Dr. A. Šindeikis akademiškai domisi Europos Žmogaus teisių teismo praktika ir Vilniaus universiteto žurnalistikos magistrantams dėsto kursą „Žodžio laisvės ribos viešajame diskurse“.
- Pone advokate, po to, kai neseniai prie Seimo įvyko į riaušes peraugęs skiepų priešininkų mitingas, parlamentaras Petras Gražulis, paklaustas vienos televizijos žurnalistų, atsakė, esą Lietuvos įstatymuose yra įtvirtinta nuostata, kad žmogaus kūnas yra neliečiamas.
Todėl, suprask, protestai prieš skiepus yra teisėti ir diskusija dėl to turėtų būti baigta. Ar pritariate tokiam požiūriui?
- Dėl to yra niuansų. Ir neaiškumų yra mažiau, kada Strasbūro teismo Didžioji žiuri išsprendė vadinamąją „čekišką bylą“ – Varvrička, Novotna, Hornych’as, Brožik’as prieš Čekijos Respubliką.
- Tai, beje, įvyko šiemet, kada žiniasklaidoje buvo plačiai skelbiama apie teisme pralaimėjusius antiskiepininkus…
- Svarbu tai, kad tai nebuvo byla, kaip nors susijusi su COVID-19 pandemija. Jos esmė buvo ta, kad kelių nepilnamečių piliečių tėvai nusprendė neskiepyti savo vaikų nuo ligų, nuo kurių paprastai yra skiepijama civilizuotose šalyse.
Kitaip tariant, tai yra tradiciniai skiepai, kuriuos daugelis mūsų vaikystėje esame gavę – nuo hepatito B, difterijos, tymų, kiaulytės, raudonukės, pneumokoko ir kitų.
- Kada šis teisminis ginčas prasidėjo?
- Gana seniai, šio amžiaus pradžioje. Per tą laiką vaikų tėvams buvo paskirtos baudos, su kuriomis ieškovai nesutiko ir tęsė teismo procesus iki pat Strasbūro, nes esą buvo apribotos šių žmonių teisės.
Grįžtant prie P. Gražulio, galėtume sakyti, kad vienu kampu vertinant jo požiūrį – jis yra teisus, nes žmogaus orumas pagal mūsų Konstituciją yra neliečiamas. T
ačiau mes žinome, kad mūsų pagrindiniame įstatyme nėra absoliučių teisių. Visos teisės yra reliatyvios, priklauso nuo situacijos bei aplinkybių, kada tomis teisėmis yra naudojamasi.
Pirmoji problema – ar savo teisėmis besinaudojantis žmogus nepažeidžia kitų žmonių teisių? Taigi P. Gražulis turi teisę neleisti liesti savo kūno, konkretesniu atveju – skiepytis.
- Tačiau…
- Bet kada jis nori įgyvendinti kitas savo teises – teisę į darbą, pasirinkti savo profesiją – tokiu atveju susiduria jo teisės su kitų asmenų teisėmis. Nes kiti žmonės turi teisę į savo sveikatą, tarkime, neužsikrėsti tam tikromis ligomis.
- Ar tai aiškiai nurodo ir Europos Žmogaus teisių teismas (EŽTT)?
- Mūsų aptariamos bylos sprendime teismas labai aiškiai nurodo du labai aiškius principus (teisėjai pasisakė santykiu 16 prieš 1). Skiepų atveju yra ginamos kitų žmonių teisės į sveiką aplinką, prieš grėsmę užsikrėsti tam tikromis ligomis.
Kita vertus, kaip tik teismas labai įdomiai suformulavo principą – bandos imunitetas (angl. herd immunity).
- Kaip jį apibrėžia EŽTT?
- EŽTT pastebi, kad dėl tam tikrų sveikatos problemų kai kurie asmenys negali būti paskiepyti. Todėl kiti visuomenės nariai, kurie tokių apribojimų neturi, privalo solidariai prisidėti, kuriant bandos imunitetą.
