Lietuvos infliacija ilgą laiką gerokai didesnė nei euro zonos vidurkis – pasekmės gali būti skaudžios

 

Tarptautiniai ekspertai didžiausia rizika Lietuvos ekonomikai įvardija scenarijų, jei infliacija ilgesnį laikotarpį išliktų reikšmingai didesnė nei euro zonos vidurkis.

Tarptautiniai ekspertai perspėja, kad reikšmingas kainų augimo atotrūkis tarp Lietuvos ir euro zonos kelia didžiausią riziką šalies ūkiui.

Lietuvos ekonomistai išvadai pritaria: mūsų įmonės praranda konkurencingumą eksporto rinkose, o gyventojų pajamos nuvertėja – už tą patį atlyginimą įperkame mažiau.

Vis dėlto scenarijaus, kad kainos mūsų šalyje ir toliau augtų reikšmingai sparčiau negu kitose euro zonos šalyse, ekonomistai rimtai nesvarsto.

Didžiausia Lietuvos rizika

Šią savaitę paskelbtame vertinime Tarptautinis valiutos fondas (TVF) didžiausia rizika Lietuvos ekonomikai įvardijo scenarijų, jei infliacija ilgesnį laikotarpį išliktų reikšmingai didesnė nei euro zonos vidurkis. Tai, pasak ekspertų, mažintų ne tik vidaus, bet ir užsienio paklausą dėl neigiamo poveikio konkurencingumui.

Rugpjūčio mėn. 20 euro zonos šalių infliacija siekė 5,3 proc., Lietuvoje – 6,4 proc.

Komentuodamas TVF vertinimą Lietuvos bankas pažymėjo, kad pastaruoju metu skirtumas tarp infliacijos Lietuvoje (6,4 proc. rugpjūtį) ir euro zonoje (5,3 proc. rugpjūtį) traukiasi, o kainos mūsų šalyje ketvirtą mėnesį iš eilės mažėja.

„Kadangi Lietuvos ekonomika vejasi kitų euro zonos šalių ekonomikas, šiek tiek didesnė infliacija Lietuvoje yra įprasta konvergencijos proceso dalis“, – didesnių grėsmių neįžvelgė centrinis bankas.

SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas mano, kad užsitęsusios infliacijos Lietuvoje pasekmės – konkurencingumo eksporto rinkose praradimas ir gyventojų perkamosios galios mažėjimas.

„Bet žvelgiant į artimiausius metus – tokio užsitęsusio aukštesnės negu kitose šalyse infliacijos Lietuvoje neprognozuojame“, – Alfa.lt sakė jis.

Palūkanų kėlimas pasiekė tikslą: investicijos į brangų turtą krito į rekordines žemumas

„Swedbank“ ekonomistė Greta Ilekytė pastebėjo, kad pastarąjį dešimtmetį didesnę infliaciją nei vidutiniškai euro zonoje lėmė sparčiai kylantys atlyginimai, auganti ekonomika.

Todėl infliacijos įtaka namų ūkiams ir toliau priklausys nuo to, kaip sparčiai augs atlyginimai ir kaip keisis perkamoji galia.

Ekonomistė nesiryžo vertinti, kokio dydžio infliacijos Lietuvoje ir euro zonoje skirtumas būtų reikšminga riba, kuri mūsų ūkį ir gyventojus statytų į rizikingą padėtį.

„Esame atvira ekonomika, tad pokyčiai kitose šalyse mūsų ekonomiką veikia itin stipriai. Vis dėlto ilguoju laikotarpiu, ekonomikai naudingiausia būtų jeigu matytume tvarų kainų augimą, ir kaip nurodo ECB mandatas, ji siektų apie 2 proc.“, – Alfa.lt sakė ji.

Kainos – svarbus veiksnys

G. Ilekytė atkreipė dėmesį, kad apie augančias produktų bei paslaugų kainas ir įtaką konkurencingumui kalbama jau ne vienerius metus. Vis dėlto kol kas ši rizika nesimaterializavo.

Lietuvos eksportas augo, eksporto rinkos plėtėsi, o duomenys ir tyrimai rodo, kad Lietuvos konkurencingumas buvo pagrįstas kitais, ne kainų veiksniais. Pavyzdžiui, kokybe, gebėjimu greitai vykdyti užsakymus, darbuotojų kompetencija ir t.t.

