Pro memoria - juodkrantiškiui Arūnui Balnai

Klausimams nebuvo galo, ir Arūnas sakė nežinojęs, kaip pabaigti... Nepaisant nuovargio, jo akys spindėjo. Bendradarbiams prisipažino: „Koks aš laimingas, kad galiu daryti tai, ką sugebu geriausiai!“ Ekskursija „Juodkrantės vilų kvartalas“ buvo jo „kūdikis“ - pats dėliojo maršrutą, po kruopelytę rinko medžiagą - iš visų prieinamų šaltinių... Turistai ne tik į šią, bet ir kitas jo ekskursijas eidavo ir po keletą kartų - garsas apie Juodkrantėje gyvenantį gidą plito: Arūnas labai greitai atsidūrė žurnalistų dėmesio centre - jį galima buvo pamatyti per televiziją, išgirsti radijuje, pokalbius su juo spausdino laikraščiai... Pasak vienos klaipėdiškės, Arūnas buvo vaikščiojanti Juodkrantės enciklopedija, be galo nuoširdus ir mylintis savo klausytojus. Žmonės ėjo paskui jį, kaip kažkada Klaipėdoje, - paskui jį - jauną rusų kalbos ir literatūros mokytoją - ėjo būriai mokinių... Mokykla ir ekskursijos - tai du jo gyvenimo pašaukimai, pirmasis - susijęs su įgyta profesija, antrasis - tapęs gyvenimo būdu.

***

Arūnas gimė 1960 m. kovo 11 dieną Traupio miestelyje Anykščių rajone. Balnų šeimoje buvo vyriausias sūnus, be jo, augo trejais metais jaunesnis brolis Vilmantas. Mama Viktorija - lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, tėvas Osvaldas - auksinių rankų žmogus, visų galų meistras. Gabus jaunuolis iš atokios provincijos buvo pasiekęs net Maskvą - savo jėgomis įstojęs į Lomonosovo universitetą, Arūnas studijavo ekonomiką, tačiau koją pakišo liga - negalėdamas tęsti studijų iš antrojo kurso iškrito ir buvo iškart paimtas į sovietų armiją - dar dveji metai prabėgo Rusijoje, Jakaterinburge. Po to - studijos Vilniaus pedagoginio instituto Rusų kalbos ir literatūros fakultete. Jį pabaigęs 1987 m. įgijo mokytojo kvalifikaciją ir pagal paskyrimą atvyko į Klaipėdą. Dabartinėje „Ąžuolyno“ gimnazijoje dėstė rusų kalbą ir literatūrą.

Kaip prisipažino paskutiniajame radijo interviu, į Juodkrantę Arūnas „atitekėjo“ 1992 m., jo mamos žodžiais, tapo meilės emigrantu: santuokoje susilaukė sūnaus Žilvino ir dukros Bangos. Juodkrantės mokykloje vaikus mokė geografijos, darbų ir fizinio lavinimo, kol vieną dieną išėjo dirbti „pelningesnių“ darbų - tapo kelininku, nacionalinio parko lentpjūvės darbininku. Deja, tai neatnešė jam nei sotesnio kąsnio, nei pasitenkinimo. Sukūręs naują šeimą, Arūnas neišvyko iš Juodkrantės - čion parsivežė žmoną Gintarę, čia gimė sūnus Rapolas.

Kai 2015 m. Arūnas Balna buvo priimtas kultūrinių renginių organizatoriumi Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centre, jam buvo leista sugrįžti prie tikrojo pašaukimo - mokyti kitus ir mokytis pačiam. Centro vadovai patikėjo jam vesti renginius bei edukuoti žmones vedant ekskursijas. Arūnas tapo Klaipėdos apskrities gidų gildijos nariu.

Žinių aruodai pildėsi ir dėl naujojo pomėgio - su žmona Gintare jiedu aistringai įsitraukė į intelektinių žaidimų maratoną - aštuonerius metus kiekvieną pirmadienį vykdavo į Klaipėdą dalyvauti protų mūšiuose, juos pradėjo rengti ir Neringoje.

Dabar galėtume tik skausmingai atsidūsėti - netikėta mirtis sustabdė Arūną brandžiausiame ir kūrybiškiausiame jo gyvenimo laike. Tada, kai jis tapo savimi, įgijo pasitikėjimo, kai žinios tapo žinojimu, kai atėjo pripažinimas, - kelionė nutrūko. Mes - jo artimieji, bendradarbiai, draugai, pažįstami, kaimynai - artimi ir tolimesni gyvenimo pakeleiviai - lenkiam galvas ir dėkojame Likimui, leidusiam pažinti gražų Žmogų: charizmatišką, savo pasakojimais užburiantį pasakotoją, nepakeičiamą Juodkrantės gidą, tikrą Juodkrantės ir Neringos patriotą, kultūros darbininką, nuoširdų, pasirengusį kitiems padėti draugą, kolegą, kantrų vyrą, dėmesingą tėvą, žmogų, sugebėjusį prajuokinti... Ir poetą - tiesa, be titulų - betgi nepabijojusį atsiverti ir su mumis pasidalinti savo sieloraščiais. Ar girdite, kaip tyloje suvirpa poetinis Arūno balsas?

Mano laimė supas ant spyglio, Ant alsuojančios jūros bangos, Ant eilutės skausmingojo dygio, Ant saulutės kelties ir laidos. (Iš eilėraščio „Mano laimė“, 2018 m.)

Ilsėkis, mielasis Arūnai, lengvoje Juodkrantės žemelėje - čia, kur esi ir būsi visada namuose. Juk ne kartą esi sakęs:

Saulė kils iš rytų, Švies, guls jūron nakvoti, Šičia aš gyvenu, O kitur - nebemoku. (Iš eilėraščio „Neringa“, 2015 m.)

