Tad nuo 2021-ųjų pataisos įstaigose pradėjo dirbti socialiniai darbuotojai, kurie padeda besiruošiantiems išeiti į laisvę atversti naują gyvenimo lapą – palydi juos į gyvenimą be nusikaltimų.
Šis pasakojimas apie Leną Ščerbavičienę – vieną iš tų, kurie ėmėsi šios nelengvos misijos, ir apie tai, ką socialiniai darbuotojai veikia pataisos įstaigose, kaip jie dirba su atliekančiais bausmę ir kaip keičiasi į visuomenę sugrįžtančių žmonių gyvenimas.
L. Ščerbavičienė: „Dalis atlikusiųjų bausmę bijo grįžti į laisvę“
Viena iš priežasčių, kodėl dalis atlikusių bausmę ir išėjusių į laisvę nuteistųjų joje ilgai neužsibūdavo, – per pataisos įstaigoje praleistą laiką pasikeitusi situacija laisvėje ir susiformavęs visuomenės požiūris į juos.
Taip pat ir nutrūkę ryšiai su artimaisiais, kai niekas nelaukia ir nėra kur sugrįžti, ar sunkumai ieškant darbo.
„Dalis nuteistųjų paprasčiausiai bijo išeiti į laisvę, galvoja, kad jau nemokės joje gyventi“, – sako Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje dirbanti Lena Ščerbavičienė, viena iš socialinių darbuotojų, kurie tokiose įstaigose pradėjo dirbti ėmus veikti naujam nuteistųjų palydėjimo į laisvę modeliui.
Jo tikslas – padėti bausmę atlikusiems žmonėms lengviau rasti savo vietą visuomenėje.
Pasak L. Ščerbavičienės, nenuostabu, kad nelaisvėje praleidę daug metų nuteistieji nežino, kaip pasikeitė gyvenimas už įstaigos sienų. „Pavyzdžiui, prieš kelis mėnesius vienas nuteistasis, kurio daugiau kaip 10 metų bausmės laikas artėja į pabaigą, buvo nuvežtas į Kauną.
Sugrįžęs jis sakė, kad neatpažino miesto – pasikeitė pastatai, gatvės, net žmonės apsirengę kitaip, nei jis prisimena“, – pasakoja socialinė darbuotoja.
Anot jos, tokiems žmonėms, kurie pataisos įstaigose praleido daug metų, būtina padėti, nes jie nė neįsivaizduoja, kur ir kokios pagalbos galėtų ieškoti, „net nežino, kaip elgtis parduotuvėje, kitose viešose vietose, neišmano, kaip atsiskaityti už važiavimą viešuoju transportu, o kai kurie net nemoka naudotis banko kortelėmis“, – sako L. Ščerbavičienė.
Socialinė darbuotoja pasakoja, kad Pravieniškėse bausmę atlieka įvairūs žmonės, tačiau kad padėtum bet kuriam iš jų pasiruošti gyvenimui laisvėje, visų pirma reikia, kad jis pats norėtų pradėti gyventi kitaip.
„Per kiek daugiau nei pusantrų metų, kai dirbu šį darbą, pastebėjau, kad daugelį, kurių bausmės laikas artėja į pabaigą, kamuoja baimė dėl ateities.
Vieni nuteistieji per ilgus čia praleistus metus jau būna praradę motyvaciją ką nors veikti, kiti noriai dalyvauja įvairiuose užsiėmimuose, dirba visokius darbus ir net kuria meno dirbinius, tačiau artėjant išėjimui į laisvę, ima keistis ir vienų, ir kitų elgesys.
Kai kurie tyčia nusižengia ar kitais būdais siekia, kad jų buvimas įkalinimo įstaigoje būtų pratęstas, o kai kurių net sveikata sušlubuoja. Todėl pirmiausia reikia padėti šiems žmonėms įveikti jų baimes“, – aiškina ji ir priduria, kad neretai norintiems keistis ir pradėti gyventi kitaip pirmiausia tenka padėti įveikti kitų nuteistųjų spaudimą.
Grįžimas į visuomenę prasideda pataisos įstaigoje
Užvėręs pataisos įstaigos duris buvęs nuteistasis turi susirasti kur gyventi, darbą, susitvarkyti visą pluoštą dokumentų. „Kiekvienas atvejis yra unikalus, todėl aiškinamės, kokia konkrečiai pagalba žmogui reikalinga.
Jei reikia, ieškome prarastų asmens dokumentų ar padedame pasirūpinti naujais. Taip pat paaiškiname, kaip susitvarkyti dokumentus piniginei socialinei paramai gauti, kur kreiptis dėl darbo.
Jei žmogus laisvėje neturi kur gyventi, patariame kreiptis į krizių centrą, kuriame jis galės laikinai apsistoti ir bus suteiktos visos reikalingos socialinės integracijos paslaugos, ar į nakvynės namus.
Taip pat paaiškiname, ką reikia daryti norint gauti socialinį būstą. Kai kuriems žmonėms reikia patarti, kaip išspręsti senų skolų problemą.
Be to, ne visi nuteistieji gali pasigirti gera sveikata, todėl tenka padėti susirinkti dokumentus, kurių reikia, kad asmuo būtų pripažintas turintis negalią“, – vardija L. Ščerbavičienė.
Anot jos, dirbti su besirengiančiu sugrįžti į laisvę nuteistuoju pradedama likus metams iki bausmės termino pabaigos arba lygtinio paleidimo, o paskutinį pusmetį – ypač intensyviai.
Pavyzdžiui, nemažai nuteistųjų, kurie siekia būti išleisti į laisvę lygtinai, iš pradžių teigia turintys kur gyventi, turi net darbdavių pažymas, kad juos priims į darbą, bet kai artėja išėjimo diena, ne vienas prašo padėti susirasti ir darbą, ir gyvenamąją vietą.
„Kai jų paklausiu, kas pasikeitė, kad nebeturi kur eiti, kai kurie prisipažįsta, kad pagudravo.
Sako: „turiu draugų, kurie sutiko padėti, bet iš tikrųjų priimti gyventi nežadėjo“, – pasakoja socialinė darbuotoja ir priduria: „Jei tokiems žmonėms nepadėsime, labai tikėtina, kad jie vėl pasuks klystkeliais, o jei pagalbos ir patarimo sulauks dar prieš išeidami į laisvę, negrįžti į nusikaltimų kelią jiems bus lengviau“.
L. Ščerbavičienė ir jos kolegos ne tik atsako į daugybę klausimų, kylančių išeiti į laisvę besiruošiantiems žmonėms, bet ir informuoja savivaldybes, į kurias jie planuoja grįžti, apie kiekvieno žmogaus poreikius ir paslaugas, kurių jam prireiks.
Ryšį su kolegomis – savivaldybėje socialines paslaugas teikiančių įstaigų darbuotojais – ji ir kiti laisvės atėmimo vietose dirbantys specialistai palaiko ir vėliau.
„Mes bausmę atliekančio žmogaus sugrįžimu į visuomenę rūpinamės pataisos namuose – palydime jį į laisvę, o laisvėje jį pasitinka jo gyvenamojoje vietoje dirbantys socialiniai darbuotojai – mūsų kolegos.
Deja, ne visi išėję į laisvę nuteistieji pasinaudoja galimybėmis, kurios jiems siūlomos – kai kurie visai neatvyksta pas socialinius darbuotojus, o kiti dažnai nori tik piniginės paramos“, – apgailestauja pašnekovė.
Pasak jos, skaudu, bet ne vieno nuteistojo ryšiai su artimaisiais yra visai nutrūkę. „Artimieji išėjusiam į laisvę žmogui galėtų būti patikima atrama, tačiau atkurti jų ryšius pasiseka ne visada.
Net jei pavyksta susisiekti su nuteistojo giminaičiais, neretai jie pasako, kad nieko nenori apie jį girdėti. Vieniems gėda, kad jų vaikai, broliai ar vyrai sėdi kalėjime, kiti tebejaučia nuoskaudas dėl ankstesnio jų gyvenimo būdo ar netiki, kad žmogus gali pasikeisti.
Būna atvejų, kai darbdaviai sutinka priimti į laisvę išėjusį žmogų į ankstesnį darbą ir net suranda, kur jam gyventi, o mama atsisako priimti į namus savo vaiką ir net nenori su juo bendrauti“, – atskleidžia L. Ščerbavičienė.
Pelnyti pasitikėjimą reikia laiko
„Man patinka iššūkiai, galimybė padėti kitiems“, – sako L. Ščerbavičienė, paklausta, kas paskatino rinktis socialinio darbuotojo profesiją. Būtent polinkis ieškoti vis naujų iššūkių 2021-ųjų pradžioje ją atvedė ir į Pravieniškių pataisos namus–atvirąją koloniją: „Darbo pradžia buvo sunki.
Tokios srities socialinių darbuotojų Lietuvoje iki šiol nebuvo, tad ir patirtimi niekas negalėjo pasidalinti. O studijuojant aukštojoje mokykloje, mūsų irgi neruošė tokiam darbui. Taigi, viskas vyko bandymų keliu“, – prisipažįsta Kauno kolegijoje socialinio darbuotojo profesiją įgijusi moteris.
Psichologiškai šis darbas nedaug skiriasi nuo darbo su vaikais, priduria pašnekovė, su jais dirbusi beveik 10 metų: „Nuteistieji, kaip ir vaikai, žaidžia įvairius savo „žaidimus“, tad ankstesnė patirtis padeda perprasti ir nuteistuosius“, – sako ji.
Tačiau prakalbinti nuteistuosius ir paskatinti juos atsiverti ir jai nelengva. „Kai jų klausiu, kaip įsivaizduoja savo gyvenimą laisvėje, kai kurie iš pradžių žiūri į mane nepatikliai – netiki, kad man tai rūpi. Tik vėliau dalis iš jų atsiveria.
Pavyzdžiui, yra planuojančių važiuoti į užsienį, nes nori užsidirbti daug pinigų, kad galėtų atsiskaityti su antstoliais, kiti prisipažįsta svajojantys apie savo verslą.
Bet tai įvyksta ne per pirmą ar antrą pokalbį – pirmiausia reikia pasiekti, kad jie manimi pasitikėtų, nevengtų kalbėti apie savo baimes ir rūpesčius“, – pasakoja L. Ščerbavičienė ir prisipažįsta, kad „širdį šiluma užlieja kas kartą, kai į laisvę išeinantis nuteistasis užsuka padėkoti už suteiktą pagalbą ir atsisveikinti, ar kai buvęs globotinis užkalbina tiesiog gatvėje“.
Socialiniai darbuotojai bausmės atlikimo vietose – tai bendra Socialinės apsaugos ir darbo bei Teisingumo ministerijų ir Kalėjimų departamento iniciatyva, kurios tikslas – padėti besirengiantiems išeiti į laisvę žmonėms pasiruošti naujam gyvenimo etapui ir padidinti jų galimybes įveikti visuomenėje įsišaknijusias nuostatas.
Kol kas tokių darbuotojų kaip L. Ščerbavičienė, Lietuvoje vos 19. Dar 6 socialiniai darbuotojai padeda nuteistiesiems pasirengti gyvenimui laisvėje pusiaukelės namuose, o 4 socialiniai darbuotojai dirba su priklausomybės ligų turinčiais asmenimis.
Tačiau jau akivaizdu, kad mažiau kaip prieš dvejus metus pradėta teikti paslauga pasiteisino, todėl ateityje socialinių darbuotojų bausmės atlikimo vietose daugės.
Taip pat skaitykite
