Lietuvoje išbujojo bjaurus invazinis kenkėjas: sugraužia viską, ką žmogus valgo

Kadaise luzitaninis arionas buvo sutinkamas tik Ispanijos ir Portugalijos regionuose, tačiau laikai keičiasi, keliauja žmonės, toli nukeliavo ir šie šliužai.

Šiemet invazinių šliužų nemažai pastebima ir Vilniuje.

Nors iš gyventojų skundų dėl to Vilniaus miesto savivaldybė kol kas nesulaukė, jų atstovų teigimu, savivaldybės prižiūrimose teritorijose jie renkami tik nedideliuose lokaliuose plotuose. Ir tai dažniausia savanorių iniciatyva.

Taip yra todėl, kad invaziniai šliužai, palyginus su kitomis invazinėmis rūšimis, kelia mažesnę grėsmę – taip sakė Vilniaus miesto savivaldybės Rinkodaros ir komunikacijos skyriaus ryšių su žiniasklaida specialistas Gabrielius Grubinskas.

Tačiau, nesprendžiant problemos iš pagrindų, susidaro palankios sąlygos invazinių šliužų plitimui. Ar jau laikas sunerimti? Plačiau apie tai, ką svarbu žinoti ir kuo ypatingi invaziniai šliužai, pasakoja gamtininkai.

Nustatyti jų tikslų skaičių Lietuvoje – sunku

Pasakyti, kiek Lietuvoje yra suskaičiuojama invazinių šliužų – sunku. Pasak Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro biomokslų instituto docentės, biologijos mokslų dr. Gritos Skujienės, kiekvienais metais niekas apskaitų šiuo klausimu nesudarinėja.

Nors tikslių duomenų apie tai gal ir nėra, prieš šešis metus jos ir kitų kolegų darytas tyrimas patvirtino teoriją, kad invaziniai šliužai paplitę visoje Lietuvoje.

Kalbant apie šiandieninę situaciją, pasigirsta kalbos, kad nuo pavasario Lietuvą alinusios sausros ir šalnos juos bent kiek turėjo išnaikinti, bet kaip sako G. Skujienė, šiandien jų turėtų būti dar daugiau nei buvo prieš tai.

„Invaziniai šliužai niekur nedingo. Mes kalbame apie šliužus, kurie puikiai gali daugintis šilumoje. Vadinasi, šitos sausros sudaro iliuziją, kad jų nėra. Bet jie yra.

Pavyzdžiui, šiomis naktimis, kai nelyja ir yra debesys, jie sunkiai pastebimi“, – sakė Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro biomokslų instituto docentė.

Nors tokie gyviai paprastai labai vislūs, Hidrobiontų evoliucinės ekologijos laboratorijos mokslininkas dr. Gintautas Vaitonis ramina, kad patys savaime invaziniai šliužai neplinta labai greitai. Su jų plitimu labiau susiję yra žmonės.

„Kolega anksčiau darė tokį bandymą.

Tai jie per 5 metus praktiškai pasislinko iki 100 metrų nuo pradinės vietos, kur buvo aptikti. Tas savaiminis plitimas nėra toks didelis, čia labiau susiję su žmonių veikla ir aplinkos sąlygomis“, – kalbėjo G. Vaitonis.

Greitai dauginasi

Kaip anksčiau tekste buvo paminėta, invaziniai šliužai geba labai greitai daugintis. Palankiausios sąlygos jiems daugintis – drėgmė, pavėsis ir šiluma.

„Jeigu jūs ateinate į dirvožemį ir viename kvadratiniame metre radot 120 šliužų, manau, kad klausimų nekyla. Įsivaizduokit, ten kojos net nėra, kur padėti.

O ir kiekvienas iš jų dar padeda po 40 kiaušinių“, – pasakojo G. Skujienė.

Kaip sako Hidrobiontų evoliucinės ekologijos laboratorijos mokslininkas G. Vaitonis, apskritai jų gausumas svyruoja. O tai priklauso nuo to, kaip sugeba peržiemoti ne tik patys invaziniai šliužai, bet ir jų kiaušinėliai.

O nuo to, kokios būna susidariusios aplinkos sąlygos žiemą, priklauso šių parazitų gyvybingumas šiltuoju metu laiku.

Gamtininkų teigimu, reikia ieškoti informacijos, kad suprastume pačią šliužo biologiją. Ypač svarbu suprasti, kuriose vietose yra jo dauginimosi židinys, nes šių galima rasti ne tik tvarkantis sodą ar daržą, bet ir vaikštinėjant mieste.

Be to, invazinį šliužą nesunkiai nusipirksite ir parduotuvėje su atvežtiniais augalais.

„Labai dažnai būna, kad žmonės prisiveža augalų iš šiltų kraštų ir nepažiūri, kas parkeliauja su jais. Va čia yra didelė problema, nes su visais egzotiniais augalais yra atsivežami invaziniai šliužai“, – sako G. Skujienė.

Sugraužia viską, ką žmogus valgo

Invaziniai šliužai nuo kitų šliužų rūšių išsiskiria dar ir tuo, kad jie sugraužia tai, ką žmogus valgo.

