Vienintelį Lietuvoje Kuršių muziejų savo rankomis sukūrė istorijos entuziastai

Klaipėda – taip pat kuršių kraštas, kadaise vadintas Pilsotu, o Skuodas – Ceklio žemėje. Jo atminimas dabar atgijo istorinės rekonstrukcijos entuziastų dėka – Mosėdyje atidarytas Kuršių genties muziejus.

Pagrindiniai iniciatoriai Benas ir Irma Šimkai nekildina savęs iš šios baltų tautos, tačiau jau daug metų atiduoda pagarbą šiose žemėse gyvenusiems baltų vikingams.

Daug metų istorine rekonstrukcija užsiimantis Kunigaikščio Butigeidžio dragūnų bataliono seržantas Šimkus pakeliui iš misijos Irake sumanė, kad tiek jo bendražygiai, tiek ir plačioji publika galėtų turėti susibūrimo centrą.

Artefaktus prikelia meistrai

Muziejus lankytojams pasiūlys susipažinti su tiksliomis archeologinių radinių reprodukcijomis. Pastarasis žodis neturėtų gąsdinti arba iš anksto nuvilti.

Kaip paaiškino B. Šimkus, Kuršių genties muziejaus tikslas ir nebuvo „konkuruoti“ su didžiaisiais muziejais artefaktų gausa. Tačiau yra ir dar vienas gana reikšmingas momentas – originalūs artefaktai neretai būna tokios būklės, kad lankytojui tikrai sunku įsivaizduoti, kaip jie kadaise atrodė. Patyrusių rekonstrukcijos meistrų darbu senoviniai artefaktai prikeliami antram gyvenimui būtent tokie, kokie atrodė prieš šimtmečius.

Toks darbas užima daug laiko ir yra labai nepigus. Mosėdžio muziejaus ekspozicijos darbai rinkti net keliolika metų. „Pavyzdžiui, norint atkurti kalaviją reikia visos komandos – ginklakalio, juvelyro, archeologo, odininko“, – teigė B. Šimkus.

Praktiškai visi eksponatai – lietuvių meistrų darbas. Meistrai tiesiogiai studijuoja muziejuose esančius artefaktus, ir nors kai kuriuos dalykus galima užsisakyti iš užsienio, tokių reprodukcijų autentiškumas nukenčia, nes jos gaminamos remiantis vaizdine medžiaga, o ne sąlyčiu su „gyvu“ radiniu.

Atidžiai studijuojami visi artefakto matmenys, originalus pagaminimo būdas ir reprodukcija tampa unikaliu kūriniu.

Benas istorine rekonstrukcija užsiima jau daugiau nei 15 metų, o Irma – dar seniau. Pastaraisiais metais ji populiarėja, skatinama pramogų industrijos. Populiarusis serialas „Vikingai“ paskatino daugybę žmonių įvairiose šalyse laisvalaikiu „pasiversti“ vikingais. Atitinkamai tai plečia ir reprodukcijų industriją.

Kas tuo užsiima, puikiai žino, kad tai – nepigus pomėgis. Mėgėjai dalyvauti kovų rekonstrukcijose paprastai renkasi kitų šalių gaminius, nes jie pigesni. Tačiau muziejui tokios „štampuotės“ netinka.

Pavyzdžiui, vieno kalavijo pagaminimas pagal originalų radinį Lietuvoje gali kainuoti iki 5000 eurų. Vien ietigalio kaina artėja prie 1000 eurų. Šiuo metu muziejuje eksponuojami 2 moteriški ir 2 vyriški komplektai, atkurti pagal konkrečios kuršių kapavietės radinius.

„Neįskaitant ginklų, papuošalų ir kitų daiktų, dar yra ir kostiumai, o metras rankomis austo ir augalinėmis medžiagomis dažyto audinio kainuoja apie 70 eurų. Kelnėms, pavyzdžiui, reikia apie 6 metrų. O dar autentiško siuvimo darbas.

Žodžiu, vienas turtingas komplektas kainuoja apie 10 tūkst. eurų“, – pasakojo muziejaus įkūrėjas. Kita vertus, Alfa.lt pašnekovas juokavo, kad kaina – ne pats svarbiausias faktorius. Juk į tolimus kraštus keliaujantis žvejys taip pat neskaičiuoja, kiek kainuotų jo sugautos kardžuvės kilogramas.

Žemaičiai ant kuršių piliakalnių

Benas kilęs iš Klaipėdos, o muziejų įkūrė iš močiutės paveldėtoje žemėje.

Savo rankomis per apytikriai metus ten buvusį tvartą pavertė senovine kuršių buveine. „Jei baikeriai turi savo „klubhauzus“, mes, kuršių genties rekonstruktoriai iš klubo „Pilsota“, taip pat norėjome turėti erdvę, kur galėtume susirinkti, švęsti šventes“, – juokėsi Benas.

Šia erdve klubo nariai nusprendė pasidalyti ir su besidominčiais lankytojais – Mosėdžio muziejuje vyks istorijos rekonstrukcijos renginiai, skirti papasakoti visuomenei apie kuršių kultūrą.

„Ne viską rasite istorijos vadovėliuose, ir mes pasistengsime iškelti kuršių istoriją iš knygų į tikrovę“, – sakė Alfa.lt pašnekovas.

Benas nežino, ar turi kuršiškų šaknų, tam reikėtų nuodugnių tyrimų, bet tvirtina, kad tai ne kliūtis pagerbti šios genties atminimą, ypač kai pats gyveni senojoje jų žemėje.

„Kuršiai unikalūs tuo, kad gyveno ir Lietuvos, ir Latvijos, ir Estijos teritorijose.

Sekdami jų pėdsakais kad ir nuo Mosėdžio, galite toliau keliauti į Latvijos Kurzemę ir net Saremos salas, kurių didžiausio miesto Kuresarės pavadinimas kaip tik ir reiškia „kuršių žemė“. Pagerbti jų istoriją galima ir neturint kuršiškų šaknų.

Šiandieniniai žemaičiai švenčia savo vienybės dieną ant kuršiškų piliakalnių, kur Durbės mūšio laikais žemaičių net nebuvo.

Nereikia susikoncentruoti vien į savo lietuviškumą ar žemaitiškumą.

Kuršiai – Lietuvos istorijos dalis, beje, vienintelė, kurios dėka galime sakyti, kad senovėje buvome ne kažkokia miškų tautelė, o jūrinio regiono dalis“, – svarstė B. Šimkus.

Pasak jo, kuršių paveldas visiškai neišnaudojamas Lietuvoje, ypač savo tapatybės vis dar ieškančioje Klaipėdoje. Būtų galima pasimokyti iš Skandinavijos šalių, kurios vikingus pavertė savo vizitine kortele.

Vadinasi, Lietuva galėtų ne mažiau sėkmingai išnaudoti „baltų vikingų“ istoriją.

Visiems, besidomintiems lankytojams, „Pilsotos“ kuršiai siūlys renginius. Muziejus neturi darbo valandų, ir visi norintys apsilankyti turėtų sekti feisbuko puslapiuose Baltų vikingai ir Kuršių genties muziejus ir susisiekti su muziejaus kuratoriais. Ateityje planuojama paleisti ir interneto puslapį.

...