Neringiškių bendruomenės vardu - Raimonda MEYER-RAVAITYTĖ

****

D. Gudzinevičiūtė apie pasibaigusį olimpinį festivalį Nidoje: „Buvo labai smagu iš Tokijo matyti šypsenas dalyvių veiduose“

LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė ir festivalio akimirkos.

Liepos 23 – rugpjūčio 8 dienomis Nida alsavo olimpiniu ritmu – Tokijo vasaros olimpinių žaidynių metu Kuršių nerijos širdyje vyko olimpinis festivalis „Tokyo 2020“. Jo metu kurorto gyventojai ir svečiai galėjo nemokamai išbandyti įvairias sporto veiklas, dalyvauti varžybose ir renginiuose, pasiklausyti pokalbių su LTeam sportininkais bei stebėti tiesiogines transliacijas iš žaidynių Tokijuje.

„Sveikinu sėkmingai užbaigus Tokijo olimpines žaidynes, o ypatingi sveikinimai skrieja Laurai Asadauskaitei-Zadneprovskienei, iškovojusiai sidabro medalį šiuolaikinės penkiakovės varžybose. Taip pat sveikinu ir Lauros šeimą bei visus, prisidėjusios prie jos pergalės, – sveikinimo kalbą olimpinio festivalio uždarymo ceremonijoje pradėjo Japonijos ambasadoriaus Lietuvoje patarėjas Koji Sugiyama. - Nebejoju, kad visi, stebėję olimpines žaidynes, susižavėję žiūrėjo į nepaprastai dideles sportininkų pastangas, jų drąsą ir atkaklumą siekiant pergalių. Visgi medaliai nėra pats svarbiausias tikslas, nes jose dalyvauja įvairių šalių ir etninių grupių atstovai, todėl olimpinės žaidynės tampa tikra sporto ir taikos švente, kuriose vyrauja lygybė ir pagarba vienas kitam.“

L. Asadauskaitei-Zadneprovskienei sidabro medalį Tokijuje įteikusi Lietuvos olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė ir Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) narė Daina Gudzinevičiūtė net būdama Japonijoje sekė olimpinio festivalio Nidoje eigą.

„Esame labai dėkingi Neringos savivaldybei už bendradarbiavimą sukuriant šią olimpinę sporto šventę Nidoje. Džiaugiamės, kad daugiau nei dvi savaites vykusiose sportinėse veiklose ir renginiuose apsilankė tiek daug žmonių – buvo labai smagu iš Tokijo matyti šypsenas dalyvių veiduose. Net neabejojame, kad olimpinio festivalio dėka visiems jiems Tokijo olimpinės žaidynės įsimins dar labiau“, – kalbėjo olimpinė čempionė D. Gudzinevičiūtė.

„Noriu padėkoti olimpiečiams, kuriuos stebėjome pastarąsias dvi savaites, ir Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui, kurio atstovai atvyko į Neringą ir padėjo mums stebėti nuostabiausią sporto renginį pasaulyje. Ačiū jums ir už tai, kad visi mūsų vaikai buvo apdovanoti ir laimėjo medalius“, – dėkojo 2021-ųjų Lietuvos kultūros sostinės Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis.

Visas 17 dienų kiekvieną rytą ir popietę Nidoje buvo rengiamos mankštos ir treniruotės vaikams bei suaugusiems. Pastarieji turėjo unikalią galimybę sportuoti kartu su dvejų olimpinių žaidynių dalyve lengvaatlete Egle Balčiūnaite. Nidoje kiekvienas norintysis kasdien galėjo laiką leisti olimpinio švietimo veiklų palapinėje ar išbandyti skirtingas olimpines sporto šakas ar sportines veiklas. Vakarinėje programos dalyje kas vakarą lankėsi bei savo sportine patirtimi, žiniomis ir asmeninėmis istorijomis dalijosi vis kitas svečias. Vakarais buvo galima stebėti ir sporto kino seansus. Be to, du savaitgalius vyko ir sporto viktorina su Pauliumi Ambrazevičiumi.

Nidoje taip pat apsilankė bei įspūdžiais iš Japonijos pasidalijo ir Tokijo olimpinių žaidynių dalyviai – irkluotojai Mindaugas Griškonis ir Armandas Kelmelis, buriuotoja Viktorija Andrulytė, šaulys Karolis Girulis bei lengvaatlečiai Adrijus Glebauskas ir Diana Zagainova.

Olimpinio festivalio „Tokyo 2020“ dalyviams organizatoriai padovanojo ir du nemokamus koncertus: atidarymo dieną savo pasirodymą surengė Vidas Bareikis, o uždarymo – Vaidas Baumila.

„Festivalį vertinu kaip labai pavykusį. Tobulėti, žinoma, visada galima, bet tikrai džiugu, jog pavyko sudominti ir išjudinti daugiau žmonių nei tikėjomės.Tikiu, kad bent 1-2 iš to 1 000 olimpinio festivalio medalių laimėtojų, tarp kurių dauguma – vaikai ir jaunimas, jau 2028, 2032, o gal net 2024 metais išvysime olimpinėse žaidynėse“, – įsitikinęs Lietuvos olimpinio fondo (LOF) direktorius Mantas Marcinkevičius.

APDOVANOJO. LOF direktorius Mantas Marcinkevičius (kairėje) Japonijos ambasadoriaus patarėjui Koji Sugiyamai ir Neringos savivaldybės merui įteikė olimpinio festivalio „Tokyo 2020“ medalius. Organizatorių nuotr.