Mirė rašytojas Vytautas Jurgis Bubnys

Vytautas Jurgis Bubnys gimė 1932 m. rugsėjo 9 d. Čiudiškiuose, Prienų valsčiuje.

1953 m. baigė Prienų vidurinę mokyklą. 1953–1957 m. studijavo Vilniaus pedagoginio instituto (dab. VDU Švietimo akademija) Lituanistikos fakultete, kur įgijo lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojo specialybę. 1957–1964 m. buvo Kauno 9-osios vakarinės pamaininės vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas.

Nuo 1958 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. 1965–1966 m. buvo žurnalo „Moksleivis“ redakcijos vedėjas, 1966–1974 m. vyriausias redaktorius. 1976–1981 m. ir 1991 m. ėjo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojo pareigas. Nuo 1981 m. atsidėjo tik kūrybiniam darbui.

Aktyviai dalyvavo tautiniame atgimime: 1988 m. buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo ir tarybos narys, 1992–1996 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys.

Vytautas Jurgis Bubnys savo kūrybą pradėjo skelbti 1953 m. Jis – vienas produktyviausių ir skaitomiausių prozininkų Lietuvoje, parašęs 44 prozos knygas, tarp jų – 19 romanų. Jo kūrinių išversta į daugiau nei 20 kalbų (rusų, čekų, lenkų, latvių, estų, vokiečių ir kitas), keli kūriniai ekranizuoti.

Didelė dalis kūrinių Lietuvos aklųjų bibliotekos išleisti garsinėmis knygomis. Rašytojas yra sakęs: „Gimiau po laiminga žvaigžde.

Jaunystės metais buvau automatų kulkų suvarpytas, ir mokslo draugai pasiskubino nupinti vainikus man ant kapo. Tik per stebuklą išlikau.

Kitais metais dar du susitikimai su mirtimi. Ir vėl – gyvas. Tada aš sau pasakiau: būsiu rašytojas ir rašysiu knygas apie tikėjimą gyvenimu: gyvenimu regimu ir neregimu, gyvenimu nenuspėjamu, kupinu paslapties. Iš tikro ši mintis persmelkia ne vieno mano romano puslapius.

O gal toji pati žvaigždė lėmė, kad ir mano knygų bendras tiražas (prisipažinsiu, ranka suvirpa) pasiekė šešis milijonus“.

Su jo apysaka paaugliams Arberonas (išėjo keli leidimai: 1969, 1972, 2009) užaugo ne viena karta, o iš jos motyvais sukurto kino filmo (scenarijų rašė pats autorius)

„Maža išpažintis” (1971 m., rež. A. Araminas) frazė „Benai, plaukiam į Nidą“ tapo legendinio muzikos festivalio pavadinimu ir daugeliui žiūrovų užsifiksavo atmintyje visam gyvenimui.

Rašytojas parašė scenarijų ir pagal savo romaną „Nesėtų rugių žydėjimas“ (1978 m., rež. ir scenarijaus bendraautoris M. Giedrys).

Vytautas Jurgis Bubnys, vienas ryškiausių mūsų literatūros kūrėjų, įnešė svarų indėlį į lietuvių literatūrą ir Lietuvos kultūrą.

Rašytojas, nors regėdamas ne visada jį džiuginančias visuomenines ir politines permainas, iki pat gyvenimo pabaigos deklaravo šviesų gyvenimo džiaugsmą, tikėjo meno galia ir daugiausia dėmesio savo kūryboje skyrė paprastam žmogui, per kurį atskleidžiama tautos istorija, tradicinių vertybių raida ir jų poveikis visuomenei.

Jis bandė savaip pažvelgti į pačius skaudžiausius istorinius įvykius, tarkime romane Teatsiveria tavo akys (1993) pasakojama apie dievdirbį – medžio drožėją, o iš tikrųjų – apie pagonybės ir krikščionybės sankirtą, septynioliktą amžių, kai žmogus nelabai žino, kas jis yra – krikščionis ar pagonis.

Tuo tarpu romane Tas ryto laukimas (2004) istorinė gija eina per tris laiko sluoksnius – per Kražių skerdynes, pokarį ir Sausio įvykius. Rašytojui dar teko bendrauti su netoli jo gimtinės gyvenusiu knygnešiu, kuris sovietų laikais per pokarį nešiojosi prie švarko prisikabinęs dar prezidento Smetonos įteiktą medalį už knygnešystę, vėliau už savo drąsą buvo išvežtas į Sibirą. Rašytojas yra prisipažinęs:

„Tokia patirtis susikaupė, ir man labai norėjosi per kelias vienos šeimos kartas pasižiūrėti, kaip driekėsi laisvės siekimo gija.

Kai be jokių agitacijų iš šalies, be jokių raginimų kaimo žmogus ėjo ir nešė knygą, gynė savo bažnyčią.

Knygnešystė, kaip ir bažnyčios gynimas nuo kazokų, yra tikriausiai vieninteliai Europoje tokie atvejai, kai ne politikų organizuoti kaimo žmonės budėjo ištisus mėnesius ir gynė savo šventovę“.

Taigi V. J. Bubnys priskirtinas prie lietuvių prozininkų, daugiausia prisidėjusių gaivinant sovietmečio visuomenėje niekintą dvasingumą, demokratiškumą ir teisingumą.

Įdomu yra tai, kad Vytautui Jurgiui Bubniui rūpėjo ir svetimuose kraštuose gyvenančio žmogaus dvasinis pasaulis, žmogaus, įpainioto į kruvinus Balkanų karo įvykius (romanas Balandžio plastėjime, 2002).

Ir ne šiaip eilinio žmogaus, o buvusio vienuolio, pranciškono, kuris savo abitą pakeičia į automatą ir eina kovoti prieš serbus ar musulmonus.

Rašytoją visada, visų pirma, domino ne tiek politinė, ideologinė įvykių pusė, o dramatiška vidinė žmogaus būsena, jo elgesys sudėtingais istoriniais laikotarpiais.

Beje, romanas Balandžio plastėjime 2003 m. autoriui pelnė Baltijos Asamblėjos premiją. V. J. Bubnys buvo apdovanotas ir daugybe kitų premijų, tarp jų: 1970 m. – Žemaitės literatūrine premija už apsakymų knygą Gegužio nemiga, 2003 m. – „Varpų“ literatūrine premija už apsakymą Balsas sniegynuose, 2005 m. – už romaną Tas ryto laukimas – JAV lietuvių tautinės sąjungos 1-ąja premija ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrine premija, 2008 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. 1998 m. rašytojui buvo įteiktas LDK Gedimino ordino Karininko kryžius, o 2002 m. – suteiktas Prienų garbės piliečio vardas.

Šviesios atminties literatūrologas Algis Kalėda yra sakęs: „Vytauto Bubnio kūryba yra glaudžiai susijusi su tautos lemtimi.

Kultūrologijoje esama tradicijos menininkus laikyti dievų pasiuntiniais. Bubniui dera ši nuostata; ne viename jo kūrinyje ryškus vertikalusis, sakralinis matmuo.

Aiškios pastangos tęsti prakilniąją Kūrėjo misiją, o paprasčiau sakant, kurti taip, kad žmonėms būtų geriau ir šviesiau gyventi“. Dabar apie literatūrą (ir ne tik) jiedu galės pasikalbėti ten, kur iš tikrųjų, tikėkime, yra šviesu ir gera.

Nuoširdžiai užjaučiame Velionio žmoną, rašytoją Eleną Kurklietytę, sūnų Vygintą ir kitus artimuosius bei bičiulius.