvos teismas priėmė sprendimą, kad šeima visus su vaiku susijusius klausimus turi išspręsti toje šalyje, kurioje gyveno.
Tai nereiškia, kad vaikas yra perduodamas tėčiui, o mama negali toliau bendrauti su savo vaiku.
Tiesiog visus su vaiku susijusius klausimus, o taip pat ir klausimą dėl jo grįžimo į Lietuvą reikia išspręsti ten, kur šeima gyveno iki tol",- nurodė tarnyba, nepaaiškinusi, kodėl teisme, kur sprendėsi Sandros sūnaus (Lietuvos piliečio) likimas, pakeitė savo nuomonę.
Pasiteiravus, ar tarnyba žino, jog antstolė planuoja įgyvendinti vaiko perdavimą, nors to teismas nenumatė, atsakė: „Jeigu teismas priima sprendimą, kad vaikas bus grąžinamas į valstybę, kurioje nuolat gyveno, tai nereiškia, kad mama negali vykti kartu su juo.
Pavyzdžiui, jeigu mama nutartų kartu su vaiku grįžti į šalį, kur yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, tai būtų laikoma tinkamu teismo sprendimo vykdymu."
Pasiteiravus, ar tarnyba žino, kad atstovė vis tiek mamai siunčia patvarkymus dėl vaiko perdavimo tėvui dalyvaujant ir vaiko teisių specialistams, atsakymo nesulaukėme.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą