Sunku suvokti, kaip galima daryti kokias nors reformas, jei vien iš užuominų opozicija automatiškai stoja prieš su pačiais neįtikinamiausiais ir tik kaltinimais. Mūsyse populiarus tapo opozicijos kalambūras, kad mokesčiai yra skirti vien tik piliečių apiplėšinėjimui ir specialiai totaliam nuskurdinimui. Pinigų imkit iš kur norit, nors ir visuotinai uoliai visais įmanomais kanalais kalama tautai į galvą, kad Lietuva seniai praskolinta, o Independence terminalas yra tik tam, kad Lietuva brangiau mokėtų už dujas ir t.t. Pats ryškiausias ir iškristalizuotas, tiesiog išgrynintas principinis parlamentaro Puidoko požiūris: aš VISADA buvau ir būsiu KATEGORIŠKAI PRIEŠ bet kokį vyriausybės sumanymą. Netoli jo ir visi Skverneliei bei Širinkienės, jau neminint Karbauckio sapaliojimų. Šiandien iš Semo tribūnos garsiai šaukiama: Lietuvai šakės. Nuvaryta, sužlugdyta, praskolinta. Tik ką padarė tie garsiai rėkiantys opozicionieriai? Kartu ir atskirai paėmus? Savo gyvenk - mirk uždaviniu laikė, nepaisant pandemijų ir pasaulinių krizių, sužlugdyti kiekvieną iniciatyvą jos net neaptarinėjant. Neigimo isterija tapo tarsi norma seimo tribūnose. Galima nekęst Šimonytės (tik neaišku už ką), Kubiliaus ar Landzbergio, dievinti Gražulį, Žemaitaitį, Širinskienę ar tą patį Puidoką, tačiau ar įmanoma ką nors nyveikti tokioje atmosferoje?

Kurie dabar ten ar buvusieji visi politiniai chuliganai