Prystovai. Kaimas „pristaunioje“ (nuostabioje) vietovėje

Trys pavadinimo versijos

Prystovai – trečias pagal teritorijos plotą Kūlupėnų seniūnijos kaimas, apimantis 553 ha žemės. Iš šiaurės jį juosia geležinkelis, rytuose – Kretingos ir Plungės rajonų administracinė riba, palei pietinį kraštą vingiuoja Minija, o vakaruose kaimas susisiekia su Sauseriais.

Vaizdingos Minijos ir Mišupės pakrantės nuo seno traukė žmones. Pasakojama, kad upių santakoje senovėje stovėjusi pilis, kurią nuplovė Minija. Šiandien buvusį piliakalnį primena Pile, Pilimi, Pilale, Dyburio pilale vadinamos aukštumos pakraštyje esanti atodanga.

Prystovų kaimas 1915 m. vokiečių karo topografų parengtame Kartenos apylinkių žemėlapyje.

Šalia Dyburio pilalės esančioje smėlingoje Rūsių kalvelėje kasant duobes bulvėms saugoti buvo aptikta stambių kaulų ir senienų, iš kurių vienas sidabrinis žiedas savo skersmeniu prilygęs dvikinkio vežimo rato stebulei.

Nuo to laiko imta pasakoti, kad čia palaidoti Prystovuose gyvenę milžinai.

Vis tik, radiniai leidžia manyti, kad čia buvęs VIII–XIII a. kuršių kapinynas, o tas nepaprastas žiedas buvo ne kas kitas, kaip priešistorinis kaklo papuošalas – antkaklė.

Galbūt su kuršių tikėjimu susijęs ir masyvus akmuo su dubeniu, šiuo metu supleišėjęs gulintis prie Mišupės, netoli tilto.

Prystovų kaimas susiformavo XVI a. Kartenos dvarui priklausančioje žemėje. Manoma, kad jo vardas susijęs su pristovo – dvaro pareigūno – pavadinimu.

Tais laikais pristovais vadinti iš pasiturinčių valstiečių arba smulkių bajorų skiriami pareigūnai, administravę dalį dvaro valdų, varę valstiečius atlikti prievolių, jiems atstovavę ir gynę jų reikalus dvare ir teisme. Galbūt kažkuris Kartenos dvaro pristovas tapo vienu pirmųjų šio kaimo naujakurių; arba visa nausėdija su žeme ir žemdirbiais buvusi tarnybos laikotarpiui atiduota pristovui, atlyginant jam už darbą.

Pasak kitos versijos, seniau per kaimą ėjęs svarbus kelias, prie kurio stovėję keliauninkams apsistoti skirti užvažiuojamieji namai. Prie tos stoties išaugęs kaimas ir buvęs pavadintas Prystovais, t. y. vieta, kurioje „pristojama“ poilsiui. Patys prystoviškiai aiškina, kad čia esanti „pristauni“ – graži, nuostabi vieta, dėl to ji taip ir pavadinta.

Kodėl Prancūzkelis?

XIX a. kaime buvo 14–15 prievolininkų sodybų. Jose 1845 m. gyveno 110 katalikų – Jurgis Jucys, Nikodemas Šatelis, Kazimieras Mačiulskis, Povilas Norvila, Kazimieras Stropus, Silvestras Slušnys, Klemensas Toderis, Antanas Jonauskas, Ignotas Katkus, Kazimieras Rimkus, Pranciškus Drakšas, Jurgis Jokubauskas, Nikodemas Stankus, Kazimieras Norvaišas, Kazimieras Metija, Juozapas Rimeikis, Jonas Doublys ir Antanas Rudelis su šeimynomis.

Kaimo gyvenvietė po Valakų reformos buvo pastatyta Minijos dešiniojo kranto aukštumoje, į pietryčius nuo santakos su Mišupe, abipus apie 1,25 km ilgio gatvės, kuria nuo Puidogalio Grabšyčių dvaro link ėjo pagrindinis kaimo kelias.

Į šiaurę nuo gyvenvietės XIX a. pirmoje pusėje nuo Liepgirių Kūlupėnų link buvo nutiestas naujas kelias, sujungęs Plungės–Kretingos ir Kretingos–Salantų plentus.

Pasakojama, kad jį 1812 m. supylė Napoleono kareiviai, tiesdami kelią Šventosios uosto link, todėl kelią imta vadinti Prancūzkeliu.

Vis tik tai padarė ne kariai, o Šateikių ir Kartenos grafai Pliateriai, pastatę Aleksandravo, Mažojo Aleksandravo (Vaitkių) ir Grabšyčių palivarkus ir sujungę juos nauju žvyrkeliu. Kelias buvo platus, nuolat prižiūrimas, su abipus iškastais grioviais vandeniui nubėgti, Mišupę jis kirto naujuoju mediniu tiltu, kurį, siekiant atskirti nuo senojo, imta vadinti Pamedžių tiltu.

Keliu karietomis pravažiuodavo valdas apžiūrėti grafai, taip pat riedėdavo keleivius ir paštą vežantys diližanai.

Keliautojams apsistoti prie senojo kelio tilto per Mišupę grafai pastatė užvažiuojamuosius namus, pavadintus Pristovine karčema, o kitame pastato gale įrengė vandens malūną.

Pasakojama, kad prie Prancūzkelio, kalvelėje šalia kryžkelės, stovėjusi kalvė, kurioje darbavosi žydų tautybės kalvis. Esą jis savo gyvenimą pabaigė savižudybe – pasikorė, o po jo mirties vietovę imta vadinti Žydkalve.

Kartenos pradinės mokyklos mokinys, būsimasis Stropelių mokyklos vedėjas ir Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanas Stasys Jonauskas (1927–1953), 1940 m. / Kapinių koplytėlėje buvusios Švč. M. Marijos, šv. Roko ir Nukryžiuotųjų skulptūros. Stepono Kaštauno nuotr., 1968 m. Kretingos muziejus

Nuo kaimo gatvės į platų Minijos vingio slėnį leidosi, o toliau Margių (Pakapių) pievomis ėjo kitas kelias, kuriuo keliautojai, persikėlę brasta per Miniją, toliau vykdavo Kartenos link.

Šalia šio kelio stūksančioje kalvelėje nuo XVI a. veikė kapinės, kuriose iki XX a. 2-ojo deš. pabaigos laidotos maro, šiltinės, dizenterijos ir kitų epideminių ligų aukos, taip pat savižudžiai, nekrikštyti kūdikiai, iš Minijos ištraukti skenduoliai.

Gyvieji kapines apjuosė pylimu, kuriam supilti suvežė laukuose surinktus akmenis, o mirusiems atminti pastatė kelis kryžius ir koplytėlę, prie kurios rinkdavosi per Gegužines pamaldas. Šiandien kapines tebeženklina atnaujinta koplytėlė ir pora kaltinių kryžių.

Ribas pakoregavo geležinkelis

1861 m. Prystovuose buvo 15 ūkių ir 127 gyventojai, o 1870 m. išperkamuosius žemės mokesčius grafams Pliateriams mokėjo 65 valstiečiai vyrai. Įsteigus valstiečių savivaldą, šiam luomui priklausantys gyventojai buvo priskirti Kartenos valsčiaus Aleksandravo seniūnijai.

1918 m. kaime tebebuvo 15 ūkių, tačiau per Pirmąjį pasaulinį karą ir pirmaisiais pokario metais dalis jų susmulkėjo. Tad per 1923 m. vykusį surašymą buvo suskaičiuoti 23 kiemai, kuriuose gyveno 157 valstiečiai.

Tarpukariu gatvinis kaimas buvo išskirstytas į vienkieminius ūkius ir priskirtas Stropelių seniūnijai.

Senojoje gatvinėje gyvenvietėje 1935 m. beliko 8 kiemai, o kiti 20 ūkių buvo išsibarstę po visą kaimą.

Prie senojo kelio ir tilto per Mišupę stovėjusiame grafų Pliaterių statytame vandens malūne šeimininkavo Vengalis, valdęs 22 ha ūkį. Leidžiantis upe žemyn, dauboje netoli santakos su Minija, gyveno K. Domarkas, kaimynų pravardžiuojamas Daubiniu, kurs pasistatė kitą vandens malūną.

Be jų, kaime gyveno ir ūkininkavo Antanas Jonauskas, Ignas Domarkas, Drakšai, Valužiai, Budriai, Katkai, Paulauskai, Duobliai ir kt. Apie 1925 m. durys atvėrė Prystovų pradžios mokykla. Jos vedėja dirbo Izabelė Maurukaitė, o nuo 1928 m. – Marija Vinčienė.

Deja, 1930 m. mokykla buvo perkelta į seniūnijos centrą Stropelius.

Čeraunyko kūlis – Burtininko akmuo Barsiukalnio papėdėje. Juliaus Kanarsko nuotr., 1999 m.

1931–1932 m. šiauriniu kaimo pakraščiu danų firma „Højgaard & Schultz“ nutiesė Telšių–Kretingos geležinkelį. Šalia jo pervažos 1933 m. kovo 10 d. pradėjo veikti tinkuoto mūro geležinkelio tarpustotė „Stropeliai“, pastatyta Susisiekimo ministerijos lėšomis.

Tiesiant geležinkelį, ūkininkų Duoblių sodyba atsidūrė už Prystovų ribų ir buvo priskirta Stropelių kaimui. Kartenos valsčiaus savivaldybės lėšomis prystoviškiai ir aplinkinių kaimų gyventojai Prancūzkelyje 1934 m. pastatė naują Pamedžių tiltą per Mišupę.

Pirmosios represijų aukos Skaudžių mūsų kraštui 1940–1952 m. įvykių sūkuryje atsidūrė ne vienas prystoviškis. Kretingos apskrities žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 31 d. nutarimu dėl Kartenos valsčiaus Žemės fondo sudarymo, iš ūkininko Jono Domarko valstybė nusavino paliekamos valdyti ir naudoti žemės (30 ha) perteklių – 7,17 ha žemės, kuri turėjo būti atiduota mažažemiams ir bežemiams.

Pirmoji auka

Sovietų represijų pirmąja auka tapo Antanas Jonauskas. Jis Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Rusijos, o po revoliucijos – Raudonojoje armijoje, todėl turėjo nuomonę apie bolševikų tvarką.

Jam viešai pareiškus, kad „nieko gero iš to nebus – gyvensime dar blogiau“, 1941 m. balandžio pabaigoje buvo suimtas, uždarytas į NKVD pasienio kariuomenės štabo Kretingos areštinę, tardomas ir kankinamas, bet, kaltės neįrodžius, po kiek laiko išleistas į laisvę.

Po karo jis vėl neįtiko sovietų valdžiai ir 1948 m. buvo ištremtas į Sibirą, o jo sodybą stribai nugriovė. Per masinius trėmimus iš Prystovų buvo ištremta 19 žmonių: 1948 m. – Jeronima Domarkienė su sūnumi Antanu ir dukterimi Elena, jau minėtas Antanas Jonauskas su žmona Magdalena, 1949 m. – Akvilina Budrikienė, Ignas Lubys su žmona Barbora, dukra Kazimiera, sūnumis Adolfu ir Viktoru, 1951 m. – Juozas Butkus su žmona Magdalena ir dukra Aldona bei Vladas Lubys su žmona Kazimiera, sūnumis Vladu, Vincu ir dukterimi Sofija.

Dalis prystoviškių po karo įstojo į Žemaitijos partizanų gretas. Tarp jų buvo Antano Jonausko sūnus, Stropelių pradžios mokyklos vedėjas Stasys Jonauskas-Simonas (1927–1953 m.).

Jis buvo Kardo rinktinės štabo žvalgybos skyriaus viršininkas, štabą saugojusios Vizbuto kuopos vadas, o nuo 1952 m. pabaigos vadovavo rinktinės likučiams.

Žuvo 1953 m. balandžio 6 d. Vaineikių miške. Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija po mirties jam suteikė kario savanorio statusą ir vyr. leitenanto karinį laipsnį. Kaime S. Jonauską mena prie Mišupės išlikusi žeminė, kurioje jis su bendražygiais rasdavo prieglobstį persekiojant saugumiečiams ir stribams.

Koplytstulpis Igno Dyburio sodybos kieme. Stepono Kaštauno nuotr., 1968 m. Kretingos muziejus

Apie Velnio pėdą ir Žalčio kūlį

Panaikinus Kartenos valsčių, 1950 m. Prystovai buvo priskirti Salantų, o 1959 m. – Kretingos rajonui, ir atsidūrė pačiame naujo teritorinio vieneto paribyje. Kaimas patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką bei jame esantį Minijos kraštovaizdžio draustinį.

Šiame draustinyje yra ir buvusio ilgamečio Kartenos girininko Algimanto Mažeikos valda. Jos dykvietėse į pensiją išėjęs miškininkas per 20 metų įveisė 5,5 ha miško želdinių – pušų, eglių su maumedžių priemaiša ir beržų. Čia taip pat auga bene vienintelis Lietuvos miškuose miškinės obels medynėlis.

Mišupės slėnyje stūkso keletas stambių, ledyno iš Skandinavijos atvilktų riedulių. Stambiausias jų – Barsiukalnio papėdėje gulintis Čeraunyko kūlis (liet. Burtininko akmuo). Pasakojama, kad kartą šventą dieną ant šio akmens prisėdo kaimietis, ėmęsis keikti savo kaimyną. Bepiktžodžiaudamas pasijuto prilipęs prie akmens ir taip išbuvo visą parą.

Tik iškėlęs rankas į dangų ir prisiekęs daugiau gyvenime nebesikeikti, atlipo nuo to akmens. Vienas akmens kraštas yra ištrupėjęs. Pasak kito padavimo, į šią vietą kažkada tai trenkęs perkūnas ir atskėlęs dalį akmens. Be to, riedulio paviršiuje matosi apskrita duobutė: esą tai Velnio įminta pėda.

Kitoje Barsiukalnio atšlaitėje guli Žalčio kūlis. Pasakojama, kad ant jo šiltuoju metų laiku mėgsta saulėje šildytis žalčiai ir kiti ropliai, dėl to akmuo pavadintas tokiu vardu. Trečias stambus riedulys stūkso Mišupėje už K. Domarko malūno, arčiau žiočių.

Pagal malūno savininko pravardę kitaip jis dar buvo vadinamas Daubinio kūliu.