„Vis dėlto dabartinėje realybėje, kai gyventojų perkamoji galia yra smukusi, kainos yra svarbus veiksnys. Tad gamintojai turi ieškoti būdų, kaip sumažinti augančius kaštus.

Pavyzdžiui, daugiau investuoti į procesų automatizavimą, apsirūpinti pigesne energija – investuoti į atsinaujinančius energijos šaltinius“, – sakė ekonomistė.

G. Ilekytės nuomone, Lietuva turi svertų paveikti infliacijos procesus nebent ilguoju laikotarpiu. Pavyzdžiui, kai yra investuojama į atsinaujinančia energetiką taip išvengiant rizikos dėl pabrangusių dujų ar elektros.

Taip pat skiriant didesnes lėšas į automatizaciją, robotizaciją, reikiamų darbuotojų kompetencijų ugdymą.

„Nepamirškime, kad didelis spaudimas kainoms kyla dėl darbuotojų trūkumo – tad čia itin svarbu investuoti į esminius sektorius, tokius kaip švietimą. Reiktų nepamiršti ir rizikų, kylančių dėl klimato kaitos, ECB jau pradėjo kalbėti apie „žaliąją infliaciją“, tad itin svarbu nedelsti investuojant į atsinaujinančią energetiką, tvarią infrastruktūrą“, – sakė G. Ilekytė.

Ekonomistė mano, kad tokios priemonės kaip pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mažinimas, yra trumpalaikės, netvarios. Mat tyrimai rodo, kad lengvatiniai PVM tarifai dažnai nėra visiškai perduodami vartotojams, tai yra, kainos nesumažėja tiek, kiek yra sumažinamas PVM.

„Todėl prielaida, kad lengvatinis PVM tarifas padės kovoje su infliacija, neturėtų būti mokesčių politikos formavimo pagrindas“, – teigė ji.

Įtaką darys ir rinkimai

T. Povilauskas mano, kad bazinės palūkanų normos euro zonoje yra labiau pritaikytos prie didžiųjų euro zonos šalių, o ne prie tokių mažųjų šalių kaip Lietuva, todėl dabartinės palūkanų normos neturi tokio stabdančio efekto kaip daugelyje didžiųjų euro zonos šalių, nes ir gyventojų bei verslo įsiskolinimas Lietuvoje vienas mažiausių Europoje.

„Daugelis veiksnių, kurie Lietuvoje sukėlė vieną didžiausių infliacijų tarp ES valstybių, išsikvepia (energetika ir žaliavų kainos) ir didžiausia rizika lieka dėl darbo jėgos sąnaudų augimo, kuris viršija darbo našumo augimą“, – mano ekonomistas.

T. Povilauskas atkreipė dėmesį, kad, viena vertus, darbo rinkoje Lietuvoje gerai veikia paklausos ir pasiūlos dėsniai ir jeigu nebus galimybių verslui kelti algas, jos sparčiai nedidės.

Tačiau du kintamieji darbo rinkoje šiems dėsniams nepaklūsta, tai valstybės sektoriaus darbuotojų užmokestis ir iš dalies minimali mėnesio alga.

„Minimali mėnesio alga kitąmet augs lėčiau negu praėjusiais ir šiais metais, todėl tai darys ir mažesnę įtaką infliacijai. Sprendimai dėl darbo užmokesčio valstybės sektoriuje bus pateikti įsibėgėjus rudeniui“, – sakė T. Povilauskas.

Ekonomistas atkreipė dėmesį į TVF pastabą, kad fiskalinė politika Lietuvoje turi nemenką įtaką infliacijai.

„Tam, kad kitąmet fiskalinė politika neskatintų infliacijos, struktūrinis valstybės biudžetas turėtų būti mažinamas, palyginti su šiais metais, tačiau ar taip bus – parodys sprendimai Seime balsuojant dėl kitų metų biudžeto“, – pastebėjo jis.

T. Povilausko nuomone, didesnė tikimybė, kad kitąmet biudžetas bus formuojamas su didesniu negu šiemet 2 proc. BVP deficitu.

„Viena vertus, valdžios tikslas nėra vien tik mažinti infliaciją – yra tikslas ir skatinti ekonomiką, o tą, didinant išlaidas labiau negu pajamas, gali tekti daryti kitąmet.

