Maisto kainos Lietuvoje susilygino su europinėmis, o atlyginimai – ne: ar dėl to gyvename daug blogiau už europiečius?
(1)„Gauname gydymą ir išsilavinimą, kuris Lietuvoje dažniausiai yra nemokamas. Tad žvelgti reikia ir į kitus kritinius komponentus, kurie atspindėtų perkamąją galią“, – mano ekonomistė.
G. Ilekytė ragina nepamiršti paslaugų kainų, kurios Lietuvoje nuo Europos vidurkio vis dar atsilieka beveik penktadaliu.
Aklas lyginimas bevertis
„Eurostat“ duomenimis, maisto ir gėrimų kainų lygis Lietuvoje pernai buvo pakilęs iki 99 proc. ES vidurkio, o šiuo metu jau viršija ES vidurkį. Eilinis vartotojas gali teisėtai piktintis, kad maisto kainos susilygino, o atlyginimai – ne.
Antai namų ūkių koreguotos grynosios disponuojamos pajamos Lietuvoje yra gerokai mažesnės nei turtingųjų Vakarų Europos šalių.
Šis rodiklis rodo sumą, kurią namų ūkis uždirba arba įgyja atskaičius mokesčius. Kitaip sakant, tai yra pinigai, kuriuos namų ūkis gali išleisti prekėms ar paslaugoms. Tiesa, asmenų skaičius namų ūkiuose gali kiek skirtis. Pavyzdžiui, Lietuvoje namų ūkį sudaro vidutiniškai du asmenys.
EBPO duomenimis, 2022 m. Lietuvoje namų ūkio pajamos sudarė 2111 eurų, kai Liuksemburge jos viršijo 3,5 tūkst. eurų, Vokietijoje ir Norvegijoje – daugiau kaip 3 tūkst. eurų.
„Swedbank“ ekonomistė G. Ilekytė vartotojui, kuris piktinasi mažesniais nei europiečių atlyginimais ir panašiomis maisto kainomis, atsako: „Žvelgdami į kainas ir atlyginimus bei juos bandydami aklai lyginti su kitomis šalimis, galime praleisti esmę – kiek prekių ir paslaugų už gaunamą atlyginimą galime įpirkti. Išlaidos maistui sudaro kiek daugiau nei penktadalį lietuvių išlaidų.“
G. Ilekytė atkreipia dėmesį, jog vartotojų 14 proc. išlaidų sudaro mokesčiai už elektrą, šildymą ir kitas komunalines paslaugas. Negana to, beveik tokią pat dalį išleidžiame transportui, taip pat ir įvairioms pramogoms – kavinėms, kelionėms ar teatrui.
„Šalia to gauname gydymą bei išsilavinimą, kuris Lietuvoje dažniausiai yra nemokamas. Tad žvelgti reikia ir į kitus kritinius komponentus, kurie atspindėtų perkamąją galią“, – mano ekonomistė.
Vertindama vartotojų pasipiktinimą kainomis, G. Ilekytė pastebi, kad šiuo atveju veikia šališkumo ir susiejimo efektas, kai, pavyzdžiui, nuvykę į kitoje šalyje mažiau turistų lankomą miestą, restoranų kainas lyginame su tomis, kurias mokame valgydami Vilniaus senamiestyje.
G. Ilekytė atkreipė dėmesį, kad dėl atviros prekybos, prekių kainų suvienodėjimas skirtingose ES šalyse buvo pastebimas jau anksčiau. Tad esą natūralu, kad ir Lietuvoje prekių kainos jau praktiškai pasiekė Europos Sąjungos vidurkį.
„Visgi čia reiktų nepamiršti paslaugų kainų, kurios nuo Europos vidurkio vis dar atsilieka beveik penktadaliu. Prekių kainos greičiau pasiekia vidurkį, nes jas galima laisvai transportuoti visame ES viduje, o paslaugos yra nemobilios, priklauso nuo vietos pajamų lygio“, – aiškino ekonomistė.
Greta Ilekytė: atviros prekybos, prekių kainų suvienodėjimas skirtingose ES šalyse buvo pastebimas jau anksčiau – natūralu, kad ir Lietuvoje prekių kainos jau pasiekė Europos Sąjungos vidurkį. / Alfa.lt
Džiaugtis per anksti
Valstybės duomenų agentūros duomenimis, liepos mėn. maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų kainos Lietuvoje sumažėjo 0,4 proc.
Labiausiai atpigo cukrus, jūrų gėrybės, varškė, margarinas, bet pabrango džiovinti vaisiai, riešutai, virtos dešros ir dešrelės, šokoladas, kava.
Taip pat kito kai kurių šviežių vaisių ir daržovių kainos: daugiausia sumažėjo persikų, saldžiųjų paprikų, agurkų, bananų, bulvių, bet padidėjo burokėlių, kivių, kriaušių, melionų, apelsinų kainos.
G. Ilekytė pastebėjo, kad Lietuvoje pastaruosius tris mėnesius matėme prekių defliaciją – kai kainos krenta. „Tiesa, kol kas šis pokytis minimalus ir galioja prekėms, ne paslaugoms. Dėl spartaus atlyginimų augimo, paslaugų kainos ir toliau kyla“, – sakė ji.
Ekonomistės teigimu, šiuo metu pasaulinės maisto kainos atsitraukė nuo rekordinių aukštumų, bet vis dar išlieka didesnės, palyginti su istoriniu vidurkiu.
Tad dėl sumažėjusių žaliavų kainų, kritusios gyventojų perkamosios galios, iššūkių pramonės sektoriuje ir neigiamų signalų eksporto rinkose, panašu, ir keletą ateinančių mėnesių dar matysime defliaciją.
„Visgi defliacija dažnai yra ekonomikos sunkumų pasekmė ir tuo per daug džiaugtis nevertėtų“, – pastebėjo ji.
Kodėl kilo sparčiau nei ES
Maisto ir gėrimų kainos 2022 m. Lietuvoje didėjo 25,9 proc., arba daugiau nei dvigubai sparčiau nei vidutiniškai Europos Sąjungoje (ES), kurioje augimas siekė 11,9 proc. Kai kurie ekspertai tokį atotrūkį aiškina per maža prekybos tinklų konkurencija Lietuvoje. Kokios kitos priežastys galėjo skatinti dvigubai didesnį nei ES maisto ir gėrimų brangimą Lietuvoje?
G. Ilekytė aiškino, kad Lietuva yra atvira pasaulio ekonomika, itin priklausoma nuo žaliavų pokyčių. Negana to, patys pagaminame vos 30 proc. šalyje sunaudojamos energijos.
Praėjusiais metais į aukštumas pakilus energetinių išteklių kainoms, tai skaudžiai pajautė ir pramonės įmonės, dėl to brango ir produkcija.
Negana to, dėl karo ir uždarytų svarbių rinkų – Baltarusijos bei Rusijos – buvome priversti kai kurias žaliavas, pavyzdžiui, degalus ar medieną pirkti iš kitų pasaulio šalių.
„Sutrūkinėjusios tiekimo grandinės paveikė ir kainas. Prie augusių kainų prisidėjo ir spartus atlyginimų augimas. Pernai jis Lietuvoje vis dar buvo dviženklis.
Natūralu, kad, augant atlyginimams, įmonės yra priverstos kelti ir produkcijos kainas“, – teigė ekonomistė.
Tikisi kainų kritimo
SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas atkreipė dėmesį, kad pastaraisiais mėnesiais maisto kainos stabilizavosi po praėjusių metų labai smarkaus augimo.
„Artimiausiais mėnesiais tikimės nedidelio maisto kainų (labiausiai pieno ir grūdinių produktų) pamažėjimo, tačiau tam būtina sąlyga – energetikos sąnaudos neturi vėl didėti ir neturi būti naujų šuolių žemės ūkio produktų rinkoje tiek dėl karo Ukrainoje, tiek ir dėl orų sąlygų“, – Alfa.lt sakė ekonomistas.
Rašyti komentarą