Meilė Stalinui neblėsta. Kas dedasi rusų galvose?

Apklausos respondentai išrinko 17 garsių rusų, įskaitant Leniną, Aleksandrą Puškiną ir Vladimirą Putiną, ir tik 3 užsieniečius – Albertą Einšteiną, Napoleoną Bonapartą ir Adolfą Hitlerį.

Kas dedasi rusų galvose, kad jie į vieną krūvą suplaka carus, bolševikų tironus, poetus ir net didžiausius savo priešus?

Apie tai Alfa.lt kalbėjosi su Lietuvoje veikiančios: Laisvosios Rusijos forumo“ tarybos nariu, opozicijos aktyvistu Danilu Konstantinovu ir istoriku bei publicistu Dmitrijumi Savinu:

– Kodėl Stalinas pelno tokias simpatijas? Kodėl reitinge nėra, pavyzdžiui, Ivano Rūsčiojo?

– (D.K.) Ivano Rūsčiojo čia tikrai trūksta (juokiasi). O Stalino lyderystė nestebina – tai rusams į galvas jau daug metų kiša Vladimiro Putino propagandos aparatas.

Tai – vienintelė priežastis, kodėl Stalinas toks populiarus. Stalinizmas – kertinis putiniškosios ideologijos akmuo.

Jie ilgai ieškojo, ką būtų galima panaudoti ir sukūrė savotišką „light“ neostalinizmo versiją.

Prisiminkime SSSR griūties laikų apklausas. Daugelis žmonių suvokė, kad stalinizmas nepriimtinas rusų tautai. Atsimenu knygas ir filmus, atskleidžiančius Stalino nusikaltimus.

Žinoma, ir tada buvo žmonių, mylėjusių Staliną – jie vis dar kartojo sovietinės propagandos klišes. Putinizmas tai įvyniojo į naują popierėlį ir vėl sukišo žmonėms.

Vienintelis įvykis, su kuriuo Putinas gali susieti savo režimo ideologinį pagrindą – pergalė vadinamajame Didžiajame Tėvynės kare. Tai bene vienintelis istorinis įvykis, kurį Rusijos visuomenė jau daug metų vertina vienareikšmiškai teigiamai.

Dabartiės propagandos samprata rusų nacija kaip tik ir gimė 1945 m. gegužės 9 d.

Štai Putinas ir pasirinko Staliną ideologiniu prototipu. Kažkuo juk jie ir panašūs. Stalinas nužudė, jei taip galima sakyti, XX a. Pradžios revoliuciją, o Putinas – šių laikų Rusijos revoliuciją. Jie vienas kitam tinka.

Stalinas daugeliui patiko, nes išžudė elitą. Putinas save pateikia panašiai – kaip neva oligarchų nugalėtoją.

– (D.S.) Suprantu, kad lietuviui arba latviui Stalinas ir Ivanas rūstusis – vieno medžio obuoliai. Tačiau dėti lygybės ženklą tarp rusiškos ir sovietinės tapatybės būtų klaidinga.

Stalinas reitingo viršūnėje yra kaip tik todėl, kad dauguma dabartinių Rusijos gyventojų priklauso ne rusiškai, o sovietinei tapatybei.

Jiems Stalinas – žmogus, kuris sukūrė galutinį, Lenino pradėtą, sovietų socialistinės valstybės darinį. Todėl ideologiškai ir kultūriškai, jei tai galima pavadinti kultūra, visiems sovietijos nostalgikams Stalinas yra „tėvas – įkūrėjas“.

Maždaug, kaip mongolams Čingischanas – epinis didvyris.

Ivano Rūsčiojo reitinge nėra, nes mitai formuojami pirmiausia mokykloje. Rusų vaikams Petras I ir Stalinas – teigiami personažai, o Ivanas Rūstusis – neigiamas.

Apie jį, tiesą sakant, šiandien ne tiek jau daug ir pasakojama Rusijoje, todėl ir čia jo nematome.

– Įdomus momentas – Albertas Einšteinas ir Leonidas Brežnevas reitinge yra šalia, bet didysis fizikas vienu laipteliu žemiau už didįjį marazmatiką.

– (D.K.) Vėlgi, nereikia stebėtis. Putino elektorato pagrindas – sovietiniai pensininkai ir posovietiniai valstybės tarnautojai. Jų visų meilė kaip tik ir driekiasi į sovietinio sąstingio laikus.

Jiems Brežnevas simbolizuoja stabilumą. Daugeliui šių žmonių, Brežnevo epocha yra jų jaunystės laikas ir jie prisimena jį, kaip senus gerus laikus.

– (D.S.) Visuomenėje yra dalis žmonių, laikančių save inteligentais, kurie tokiose apklausose jaučia pareigą minėti mokslo ir kultūros žmones.

Tačiau daugumos protas yra orientuotas į paradigmą, kad stipri valdžia – gera valdžia.

Atitinkamai, stipri valstybė turi būti autoritarinė, o ją įkūnija tokios asmenybės, kaip Brežnevas. Nors jis ir smarkiai nusileidžia Stalinui, sovietinis žmogus jį žino, kaip vieną iš stiprių valdovų.

– Reitinge yra Leninas, ir Petras I, bet yra ir Puškinas, Lermontovas, Dostojevskis… Kaip žmonėms dera toks tironų ir poetų kratinys?

