Simonas Kairys įvertino arkivyskupo sprendimą cenzūruoti publikaciją žurnale „Artuma“: tebesimokome gyventi su žodžio laisve

Anot liberalo, tokie atvejai nėra geri ir tik įrodo, kad Lietuvos institucijos vis dar mokosi susigyventi su žodžio laisvės principais.

„Man labai patiko viena mintis, kurią aš perskaičiau socialiniuose tinkluose: šitame politinės kovos periode buvo labai akcentuojama vieno kunigo nuomonė apie tai, kad žmonės bijo pasakyti savo nuomonę. Dabar gaunasi taip, kad bažnyčia kažkokią kitą nuomonę irgi neįtraukia į vieną ar kitą leidinį“, – primindamas anksčiau kunigo Ričardo Doveikos išsakytas mintis Eltai teigė S. Kairys.

„Aš manau, kad mes šiuo atveju dar, visgi, tebesimokome gyventi su žodžio laisve ir kartas gal per daug sureikšminame, kad kažkoks vienas ar kitas kitoks pasisakymas kažkuo bus netinkamas ar panašiai. Kažkaip mums reikėtų priprasti, kad gali būti visokių nuomonių. Linkėčiau visoms institucijoms tą priimti kaip neišvengiamybę“, – tikino ministras.

„Diskusija apie tai, kad viena ar kitai nuomonei nebuvo leista išvysti dienos šviesos, nėra gera“, – pridūrė politikas.

S. Kairys svarstė, ar tokios cenzūros keliu būtų žengta, jeigu A. Gailiaus tekstas būtų publikuojamas ne Seimo rinkimų kampanijos metu.

„Kiek teko skaityti, Bažnyčios ir buvo komentaras paremtas tuo, kad dabar rinkiminis laikotarpis ir Bažnyčia griežtai nuo to atsiriboja. Nors toliau yra pradedamas lyg ir analizuoti jau pats procesas ar, šiuo atveju, Žemaitaitis ir jo pasisakymai, laikysena. Iš kart suskamba kaip toks politinės kampanijos atgarsiai ar aidai. Mano galva, čia lygioje vietoje yra problema, kurios tikrai buvo galima išvengti“, – apibendrino kultūros ministras.

ELTA primena, kad Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas neleido katalikiškame leidinyje „Artuma“ publikuoti Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Antano Gailiaus teksto, kuriame autorius kritiškai atsiliepia apie prezidentą Gitaną Nausėdą bei „Nemuno aušros“ pirmininką Remigijų Žemaitaitį. Apie tai pranešė portalas lrt.lt.

Nurodoma, kad arkivyskupas tokį sprendimą argumentavo tuo, jog A. Gailiaus tekstas neva svetima bažnytinei kultūrai ir gali būti interpretuojamas kaip leidinio „steigėjo nustatytų principų pažeidimas ir veikimas prieš steigėjo valią“.

Vietoje A. Gailiaus teksto leidinyje buvo publikuotas to paties autoriaus eilėraštis „Paskutinioji psalmė“.