- Ar yra nustatyti procentiniai „bandos imuniteto“ parametrai?
- Ne, tačiau EŽTT sprendime aiškiai pasisakyta, kad Čekijos vyriausybė buvo teisi už vaikų neskiepijimą skyrusi baudas, kurios nebuvo itin didelės, o pasikėsinimo į žmogaus orumą dėl to neįžvelgė.
- Ar dėl to galima aiškinti, kad mūsų vyriausybė nenusižengia žmogaus teisėms ribodama nesiskiepijančių žmonių galimybes dirbti tam tikroje tarnyboje, judėti, o, tarkime, darbdaviai tuos reikalavimus atliepia?
- Globalioje erdvėje yra nemažai mokslo teorijų, kuriomis mėginama apibrėžti, ar iš tikrųjų pamatines žmogaus teises galima varžyti, kokia apimtimi ir iki kokio lygio.
EŽTT senokai tokiems apribojimams yra numatęs pagrindinį trijų pakopų testą – apribojimai gali būti numatyti niekaip kitaip, kaip tik įstatymu, privalo atitikti pagrindines konvencijas.
Trečia vertus, apribojimai turi būti proporcingi siekiamam tikslui. Kitaip tariant, ribojančios priemonės negali būti tokios, kurios neproporcingai pažeistų žmogaus teises.
- Na, pavyzdžiui…
- Ir dėl skiepų negali būti absoliutaus sprendimo. Tarkime, atsisakantis skiepytis žmogus nurodo, kad gyvena vienas, su niekuo nebendrauja, nekontaktuoja, naudojasi maistą pristatančių ekspeditorių paslaugomis ir panašiai.
Tokiu atveju visuomenė gal ir neturėtų priežasties versti tokį žmogų skiepytis. Tačiau jeigu tas žmogus lanko kažkurias įstaigas, susitinka su kitais žmonėmis – reikalo esmė keičiasi.
Neturėtume versti skiepytis tų, kurie yra sveiki ir gali tai įrodyti…
- Tačiau dėl to ir kyla viena didžiausių abejonių: ar už sveikumo įrodymą privalo sumokėti visa visuomenė…
- Taip. Tai dar vienas iš problemos išplaukiantis klausimas – ar galima reikalauti, kad už testavimą sumokėtų visa visuomenė kas kartą, kada konkrečiam žmogui testas yra reikalingas.
Aš sakyčiau, kad tam tikriausiai nėra pagrindo. Ypač, jeigu jis pats nusprendė nesiskiepyti, nes jam taip norisi. Įrodyk darbdaviui pats, kad esi sveikas. Todėl, mano požiūriu, yra labai gerai, kad Strasbūre yra išnagrinėta toji byla, ji duoda labai aiškias gaires ateičiai.
- Jeigu P. Gražuliui dėl kurių nors priežasčių negalėtumėte atsakyti teisinės pagalbos prašymo, ar imtumėtės ginti jį teisme?
- Iš viso to, ką kalbėjome, pažymėčiau aiškią ribą: jeigu P. Gražulis būtų atsiskyrėlišką gyvenimą gyvenantis žmogus – galima būtų galvoti. Tačiau kadangi jis yra viešas asmuo – parlamentaras, jis privalo turėti galiojantį testą, kad yra sveikas.
- Be vilčių, kad už testavimą sumokės mokesčių mokėtojai, o ne jis pats asmeniškai?
- Na, kadangi mes jau neblogai suvokiame, kad Seimo nariams yra būtina bendrauti su rinkėjais, galime aptarti tokią galimybę. Ypač, jeigu jis turi problemų, dėl kurių negali vakcinuotis.
Tačiau jeigu tik jis turi medicininių priežasčių, o ne atitinkamą asmeninį požiūrį. Visuomenė gali sumokėti už Seimo nario testą dėl jo veiklos specifikos, tačiau neprivalo.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą