Kuo tokiais draudimais siekiama ir kaip mūsų šalis atrodo pasauliniame kontekste, „Respublika" diskutavo su visuomenininku, žurnalistu, teatro kritiku Valdu VASILIAUSKU.
- Filmas „Anora" triumfavo Amerikoje, bet pamatyti jo didžiuosiuose Lietuvos kino ekranuose nepavyks. Esą jis „vatnikiškas"
- Vasario 27 d. Los Andžele vyko didžiausia kino šventė pasaulyje - „Oskarų" įteikimai. Joje triumfavo Šono Beikerio (Sean Baker) filmas „Anora".
Vilniuje kovo 7 d. prasidėjo didžiausia Lietuvos kino šventė - „Kino pavasaris". Kaip skelbia pirmame festivalio interneto svetainės puslapyje: „Drąsus, ryškus ir pulsuojantis autentišku kinu - toks nuo 1995 m. gyvuoja KINO PAVASARIS."
Žodį „drąsus" aš iškart išbraukčiau, kadangi prasidėjusiame renginyje „Anora" rodoma nebus, nes organizatoriai pabijojo įtraukti šį filmą į programą. Vykdomas festivalio direktorius Konradas Kazlauskas pasigyrė, kad jie net nesvarstė įtraukti „Anoros" į repertuarą.
Girdint tai, man pasidarė įdomu - ar jis filmą matė ir jei matė, tai ar suprato? Klausimas rimtas, nes, kiek pastebiu, į svarbius kultūros postus, ekspertų ar projektų vertinimo komisijas Lietuvoje patenka tolimi nuo kultūros žmonės. Vienas ryškesnių pavyzdžių - buvęs kultūros ministras Simonas Kairys, mokytojų ir ugdymo įstaigų nelaimei, šiuo metu posėdžiaujantis Seimo Švietimo ir mokslo komitete.
Tai lėmė, kad tarp Los Andželo ir Vilniaus, tarp Vakarų ir Lietuvos vėl nusileido geležinė uždanga: filmas 77-ajame Kanų festivalyje sukėlęs sensaciją ir pelnęs garbingiausią Europoje prizą - „Auksinę palmės šakelę", bei triumfavęs Holivude, draudžiamas Lietuvoje.
Iš pradžių pamaniau, kad atsisakymą rodyti filmą Lietuvos kino teatruose lėmė mūsų „šventeivas" išgąsdinusios atviros ir drąsios sekso scenos, kurių juostoje netrūksta. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad už Moljero „Tartiufo" moralinius „šventeivas" baisesni yra politiniai „šventeivos".
Pasirodo, filmas uždraustas ne dėl jų, o dėl rusiško pėdsako - dėl vieno aktoriaus, Jurijaus Borisovo, atliekančio antraeilį rusų gangsterio vaidmenį. Kijevo spauda atkapstė, kad jis yra vaidinęs propagandiniame filme „AK-47", apie Kalašnikovo automato konstruktorių Michailą Kalašnikovą.
Tačiau amerikiečių juostoje „Anora" pagrindinius vaidmenis atlieka Rusijos žydas Markas Eidelšteinas, Amerikos žydė, aktorė Maikė Medison (Mikey Madison), armėnų kilmės amerikiečių aktoriai - Karenas Karagulianas ir Vašė Tovmasianas. Į tai, kad kažkur šmėsteli vienas rusas, nekreipė dėmesio nei Los Andžele, nei Kanuose, nei Londone, kur praėjusiais metais Š.Beikeris gavo prizą už geriausią aktorių atranką.
Kalbant apie rusišką pėdsaką, belieka konstatuoti, kad mūsų bukagalviai komisarai nesuprato filmo turinio. Tai absoliučiai antirusiškas filmas, parodantis, kuo eilinį kartą prezidentu išrinktas Vladimiras Putinas pavertė savo žmones ir dabartinę Rusiją.
Nuostabu, kaip amerikietis Š.Beikeris sugebėjo pajusti ir perteikti postsovietinės kultūros subtratą, kurį sudaro išeiviai iš buvusios SSRS. Tai matyti net automobilio vairavime Bruklinio gatvėmis išskirtinai kaukazietišku stiliumi, nekalbant apie filmo siužetą, kuris dvelkia autentiškumu.
Rusų kilmės mergina Ani Michejeva, gimusi Amerikoje, dirba striptizo klube. Pastarojo savininkas suveda ją su rusiškai norinčiu pasikalbėti Ivanu, kuris ją išsinuomoja savaitei už 15 tūkst. JAV dolerių ir Las Vegase, kas Amerikoje yra įprasta praktika, susituokia.
Apie tai sužino ir praneša Maskvos žiniasklaida, paskelbdama, kad Vania vedė prostitutę. Kyla skandalas, nes Ivanas yra rusų oligarcho sūnus. Jis į Ameriką buvo išsiųstas studijuoti, bet pasinėrė į narkotikus, alkoholį, seksą ir kompiuterinius žaidimus. Tipiškas bevalis, išlepintas turtingų tėvų vaikas.
Filmo pradžioje tarsi buvo užuominų, kad jis galėtų tapti Romeo, tačiau finale paaiškėjo, kad vaikinas tapo zombiu. Kaip ir jį prižiūrintis armėnai, vienas kurių, nors turėtų būti pasišventęs Dievui ir bažnyčiai, faktiškai tarnauja rusų oligarchui. Puikiai parinkta ir Vanios motina, kuri labiau panaši ne į moterį, o į agresyvų buldogą.
Filmas puikiai perteikia tai, kad dabartinėje Rusijoje nebeliko vietos jokiems autentiškiems jausmams, žmogiškiems santykiams, įskaitant meilę, nes viską užvaldė susvetimėjimas ir kultūrinė tamsa.
- Tai gal dėl to filmas gali kelti pavojų Lietuvos „demokratinėms" vertybėms? Kad pamatysime jame panašumų?
- Šiandien Lietuvoje turime panašią situaciją kaip ir pandemijos, kuri leido iškilti vadinamiesiems ekspertams bei edukuotiems, mokslų „tikintiems" kvailiams, metu. Tuomet tie, kurie drįso abejoti „mirtinu" pavojumi, „stebuklingomis" vakcinomis arba jokių galimybių nesuteikiančiu „galimybių pasu", buvo marginalizuojami, persekiojami ir jų gyvenimą siekta paversti pragaru.
Dabar sukurtas analogiškas Ukrainos burbulas: bet kas, kuris drįsta suabejoti Volodymyro Zelenskio vykdoma politika ar Ukrainos valdžios skaidrumu, skelbiamas „vatniku" ir V.Putino šalininku.
Naujasis kultūros ministras Šarūnas Birutis teigiamai pasisakė apie rusų kultūrą ir paskui mėnesį turėjo dėl to teisintis.
Vilniaus savivaldybės istorinės atminties išsaugojimo komisija nusprendė nuplėšti senamiestyje kabančią lentą rusų rašytojui Fiodorui Dostojevskiui.
Tas pats pasakytina ir apie „Anorą". Turime valstybinį Lietuvos kino centrą, Kinematografininkų sąjungą, talentingų kino žmonių, bet visi jie tyli.
Nes mūsų ir naujoji inteligentų karta yra „išgąsdintosios kartos". Intelektualai bijo „kišti pirštus tarp durų", nes bus už tai „kalami prie kryžiaus", puolami, persekiojami. Todėl jie mieliau eina į kitą gatvės pusę, kad nematytų tamsybininkų siautėjimo. Komformizmas, prisitaikymas tapo norma.
Kai Miunchene JAV viceprezidentas Dž.D.Vensas (J.D.Vance) sukritikavo Europą dėl pamintų žodžio laisvės ir demokratinių vertybių, pirmoji sureagavo Lietuva ir viena leidykla paskelbė, kad iš prekybos išima Dž.D.Venso knygą „Hilbilių elegija", pagal kurią sukurtas Holivudo filmas.
Esą dėl neteisingos JAV politikos Ukrainos atžvilgiu. Taigi, Lietuva vėl tapo „lydere" ir „pavyzdžiu" likusiai Europai, tik labai abejoju ar kas nors norės mumis sekti.
- Ar mums dar toli iki Šiaurės Korėjos, kurios valdžia irgi „geriausiai žino", kas naudinga šalies žmonėms?
- Manau, mes ją jau pasivijome. Kam pandemijos metu buvo naudingas bet kokios kritikos užgožimas ir kritikų persekiojimas? Dabar aiškėja, kad iš to daugiausiai naudos turėjo Kinijos komunistai ir korumpuoti Vakarų politikai.
Nenustebsiu, jeigu netrukus paaiškės, kad dabartinis perdėtas Ukrainos garbinimas ir perteklinis antirusiškumas yra naudingas V.Putinui.
Lietuvos Konstitucijos 42 straipsnis skelbia: „Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi".
44 straipsnyje pabrėžiama: „Masinės informacijos cenzūra draudžiama".
Deja, tiek pandemija, tiek Ukrainos karas aiškiai parodė, kad minėti straipsniai, bent jau šiuo metu, Lietuvoje neveikia ir filmas „Anora" yra puikus to pavyzdys.
- Ne taip seniai jau buvęs kultūros ministras S.Kairys siekė „padaryti pertrauką rusų kultūrai".
- Jis pasakė, kad reikia daryti „mentalinę pauzę". Manau, jis net nežino, kas yra mentalinis, todėl ir pasiūlė daryti mąstymo arba galvojimo pertrauką. Nors gal tokia pertrauka jam trunka visą gyvenimą.
Oficialiai cenzūros instituto Lietuvoje nėra, bet yra apstu faktų tikrintojų ir kitų skundikų. JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) pas save juos baigia išvaikyti, bet jie klesti Lietuvoje.
Jie gąsdinimais priverčia inteligentus tylėti, kurių konformizmas ir leidžia sukurti tokią visuotinės baimės atmosferą. Intelektualai bijo protestuoti, išsakyti savo nuomonę, nes apie tą pačią „Anorą" galima būtų diskutuoti ištisus mėnesius, bet visuomenė nuo to yra izoliuota.
- Lietuvoje draudžiant „viską, kas rusiška", į Lietuvą su rusų kompozitoriaus Piotro Čaikovskio baletu „Gulbių ežeras" buvo atvykusi „Kyiv Grand Ballet" trupė. Kaip čia taip nutiko?
- Mūsų šalyje seniai galioja dvejopi standartai, bet yra dar baisesnių dalykų. Valdžia oficialiai vykdo antirusišką politiką, bet tuo pat metu tiek buvusi Ingridos Šimonytės, tiek dabartinė Gintauto Palucko vyriausybė laiko atvėrusi Lietuvos vartus rusakalbių emigrantų bangai, kurie toli nuo bet kokios kultūros.
Daugiausia tai - šaukiamojo amžiaus vyrai, kurie neturi ryšio su kultūra ar kinu, bet gali turėti ryšių su specialiosios paskirties daliniais ar Rusijos ginkluotosiomis pajėgomis. Ir va tai kažkodėl nei valdžiai, nei kontroliuojančioms institucijoms nekliūva.
- Kaip Lietuva, su savo tokiais draudimais, ribojimais bei tuo pat metu taikomais dvejopais standartais atrodo pasauliniame kontekste. Kokią žinutę mes siunčiame kitoms šalims?
- Tai rodo, kad esame gūdi provincija, kurioje įsišaknijęs ir niekaip neišnaikinamas servilizmas (lot.k. vergiškas paslaugumas, pataikavimas).
Kaip kadaise mūsų valdantieji su dešromis ir buteliais važiavo į Maskvą, taip dabar jie nori važiuoti pas naują šeimininką, bet pastarosiomis dienomis yra sutrikę - važiuoti į Vašingtoną ar į Briuselį. Nors kadangi Amerika staiga tapo „negera", viskas linksta link Briuselio. Neturime savarankiškos politikos ir orių savarankiškų lyderių.
- Ką daryti, kad tokia liūdna situacija pasikeistų?
- Viskas priklauso nuo rinkėjų valios, kurie galėtų iškelti lyderius ir tas jėgas, kurioms pirmiausia rūpėtų nacionaliniai, tautos interesai, o ne patarnavimai svetimiesiems.
Bet vėl patenkame į uždarą ratą, nes paminta demokratija ir žodžio laisvė tokiems rinkimas užkerta kelią. Kol nesuardysime šio ydingo uždaro rato, situacija nesikeis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą