Žvilgsnis akies krašteliu: kaip Kalėdas šventė Kretingos grafai

Jaukūs susitikimai stikliniame pastate

Tiškevičių įsigytas Kretingos dvaras savo išvaizda dėmesio netraukė: rūmų nebuvo, o dideliame parke prie tvenkinio stovėjo du atskiri namai, kurių vienas buvo aukščiau, kitas – kiek žemiau. Šalia kelio esantis namas buvo grafų, antrasis – skirtas vaikams ir svečiams. Abu šiuos namus jungė dengtas medinis koridorius, pakeltas ant stulpų – negražus, nepatogus ir nešildomas. Netrukus grafas Juozapas Tiškevičius nutarė abu namus sujungti, tarp jų pastatant žiemos sodą.

Didžiulis pastatas – įstiklintas viršuje ir šonuose, kuriame visą žiemą palaikoma kambario temperatūra, iš priekio užapvalintas, apjuostas galerijomis, su fontanu, kriokliu, olomis, pilnas palmių ir žalumos – sutelkė šeimą. Ten buvo ilsimasi, pramogaujama, valgoma. Kai kurios galerijos buvo tokios plačios, kad net atvykus daugybei svečių galėjo tarnauti kaip valgomieji. Vakare žiemos sodas buvo apšviestas elektrinėmis lankinėmis lempomis, kas tuo metu buvo labai neįprasta. Tai tikriausiai buvo pirmoji elektros šviesa rusų imperijoje. Ir Tiškevičių vaikų žaidimams žiemos sodas buvo tarsi rojus: tarp palmių, antrąjį aukštą siekiančių subtropinių augalų, tarp grotų buvo daug slaptų užkampių – kaip pasakose.

Ankstyvi pusryčiai dažniausiai buvo patiekiami žiemos sodo galerijoje arba šalia esančiame mažajame valgomajame. Vaikai, ant ilgų virtuvinių šakučių pasmeigę bandeles, jas skrudindavo krosnyje, taip pasigamindami skrebučius. Pietūs – pusę antros, vėl žiemos sodo didžiojoje galerijoje. Po pietų visi keliaudavo į šoninę galeriją, kurioje stovėjo marmurinis stalas, sofa, krėslai. Ten diskutuodavo apie politiką, įvykius, skaitė laikraščius, vaišinosi kava ir arbata, o vaikai dūkdavo žiemos sode.

Visi metų laikai Kretingoje prabėgdavo įprastu ritmu. Pavasarį žolynuose išsprogdavo pirmosios žibuoklės bei kuokštai baltų plukių ir anemonų. Gegužę prie tvenkinio ir krioklio pasirodydavo pakalnutės. Pavasario pabaigoje trims mėnesiams Kretingos dvaras nutildavo, ištuštėdavo, nes prasidėdavo Palangos sezonas. Rudenį, po šalnų, aplink rūmus žydėjo paskutinės rožės ir verbenos, kurių nuostabus aromatas vasarą per langus, balkonus ir verandas sklido į rūmus. Po šimtamečiais medžiais mirgėjo pabirę kaštonai, alėjų takeliai taip pat buvo nubarstyti gilėmis bei kaštonais, mirgėjo spalvotų lapų tuneliai. Žiemą girgždančiu sniegu iki rūmų atšliuoždavo rogės. Elenos Klotildos vaikystės prisiminimuose vaizdus ir kvapus papildo bernardinų vienuolyno pusėje skambantys varpai ir iš palivarko atsklindantis gaidžių giedojimas.

Kūčių stalui – trys sriubos

Nusistovėjęs gyvenimo ritmas Kretingoje pasikeisdavo du kartus per metus – per Kalėdas ir Velykas. Atvykdavo Sankt Peterburge besimokantys sūnūs ir daugybė svečių. Dvare jausdavosi šventinis sujudimas ir nuotaika. Penki paaugliai jaunuoliai pasakodavo apie savo mokyklinius pasiekimus bei žygdarbius. Tų pasakojimų klausydavosi, su jaunuoliais mielai bendraudavo netgi kasdieniais dvaro ūkio reikalais ir vyro liga užsiėmusi grafienė Sofija.