Pasak pašnekovės, tai yra tiesioginis mūsų konkurentas dėl maisto šaltinio. Be to, jis taip pat neturi natūralių plėšrūnų, kurie pilnai juo maitintųsi ir taip padėtų suvaldyti situaciją.

Iš sodams ir daržams žalą darančių įvairių šliužų ir sraigių pats baisiausias ir yra plačiai išbujojęs invazinis luzitaninis arionas. Gamtininkai neslepia, kad jis ėda viską iš eilės nesirinkdamas, ką dabar valgyti, o dėl geresnio grobio gali toli nukeliauti.

Karštomis dienomis jie slepiasi pavėsyje: po grumstais, aukštose žolėse, kur drėgna.

Kaip naikinti invazinius šliužus?

Paklausus G. Skujienės, koks geriausias būdas daržų ir sodų savininkams išnaikinti šiuos parazitus, ji atsako, kad vienintelio būdo nėra. O norint juos išnaikinti, galima taikyti absoliučiai visas priimtinas priemones, kurios yra leidžiamos.

„Ar tu chemikalus naudoji, ar kažkokias izoliacines tvoreles, galima juos ir ranka surinkti. Taip pat rekomenduojama pakeisti savo ūkininkavimo būdą.

Pavyzdžiui, žiūrėti, kad sodyba būtų tvarkinga, nušienaujama vėja, ypač tose vietose, kur reikalinga, kad užaugtų kokios nors daržovės“, – patarimais dalijosi biologijos mokslų daktarė.

Prie to paties moteris priduria, kad gali tekti kovoti dar ir su apsileidusiais kaimynais. Anot jos, yra priimtos tam tikros priemonės, kaip kovoti su žmonių netvarkingumu. Pavyzdžiui, jeigu turite apsileidusius kaimynus su aptverta teritorija, pagal tam tikrą įstatymą, su savivaldybės leidimu galite aplankyti tą teritoriją.

Naikinti juos įpareigotos ir savivaldybės

Darr 2017 metais mūsų šalyje įsigaliojo įstatymas kovai su invazinėmis rūšimis. Šis dokumentas įpareigojo naikinti šliužus: privačioje žemėje tą turėtų daryti savininkas, valstybinėje – savivaldybės.

Praeitais metais Aplinkos ministerija šalies savivaldybėms išsiuntinėjo raginimą imtis kovos su invaziniais šliužais, atakuojančiais ne tik gyventojų daržus ir sodus, bet ir miestų viešąsias erdves.

Visgi toks ministerijos pranešimas nei Panevėžio miesto, nei kitų rajonų vadovams neatrodė vertingas.

Nors žodis buvo tartas, buvo piktinamasi, jog Aplinkos ministerija nenurodė konkrečių priemonių, kaip savivaldybės šią situaciją turėtų tvarkyti.

Panevėžio mero pavaduotojas Valdemaras Jakštas yra pabrėžęs: „užuot raginę imtis priemonių, ministerijos specialistai drauge su mokslininkais turėtų konkrečiai nurodyti, kaip tą daryti“.

Tai, kad tuo labiausiai rūpinasi patys žmonės, bet ne savivaldybės, neslepia ir G. Vaitonis. Pasak gamtininkų, didžiulė klaida, kai pamatę vieną šliužą žmonės jo nesunaikina. Vieni – galbūt todėl, kad pasišlykšti ir bijo, kiti – tiesiog nenori naikinti gyvo padaro ar nemato tam reikalo.

Tai didelė klaida, nes kitais metais jų bus dar daugiau.

Kitais metais savivaldybėms planuojamos skirti lėšos

Nors šiais metais Aplinkos ministerija savivaldybėms jokių rekomendacijų nėra pateikusi, kitais metais planuoja skirti lėšų iš savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo programos.

„Aplinkos ministerija, prasidėjus naujam Europos sąjungos finansavimo lėšų periodui, skirs lėšų invaziniam periodui naikinti. Į tas lėšas galės pretenduoti ir savivaldybės, ir kitos institucijos bei asmenys, kurie bus pasirengę numatytą planą“, – kalbėjo Aplinkos ministerijos specialistė Laura Janulaitienė.

Pasak jos, pirmiausia savivaldybės turėtų įsivertinti situaciją, ar tikrai jų teritorijoje yra paplitę invaziniai šliužai.

Tada, jei atsakymas teigiamas, jos turėtų parengti invazinės rūšies gausos reguliavimo planą, kuriame nurodomi naikinimo būdai ir taikomos priemonės. Taip pat turėtų būti numatytos, kada, kur ir kas tuos šliužus naikins.

Svarbiausia, nesukelti žalos aplinkai ir neigiamo poveikio žmonių sveikatai.

Šiai dienai tą daryti pasirengusios dvi savivaldybės – Raseinių ir Vilniaus rajono, bet tuo domisi ir kitos savivaldybės. Apie tai, kada bus galima teikti paraiškas, planuojama pranešti ir visus informuoti šių metų pabaigoje arba kitų metų pradžioje.