Be to, kitąmet bus daug rinkimų, todėl pagundų formuoti biudžetą su didesniu negu 2 proc. BVP deficitu bus dideli“, – mano ekonomistas.

Paragino kelti

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EPBO) šią savaitę paragino Europos Centrinį Banką (ECB) kuo ilgiau kelti palūkanų normas, kad infliacija vėl būtų tvari ir siektų 2 proc.

Anglijos banko valdytojas Andrew Bailey taip pat teigė, kad palūkanų normos yra arti piko, tačiau dar gali būti keliamos. Šią savaitę parlamentarams jis sakė, kad „dabar esame daug arčiau tarifų didinimo ciklo viršūnės“.

Kita vertus viešumoje jau pasirodė vertinimų ir prognozių, kad ECB artimiausiu metu stabdys palūkanų normų augimą, nors jų ilgiau ir nemažins.

Galbūt nedidins

T. Povilauskas mano, kad ECB į tokių organizacijų kaip EPBO raginimus neatsižvelgia ir sprendimus priima savo įžvalgomis ir prognozėmis.

„ECB valdančiosios tarybos posėdis vyks kitą savaitę ir ateinantį ketvirtadienį sužinosime ne tik ar ECB dar kartą didins palūkanų normas, bet ir pamatysime atnaujintas euro zonos ekonomikos rodiklių prognozes.

SEB grupėje manome, kad minimaliai didesnė tikimybė yra ta, kad bazinė palūkanų kitą savaitę nebus didinama. Tačiau visai nenustebintų sprendimas dar kartą padidinti palūkanų normą“, – sakė ekonomistas.

T. Povilauskas atkreipė dėmesį, kad pastarosiomis dienomis girdėjome įvairių euro zonos centrinių bankų vadovų užuominas dėl to, kokią poziciją dėl palūkanų jie palaikys, ir panašu, kad šįkart taip lengvai konsensuso kelti dar ar ne palūkanų normas pasiekti nebus kaip anksčiau.

„Vis dėlto gali būti, kad labiau dominuos motyvas, jog geriau suklysti didinant palūkanų normas per daug, o ne nutraukiant per anksti.

Viena vertus, infliacija euro zonoje mažėja, tačiau ne taip sparčiai kaip norėtų centriniai bankai ir todėl prisiimti rizikos ir pasakyti drąsiai, kad infliacija vidutiniu laikotarpiu grįš prie 2 proc., dar niekas iš centrinių bankų vadovų nesiryžta“, – sakė ekonomistas.

Darbo rinkos poveikis

G. Ilekytė atkreipė dėmesį, kad ECB yra nepriklausoma institucija, tad nei EBPO, nei kitų institucijų ar politikų raginimai imtis vieno ar kito sprendimo įtakos neturėtų daryti.

„Swedbank“ ekonomistai tikisi, kad ECB dar kartą rugsėjį kels pagrindinę palūkanų normą 0.25 proc. iki 4 proc. ir ties šia riba sustos.

„Kad ECB palūkanos jau arti piko, sufleruoja infliacijos rodikliai, kurie euro zonoje jau gerokai krito. Negana to, matome ir itin sulėtėjusį ekonomikos augimą, kritusią mažmeninę prekybą, sunkumus pramonės sektoriuje, itin suprastėjusias finansavimo sąlygas“, – sakė G. Ilekytė.

Pagrindinė priežastis, kodėl ECB dar nesustojo ir, tikėtina, kels palūkanas dar kartą, ekonomistės nuomone, yra klestinti darbo rinka.

Mat daugelyje šalių rekordinis praėjusių metų pelningumas leido įmonėms išlaikyti darbuotojų skaičių, ir netgi didinti atlyginimus net tuomet, kai sušlubavo paklausa. Nedarbo lygis euro zonoje išlieka rekordinėse žemumose. Tuo tarpu atlyginimų augimas beveik visose euro zonos šalyse gerokai viršija pastarojo dešimtmečio tempus.

„Vis dėlto reiktų nepamiršti, kad yra ir tam tikrų rizikų, pavyzdžiui, kad infliacija aukštame lygyje išsilaikys ilgesnį laiką. Tam įtakos gali turėti karo veiksmai, klimato kaitos sukelti ekstremalūs gamtos reiškiniai ir jų neigiama įtaka maisto, pramonės sektoriams. Tokiu atveju, ECB politika gali būti griežtesnė“, – mano G. Ilekytė.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder