Vilkai pjauna ūkininkų gyvulius, žinovai nesutaria, kodėl

Imbarės seniūniją įsisuko dukart

Imbarės seniūno Antano Turauskio manymu, ir padidinta kvota dar yra aiškiai per maža. „Jeigu, pavyzdžiui, kur nors ten, Aukštaitijoje, medžiotojams geriau pasiseks, jie greičiau apsisuks, tai mūsų Žemaitijos medžiotojams kas veikti nebeliks, nors vilkų neatsiginam, ūkininkai nuolat skundžiasi“, – sakė jis.

Anot Kretingos rajono Savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjos Ženetos Seniūnienės, kuri yra ir komisijos medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai žemės ūkio pasėliams ir miškui suskaičiuoti pirmininkė, prieš keletą metų 14-a avių vilkai buvo pražudę Darbėnų seniūnijoje, o šią liepą dviejų – beveislės ir Romanovo veislės ėriavedžių – neteko imbariškis Robertas Staponkus.

„Šalia mano sodybos miškų masyvų nėra, užtat arti paupiai. Vilkai – gudrūs žvėrys, išdrąsėję. Jie stebi aplinką, patyko ir, kur mato grobį, atsiduria, kada jiems palanku. Akivaizdu, kad vieną mūsų avį pagrobė tiesiog ganykloje, o kitą, kaip supratau, tempėsi iš aptvaro“, –„Pajūrio naujienoms“ pasakojo jis. Aplinkos ministerija finansinius nuostolius R. Staponkui jau atlygino.

Dėl saugumo du likusius sveikus avinus ir kelias ėriavedes imbariškis kuriam laikui buvo įkurdinęs pas draugus. „Reikėjo palaukti, kol pavojingasis periodas praeis. Savaitgalį savo avis jau susigrąžinau“, – atviravo jis.

Bet R. Staponkus Imbarės seniūnijoje – ne vienintelis, nukentėjęs nuo vilkų. „Jie sliūkina kiaurai, nebijo, yra nevaldomi. Neseniai buvo apsilankę Skaudaliuose. Tačiau čia ūkininkai dėl prarastų dviejų ėriukų žalos kompensuoti nė neprašė, mat Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje, kaip priklauso, savo ūkinių gyvūnų nebuvo spėję įregistruoti. Tik pakalbėjom apie ištikusią bėdą, nurijo žmonės nuoskaudą, ir tiek, – sakė A. Turauskis.

Medžioklės limitas ir dabar per mažas

Kretingos medžiotojų ir žvejų draugijos vadovas Raimondas Jocius dėstė, kad, turėdama gamtos išteklių, valstybė yra turtinga. Žvėrys, kaip ir iškasenos – žvyras, smėlis ir kt. – taip pat laikomi valstybės turtu. Įvesdama medžioklės kvotas, valstybė nori šį turtą apsaugoti, apginti.

„Bet taip saugant galima ir „prisidirbti“, kaip prieš maždaug 10 metų, nepasitarus su medžiotojais, buvo „prisidirbta“ Nidoje, kai aplinkosaugos specialistai uždraudė medžioti šernus: šių žvėrių atsirado labai daug, ir jie plūdo į privačius plotus, kniso, kur papuolė – viešus parkus, pievas, už europines lėšas įrengtus stadionus. Vadinasi, valstybės turtu laikomi žvėrys naikina kitą valstybės turtą“, – neabejojo R. Jocius.

Natūralu, kad ūkininkai nepatenkinti, jog vilkai pjauna jų avis ar veršiukus, praradę gyvulius, žmonės prašo valstybės kompensuoti žalą. „Bet pirmiausia verta pamąstyti, kodėl plėšrūnai tuos gyvulius puola? Ogi todėl, kad vilkų priviso per daug, ir visi nori ėsti. Miškuose, ką rado, tą suėdė ir žygiuoja maisto ieškoti toliau, atklysta į plotus ir prie gyventojų sodybų“, – kalbėjo pašnekovas.

Anot jo, medžioklės apskritai nereikėtų limituoti, o palikti spręsti medžiotojams, kurie tam ir yra, kad atsakingai reguliuotų žvėrių populiaciją, neleistų vienai nustelbti kitos. Draugijos vadovas pripažino, jog vilkas yra svarbus trofėjinės medžioklės objektas, ir kiekvienam medžiotojui garbė jį sumedžioti. Bet tikslo šaudyti be atvangos nė vienas neturi ir negali turėti – galioja griežtos Medžioklės taisyklės, kurių privalu paisyti. „Juk kiekvienas panorėjęs tapti medžiotoju jau nuo pat pradžių mokomas pirmiau miško žvėris pažinti, gerbti ir globoti, o tik po to paleisti kulką“, – sakė R. Jocius.

Nors 7-erių metų medžiotojo stažą turintis Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktorius Egidijus Viskontas nepritarė, kad vilkų medžioklės vadžios būtų paleistos visai, tačiau neabejojo, jog limitas turi būti didesnis. Tai, kad šį sezoną galės sumedžioti 15-a vilkų daugiau negu praėjusį, problemos neišspręs. Vilkų populiacija, anot pašnekovo, gerokai padidėjo, o jų dažno grobio – elninių žvėrių – miškuose gerokai sumažėjo, taigi pusiausvyra gamtoje yra išbalansuota.

E. Viskontas neteisinga pavadino pačią metodiką, pagal kurią Lietuvoje vilkai skaičiuojami ne individais, o šeimomis. „Pagal dabar galiojančią metodiką šeimą sudaro vidutiniškai 5 vilkai, kai aš pats šią žiemą netoli Raguviškių savo akimis išvydau devynis, o prieš porą mėnesių su atsivestais jaunikliais jau mačiau keturiolika.

Vadinasi, čia, mūsų rajone, tie vilkai apsigyvenę, kelia pavojų ir ūkininkų gyvuliams, ir grybautojams, o gal net atsitiktiniams praeiviams “, – sakė E. Viskontas. Jis apgailestavo, kad, ribojant vilkų medžioklę, Lietuvoje labiau atsižvelgiama į prieš medžioklę nusistačiusių garsiai kalbančių asociacijų viešą opiniją, o ne į medžiotojų nuomonę.

Apie protingu laikomą žvėrį – iš arčiau

Kitokias priežastis, dėl ko vilkai apsilanko arti sodybų, įvardijo Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato specialistas Saulius Bartminas. Anot pašnekovo, šeimomis gyvenantys vilkai užima gana didelę 10–20 tūkstančių hektarų teritoriją. Šeimos būna sudarytos iš brolių, seserų ir vaikų, kuriuos atsiveda tik alfa (vyriausia) pora, kitos patelės vaikų šiukštu turėti negali – vilkų pasaulyje galioja tokia geležinė tvarka.

Tiesa, kaip ir minėjo E. Viskontas, vilkų šeimose būna ne daugiau kaip po 5–6 individus, o jeigu atsiranda daugiau, nereikalingi išvaromi arba papjaunami. Bet didesniuose miškuose gali pasitaikyti šeimų, kuriose yra nuo 8 iki 10 arba net 12-os individų. Svetimi į savą ratą nepriimami, nebent atklydėlis užsitarnautų, galbūt nukonkuruotų kurį nors neįtinkantį, taisykles sulaužiusį narį.

Būdami socialūs, be šeimos vilkai negyvena, todėl, medžiotojams nušovus vieną ar abu iš alfa poros ir taip išardžius šeimą, likusieji leidžiasi ieškoti naujos, klajoja, plečia teritorijas. Tarp atskirų šeimų teritorijų būna ne mažiau kaip 2–3 kilometrų ruožai, į svetimus plotus nesikėsinama. Grobį vilkai medžioja ne vien dėl savęs, o rūpinasi visos savo šeimos poreikiais.

S. Bartmano nuomone, užuot didinus vilkų medžioklės limitą, savo turtą atidžiau saugoti turėtų patys ūkininkai. Anot specialisto, „elektriniai piemenys“ neišgelbės, jeigu bus įrengti per žemai – vilkas peršoks. Taip pat neišgelbės, jeigu tvoroje žiojės plyšiai, pro kuriuos plėšrūnui bus lengva pralįsti. Tvora turinti būti apie 2,2–3 metrų aukščio, o visų geriausia apsauga – specialūs apmokyti šunys aviganiai, nuo mažumės įpratinti gyventi kartu su gyvuliais. Žmogaus vilkai bijantys iš prigimties, gali nebent iš šono jį stebėti, dėl smalsumo net šiek tiek pasekti.

„Neseniai buvo užfiksuotas įvykis, kai Ukmergėje vilkas ūkininką užpuolė, įkando jam į ranką, bet žvėris tokiu būdu tik mėgino atkovoti ėriuką, kurį šeimininkas iš jo atėmė ir norėjo parsinešti atgal į sodybą“, – papasakojo S. Bartmanas.