– (D.K.) Poetas Rusijoje visada reiškė daugiau, nei vien rašytojas. Jis – savotiška valstybės priešingybė, sukilėlis. Pavyzdžiui, Puškinas kurį laiką simpatizavo dekabristams, nors vėliau susitaikė su monarchija. Dostojevskis, apskritai, buvo revoliucionieriumi, nors vėliau taip pat tapo aiškiu konservatoriumi.

Rusams patinka ir didieji vadai, ir prieš juos kovoję žmonės. Neretai šios prieštaringos simpatijos sudera viename žmoguje.

Daugumą galima paskirstyti į dvi dalis: vienai patinka didieji piktadariai, kokiu be abejo buvo Stalinas, o kitai – poetai.

Tačiau supraskite ir tai, kad  rusams patinka ne tikrasis Stalinas, o propagandos pateikiamas jo paveikslas – neva kovotojas už paprastus žmones ir įvairiausio plauko niekadėjiško elito priešas.

Galiausiai, Stalinas- baisiausio Rusijos istorijos karo nugalėtojas. Niekas nebeklausia, kokia kaina pergalė pasiekta ir ar tai apskritai galima vadinti pergale.

– (D.S.) Sovietų ideologija išmokė žmones, kad valstybė gimė tik 1917 m., o „antisisteminiai“ ankstesnių laikų veikėjai buvo lyg ir jos pranašais. Todėl juos ir pažįsta sovietinis žmogus.

Daugumos žinios apsiribojo tuo, kad Puškinas „sukūrė mūsų kalbą“, o Tolstojus „kažką parašė“.

Taigi, kai žmogaus klausia apie iškiliausias asmenybes ir jis nori parodyti, kad žino ne vien Staliną, jis pamini Puškiną ir Tolstojų. Pastebėkite, kad niekas neprisimena rusų literatūros „sidabro amžiaus“ autorių, kaip pavyzdžiui, Nikolajaus Gumiliovo.

– Žmogus, kuris visai neįsipaišo į šį reitingą – akademikas Andrejus Sacharovas. Kiek už jį balsavo žmonių – tiek antiputinistų Rusijoje?

– (D.K.) Manau, kad taip. Galima sakyti, kad būtent toks nuošimtis žmonių Rusijoje iš tiesų nori laisvės ir demokratijos.

Tiesa, reikia pabrėžti vieną dalyką, kurį nepakankamai įvertina Rusijos demokratų šalininkai ir jų draugai pasaulyje: prieš 30 metų šimtai tūkstančių rusų ėjo į mitingus už demokratiją, bet daugelį vėlesniais metais atbaidė tai, ką iškrėtė vadinamieji demokratai – kelios nusikalstamos privatizacijos bangos, parlamento sušaudymas 1993 m., valdžios sutelkimas mažos oligarchų grupės rankose, banditizmo suklestėjimas ir t.t.

Daug žmonių nubaidė tokia „demokratija“. Tai padėjo atgaivinti sovietinę antidemokratinę ideologiją bei paskui sekusį Stalino asmenybės kulto atkūrimą. Ši demokratijos baimė Rusijoje egzistuoja iki šiol.

– (D.S) Sacharovą įvardija tie patys inteligentai, dalį kurių galima priskirti opoziciniam sparnui.

Daugeliui šių žmonių iki šiol brangios sovietmečio liberaliosios inteligentijos idėjos.

Beje, už Sacharovą pasisakė 7 proc. respondentų. Tai štai, prieš 20 metų liberali (rusišku supratimu) partija „Dešiniųjų jėgų sąjunga“ rinkimuose surinko 8 proc.

Maždaug tiek, matyt ir yra vadinamųjų liberalų. Maskvoje tokių žmonių procentas būtų gal apie 20 proc., Sankt Peterburge – 25 ar 30 proc., o po visą Rusiją – tarp 7 ir 10 proc.

– Reitinge taip pat yra Napoleonas ir Hitleris. Kodėl rusai iškelia du žmones, buvusius arčiausiai to, kad sunaikinti Rusiją arba SSSR?

– (D.K.) Net neabejojau, kad šie du žmonės atsidurs „didžiųjų“ sąraše. Jie puikiai siejasi su griežto ir rūstaus valdovo įvaizdžiu, kuris taip patinka rusams šiandien.

Tam tikra prasme, Napoleonas ir Hitleris – prancūzų ir vokiečių „stalinai“, kurie dabartiniam rusui yra taip pat priimtini. 20 metų trunkanti propaganda ir visų demokratijos idėjų atsisakymas – štai jums ir rezultatas.

– (D.S.) Supraskite, kad normalioje visuomenėje patriotiškumas kyla hierarchiškai – nuo savo namų, parapijos, miesto, etnokultūrinės grupės ir galiausiai valstybės.

Sovietai visas šias savęs identifikavimo formas sunaikino ir paliko tik ištikimybę autoritarinei valstybei, valdomai autoritarinių lyderių.

Taip mąstantis sovietinis žmogus iškiliomis asmenybėmis visai logiškai laiko net ir priešų valdovus.

Napoleonas ir Hitleris tam tikra prasme jam iš tiesų yra dar vienas „stalinas“.