Per Kalėdas, kai už lango siautėdavo pūga, nepaprastai gera būdavo sėdėti žiemos sode palmių, čiurlenančio krioklio ir egzotiškos žalumos apsuptyje. Lentvaryje ir atvykę į Kretingą grafai Tiškevičiai suruošdavo savo vaikams Kalėdų eglutę. Kai berniukai paaugo, šios tradicijos atsisakė, tuo sukeldami jaunėlių dukrų nepasitenkinimą. Tačiau eglutę vis vien padabindavo bent jau tarnautojų ir palivarkų darbuotojų vaikams. Pirmąją Kalėdų dieną didžiulė eglė su daugybe žaisliukų, blizgučių, lempučių buvo pastatoma žiemos sodo viduryje. Nuo viršaus iki apačios apvyta plonytėmis mirgantį tinklą primenančiomis auksinėmis gijomis, daugybės žvakių šviesoje žaliaskarė žėrėjo ir atrodė labai įspūdingai.

Likus mėnesiui iki švenčių, jaunosios panelės Tiškevičiūtės sudarydavo tarnautojų vaikų sąrašą, o grafai skirdavo pinigų dovanėlėms supirkti. Panelės vykdavo į Memelį, kiekvienam vaikui pirkdavo ir pakuodavo vardinę dovaną, kurioje buvo drabužių, žaislų, saldumynų. Tarnautojai su vaikais rinkdavosi žiemos sodo apačioje ir laukdavo, kol bus uždegtos žvakės ir juos pakvies prie eglutės dovanų.

Kūčios buvo švenčiamos labai iškilmingai. Vakarienei, be namiškių ir svečių, buvo kviečiami visi virtuvės darbuotojai, kai kurios dvaro administracijos tarnautojų, ekonomų šeimos, kariškiai ir kunigai bei vienuoliai.

Pranciškonas tėvas Feliksas ir klebonas Terpeika vakarienę pradėdavo malda. Šeimos nariai kalėdaičiais dalinosi su visais susirinkusiaisiais. Kūčių stalui būdavo patiekiamos trys sriubos: šalta migdolų, barščiai su ausytėmis („ausytės“ – tešloje iškočioti ir iškepti grybai) bei prancūziška vyno sriuba. Po sriubų buvo valgomi žuvies produktai – farširuota lydeka, karpis su razinomis, tešloje kepta žuvis. Desertui patiekiamas kisielius, kukuliai su aguonomis, džiovintų vaisių kompotas. Tiškevičių vaikai buvo sodinami tarp svečių, kunigų bei dvaro administracijos tarnautojų, o grafas Juozapas stebėjo, kaip jie sugeba užmegzti pokalbį, užimti kaimynus, bendrauti su jais. Bendrų temų buvo nedaug, kadangi auklėjimo taisyklės griežtai reikalavo laikytis savo luomui deramo elgesio. Po Kūčių vakarienės prasidėdavo šventinis koncertas – kalėdines giesmes dainavo visi namiškiai ir tarnautojai.

Apie nepavykusį saulėlydį ir dovanas ne po egle

Elenai Klotildai Tiškevičiūtei vienas Kalėdų įvykis įsirėžė visam gyvenimui: tuomet ji buvo šešerių metų ir miegojo viename kambaryje su seserimi Sofija Marija. Nuo Kalėdų eglutės buvo atlikę keli spalvoti žibintai su žvakutėmis. Uždegusi žvakutes, Elena Klotilda žibintus pastatė už užuolaidos, sesei sakydama: „Jei panelė Fayard (auklė) pamatys, pagalvos, kad saulėlydis“. Užuolaida užsidegė, ir visas langas paskendo liepsnose. Pakviesta auklė metė pasjansą, griebė degančią užuolaidą ir užpylė ją vandeniu. O Elenos Klotildos broliai dar ilgai ją erzino „saulėlydžiu“.

O kaipgi dovanos grafų vaikams, svečiams bei tarnautojams? Jos nebuvo vardinės ir jų nebuvo po eglute! Gerokai prieš šventes Sofija Tiškevičienė iš katalogų parinkdavo įvairių dovanų ir atsisiųsdavo jas iš Karaliaučiaus, kai kurias pati nupirkdavo į Memelyje. Dovanos buvo dalijamos tik antrąją švenčių dieną: vaikai, mokytojai ir svečiai gaudavo po tris loterijos bilietus. Pirmajai loterijos dovanų kategorijai priklausė gana brangūs daiktai: kelionės reikmenys, rašymo priemonės, namų dekoracijos, antrajai – pigesni, o trečiajai – smulkmenos. Po pusryčių visi susirinkdavo svečių valgomajame, kur ant didelio stalo gulėjo išdėlioti visi loterijos laimėjimai. Išsitraukus laimėjimus, prasidėdavo antroji šventės dalis – kuo naudingesnis apsikeitimas gautomis dovanomis, tai buvo ne mažiau smagu, negu pats burtų traukimas.

Linksmybės su vandeniu ir kaukių baliai

Šventės trukdavo visą savaitę. Didžiuliai, prabangiai įrengti rūmai ir dar didesnis parkas būdavo pilni svečių, judėjimo ir klegesio. Be iš toliau atvykusių šeimynos narių, Kretingos dvarą aplankydavo ir kaimynai. Dažniausi svečiai buvo kunigaikščiai Oginskiai iš Plungės. Ketvertu arklių kinkytoms rogėms arba karietai įvažiavus į kiemą, ją lydintis šauklys nuo pasostės paskelbdavo, kad atvyko kunigaikštis. Vėliau vartuose pasirodydavo dar vienas ekipažas, kuriuo į svečius atvykdavo kunigaikštienė ir jos tarnaitė. Dažnai atvykdavo penki broliai Pliateriai.

Tokie garbingi svečiai būdavo pasitinkami labai iškilmingai. Su jais buvo bendraujama labai pagarbiai, mandagiai ir atsargiai. Tačiau vaikai ne visada laikėsi etiketo. Sykį kalėdinio apsilankymo metu jaunimas sugalvojo žaidimą: semdami iš Žiemos sode burbuliuojančių upelių vandenį, ėmė purkšti galerijose sėdinčius ir diskutuojančius svečius. Netikėtai svečiai atsakė tuo pačiu, stvėrė ąsočius ir ėmė kur pakliuvo pilti vandenį žemyn. Nepaisydama patirtos žalos ir šlapių rūbų, kompanija įsismagino ir linksminosi iki pat vakaro.

Švenčių metu nemažą pramogos dalį sudarė įvairūs vaidinimai, saloninio teatro pasirodymai, buvo kuriamos šarados, vieno veiksmo muzikiniai pasirodymai, kuriami gyvi paveikslai. Mėgėjiškų vaidinimų veikėjais tapdavo visi – šeimininkai, svečiai ir tarnautojai. Viena mėgstamiausių pramogų buvo kaukių baliai.

Naujieji – su maldomis, šampanu ir dideliu tortu

Kartą metuose, būtent prieš karnavalą, Sofija Tiškevičienė iš Maskvos parsisiųsdavo didžiulę dėžę su garsaus Rusijos imperatoriškojo rūmų tiekėjo Aleksejaus Abrikosovo skanėstais: chalva, įvairiomis pastilėmis, rytietiškais skanėstais, šiaudeliais, marmeladiniais saldainiais. Ypač mažieji vaikai nekantriai laukdavo šios gėrybių dėžės ir liūdėdavo, kad mėgautis galėjo labai trumpai – didelei gausybei namiškių motina saldumynus dalino negailėdama. Naujieji Metai buvo sutinkami tradiciškai. Kai išmušdavo 12-ta valanda, visi vaikai su motina ėjo melstis. Vėliau rinkdavosi grafo kabinete, kur jau laukė išrikiuotos šampano taurės ir dideli tortai, ant kurių puikavosi naujųjų metų data.

---

Grafų Tiškevičių dvare įsikūręs Kretingos muziejus šiais metais nutarė atgaivinti tradiciją ir Kalėdų eglutę taip pat papuošti žiemos sode. Žaisliukai atkeliavo iš pačios Prezidentūros. Pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė trečius metus iš eilės Lietuvos gyventojus, įvairias ugdymo, kultūros, socialines įstaigas, taip pat lietuvių bendruomenes užsienyje kvietė Prezidentūros kalėdinei eglei pagaminti ir į sostinę atsiųsti žaisliukų. Pirmaisiais metais akcijos dalyviai iš vilnos vėlė paukščiukus, antraisiais – gamino namelius, o šiais – angelo sparnus. Kretingą ir žiemos sodą itin mėgstantys prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia Diana žiemos sodo eglei puošti sutiko perduoti 500 pirmosios akcijos žaisliukų. Tad gražia pirmosios šalies ponios iniciatyva kretingiškiai ir miesto svečiai pasidžiaugti gali iki sausio 6-osios užsukę į Kretingos muziejų – ant žiemos sodo eglės galbūt pamatys ir savo pačių pagamintų paukščiukų.