Vakarai – vis dar strateginėse klajonėse: karo su Rusija baimė šį karą tik artina?

Taip neseniai vykusioje Rygos konferencijoje teigė buvęs Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba.

Pasak D. Kulebos, pagrindinis uždavinys – žmones, manančius, kad Ukrainos į Aljansą priimti negalima, nes tai esą įtrauktų Vakarus į tiesioginį susidūrimą su Rusija, „įtikinti“, jog tas susidūrimas tikrai bus neišvengiamas, jei Ukraina nebus priimta į NATO. 

Tuo tarpu priėmus Ukrainą į Aljansą, ji bus išsaugota, kaip valstybė ir tolesnė Rusijos agresija bus sustabdyta.

Šis buvusio Ukrainos diplomatijos vadovo raginimas atspindėjo bei reziumavo daugumą pagrindinių minčių ir teiginių, skambėjusių viename iš didžiausių saugumo ir geopolitikos renginių Baltijos šalyse ir aplinkiniame regione.

Į kasmet vykstančią Rygos konferenciją susirenka aukščiausi Baltijos ir kaimyninių valstybių, didžiųjų Vakarų šalių politikai, kariškiai, diplomatai, karybos ir politikos ekspertai, žurnalistai. Tris dienas vykstančiame renginyje svarstomi itin įvairaus pobūdžio klausimai.

Tačiau, kaip ir visuomet per pastaruosius kelerius metus, diskusijų ir svarstymų epicentre – Rusijos agresija prieš Ukrainą ir šio karo padariniai padėčiai visame pasaulyje.

Tarp kalbėtojų ant scenos ir klausytojų bei dalyvių salėje, žinoma, dominavo tie, kurie nuosekliai ir griežtai palaiko Ukrainos kovą už laisvę bei nepriklausomybę ir reikalauja atitinkamos visų Vakarų pozicijos bei politikos.

Taigi, konferencijoje skambėjo iš esmės tos pačios mintys ir raginimai, kaip ir visuose tokio pobūdžio renginiuose pastaraisiais metais.

Vakarai vis dar smarkiai vėluoja teikdami karinę ir finansinę paramą Ukrainai bei rūpindamiesi savo kariniais pajėgumais ir gynyba, taip pat spausdami Rusiją ir jos režimą izoliacija bei sankcijomis.

Vakarai pernelyg bijo Rusijos branduolinio šantažo ir „eskalacijos“ apskritai, naiviai tikisi, kad Rusija vis dėlto kažkada pati „atsikvošės“ ir sustos, užuot patys pagaliau ėmęsi diktuoti žaidimo sąlygas pagal nuoseklią puolamąją strategiją.

Pagrindiniai tokių priekaištų adresatai, žinoma, yra didžiosios Vakarų valstybės – pirmiausia, JAV ir Vokietija bei jų dabartinė valdžia. 

Būtent šių valstybių aukščiausi pareigūnai ir yra kaltinami tuo, jog „bijo“ Rusijos ir nenori griebtis prieš ją ryžtingesnių veiksmų – ne tik pakviesti Ukrainos į NATO, bet ir, pavyzdžiui, vakarietiškais ginklais leisti Ukrainai smogti taikiniams Rusijos teritorijoje.

Konferencijoje dalyvavęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis labiausiai pabrėžė tai, kad Rusija, pasak jo, jau tiesiogiai ir atvirai puola NATO valstybes, o ne vykdo prieš jas kažkokią „hibridinę“ agresiją.

Anot jo, jau žinomas toli gražu ne vienas atvejis, kai buvo įrodyta, jog būtent Rusija užsakė, finansavo ir organizavo įvairius teroristinius išpuolius įvairių NATO valstybių teritorijoje. Taigi, G. Landsbergio teigimu, tai jau nebe „hibridinė“, o tiesioginė ir atvira agresija, terorizmas.

Lietuvos ministras aiškino, kad dalis žmonių Vakaruose žodį „hibridinė agresija“, o ne „terorizmas“ vis ar vartoja ne tik iš inercijos, bet ir iš baimės, jog taip įvardijus Rusijos veiksmus reikėtų neišvengiamai į juos reaguoti su atitinkama jėga ir griežtumu – skirtingai nei į „hibridinius“ dalykus.

„Aš nebijau Rusijos, aš bijau mūsų Rusijos baimės. Tai man neduoda miegoti naktį“, – sakė G. Landsbergis.

Jis taip pat griežtai kritikavo tuos, kurie teigia, jog esą Kinija ir jos režimas gali būti tarpininkais, ieškant išeities iš karinės ir geopolitinės kaktomušos.

„Mane nuo to tiesiog krečia šiurpas. Kaip tu gali kviestis nusikaltimo bendrininką?“, – retoriškai klausė Lietuvos užsienio reikalų ministras, teigdamas, jog būtent Kinija yra didžiausia ir pagrindinė Rusijos „karo mašinos“ rėmėja.

Tai, kad Kinija Rusijai tiekia jau nebe tik detales, reikalingas aukštos technologijos ginklų bei dronų gamybai, bet ir jau parengtas sistemas, konferencijoje tvirtino ne vienas kalbėtojas. 

Kai kurie ekspertai teigė, jog Vakaruose daugelis apskritai nesuvokia, kokia gili ir tvirta yra Rusijos bei Kinijos partnerystė, o Rusija net nebūtų pradėjusi agresijos prieš Ukrainą, neužsitikrinusi visapusiškos ir besąlygiškos Kinijos paramos.

Taip pat buvo minimas ne tik Irano, bet ir Šiaurės Korėjos įsitraukimas į karą, pasiunčiant į frontą nebe tik amuniciją bei ginklus, bet ir savo kareivius.

Tai, pasak įvairių kalbėtojų, aiškiai rodo, kad karas plečiasi, į jį įsitraukiant vis daugiau dalyvių. Šiaurės Korėjos gilėjantis ir platėjantis įsitraukimas esą gilina ir aštrina jos priešstatą su Ukrainą seniai ginkluote ir technika remiančia Pietų Korėja, Australija Ukrainai neseniai nusiuntė tiek tankų, kiek, esą, nėra nusiuntusi nei viena didžioji Vakarų valstybė.

Nuo įvairių kalbėtojų daug kliuvo ir sankcijų politikai bei jos vykdytojams – pirmiausia, Europos sąjungai (ES).

Konstatuota, kad sankcijas apeidinėja pačių ES šalių verslas. Kaip tokių šalių, kurios, viena vertus, uoliai remia Ukrainą, kita vertus, jų verslas aktyviai apeidinėja sankcijas, minėta pirmiausia Lietuva – esą jos verslas kartais padidino savo eksportą į tas šalis, iš kurių vėliau jis keliauja į Rusiją.

Atskira diskusija buvo skirta sankcijų ir izoliacijos politikos poveikiui Rusijos ekonomikai ir režimo stabilumui – „Ar Rusija trūkinėja per siūles nuo spaudimo?“.

Dauguma jos dalyvių, tarp kurių buvo ir ES diplomatijos struktūros – Išorės veiksmų tarnybos – Rusijos skyriaus vadovas Dirkas Schuebelis, tvirtino, kad karas Ukrainoje ir Vakarų spaudimas, nors ir lėtai, tačiau sekina Rusiją.

D. Schuebelis aiškino, kad Europos sankcijų tikslas nėra „parklupdyti“ Rusiją, sugriaunant jos ekonomiką, bet, veikiau, maksimaliai sumažinti jos galimybes finansuoti karą ir agresiją. 

Pasak jo, nors kol kas „visų padarinių“ nematyti, tačiau, pasak jo, po kelerių metų „sistema pradės trūkinėti“ ir tai, esą, privers režimo viršūnes atsikvošėti bei sustoti.

Tuo tarpu kiti pašnekovai – karo ir geopolitikos ekspertai iš Prancūzijos bei Norvegijos Marie Mendras ir Pavelas Baevas – buvo žymiai kategoriškesni. Pasak jų, Rusijos režimas, jo ekonomika ir, pirmiausia, karo mašina – jau dabar ant išsekimo ribos.

Ekspertų teigimu, į Ukrainą įsiveržusi Rusijos profesionalioji kariuomenė yra sunaikinta, vietoje jos – korupcijos, betvarkės ir kriminalo ėdama grupuotė, kuriai vadovaujantys generolai esą patys nežino, kokia kryptimi vyksta karas ir kokie jų galutiniai tikslai. 

Be to, Rusija esą negali ir negalės pati gaminti tokios masės ginkluotės, kokios reikia, norint palaikyti dabartinį agresijos tempą.

Be to, pasak jų, ir visas režimas esą toliau smunka politiškai, ekonomiškai, kariniu požiūriu, o jo viršūnės neva pyksta ant paties V. Putino, kad šis jas įtraukė į tokį karą be pabaigos.

Tuo tarpu kalbos, jog Rusijos režimas esą gali taip kariauti kone be galo, yra visiškai stabilus, Vakarai ir Ukrainos pasipriešinimas nesugebėjo jo pakirsti – paties režimo bei jo agentų „mitologija“ ir propaganda.

Tačiau čia pat jiems prieštaravo ekspertas iš Izraelio, buvęs diplomatas Arkadijus Mil-Manas, pasak kurio, Rusijos režimas ir jo elitas tik gauna pinigus ir naudą iš šio karo bei yra visiškai lojalus. 

Jis taip pat kritikavo „sankcijų obsesiją“ – esą vienas po kito įvedami vis nauji sankcijų paketai, tačiau nepasirūpinama, kad tos sankcijos nebūtų apeinamos.

Tai, jog Rusijos režimui bent artimiausioje strateginėje perspektyvoje negresia jokie egzistenciniai ne tik išorės, bet ir vidaus iššūkiai, kone vieningai teigė visi atskiros diskusijos apie Rusijos vidaus ir visuomenės būklę dalyviai.

Šalį priversti palikti ekspertai, žurnalistai, kultūros veikėjai taip pat nurodė, jog milijonai režimui priklausančių ir iš jo bei karo didžiulius pelnus gaunančių žmonių jau tapo itin susitelkusiu, į Irano Islamo Revoliucijos Sargų Korpusą panašiu dariniu. O likusi visuomenės dalis kol kas lieka beviltiškai pasyvi, baili ir prisitaikėliška.

Skeptišką Izraelio eksperto požiūrį į sankcijų politikos efektyvumą ir pačios ES nuoseklumą atliepė ir kitose diskusijose aidėjusios kalbos apie vadinamąjį Rusijos „šešėlinį laivyną“.

Rusija yra sukūrusi tokį laivyną iš ES šalyse įsigytų neapdraustų, pasenusių ir nesaugių laivų, kuriais per šiaurinius Europos jūrų kelius transportuoja savo naftą, kuriai taikomos Vakarų sankcijos ir sugriežtinta kainų politika. 

Mažiausiai kelis šimtus tokių laivų turintis „šešėlinis laivynas“ tokiu būdu padeda tas sankcijas apeiti.

Daugelis kalbėtojų piktinosi tuo, jog tai, kone tiesiogine to žodžio prasme, vyksta po ES nosimi. Tačiau diskusijose dalyvavę aukšti ES pareigūnai, tarp jų – vyriausiasis ES įgaliotinis sankcijų politikai Davidas O‘Sullivanas – tik skėsčiojo rankomis.

Pasak jo, klausimas – „teisiškai kompleksiškas“ ir sudėtingas, nes dauguma tų laivų yra registruoti ES bei parduoti rusams Graikijoje, Kipre ar Maltoje, todėl tokia veikla nėra „nelegali“. Kita vertus, pasak D. O‘Sullivano, ES sankcionuoja konkrečius laivus ir jau yra sankcionavusi keliasdešimt iš jų.

Tačiau, kokia gi pagaliau turėtų būti toji Vakarų strategija ir politika, kuri išties persvertų padėtį Ukrainos ir jos rėmėjų naudai, atimtų iniciatyvą iš Rusijos ir ją remiančio kitų autoritarinių režimų fronto rankų?

Kokie turėtų būti pirmieji ir patys greičiausieji žingsniai bei veiksmai ir koks turėtų būti galutinis tikslas, kartu apibrėžiantis, kas turėtų būti laikoma tikra Ukrainos ir Vakarų pergale?

Iškalbinga, kad konferencijoje konkrečiau buvo diskutuojama tik apie ryžtingesnius strateginio pobūdžio žingsnius, tačiau galutinis jų tikslas detaliau ir konkrečiau formuojamas nebuvo. 

O juk dar visai neseniai tokiuose renginiuose jis būdavo įvardijamas paprastai – mažų mažiausiai tai yra karinė Ukrainos pergalė, išvarant Rusijos pajėgas už 1991 m. Ukrainos sienų. 

Daugių daugiausiai – Rusijos režimo dezintegracija ir, galbūt, net žlugimas po šio lemtingo smūgio.

Priežastys, kodėl apie tai nebekalbama – bent taip aiškiai ir griežtai, kaip anksčiau – net tokiuose renginiuose yra aiškios. 

Pirmiausia ir svarbiausia, tai – padėtis pačiame fronte. Rusijos pajėgos, nors ir lėtai bei su didžiuliais nuostoliais, stumiasi ir, akivaizdu, toliau stumsis į priekį.

Rusija išlaiko gyvosios jėgos ir ginkluotės pranašumą, tuo tarpu Ukrainos pajėgos ir toliau kenčia nuo ginklų ir žmonių trūkumo.

Kaip buvo matyti ir konferencijoje, egzistuoja mažiausiai du pagrindiniai kariškių bei ekspertų požiūriai į padėtį ir prognozės, kaip ji vystysis toliau.

Vieni teigia, jog frontas pradeda byrėti ir trūkinėti, tad Rusijos pajėgos greitai užims likusius pagrindinius Donecko srities miestus Slovjanską, Kramatorską bei visą sritį, taip pat pasistūmės link Charkivo bei Zaporižios. 

O tada esą okupantai galės veržtis toliau per visą fronto liniją ir taikytis nebe tik į Charkivą, bet ir į Dniprą, Zaporižią, Odesą.

Kiti abejoja tuo, kad Rusija sugebės dar bent pusmetį išlaikyti net dabartinius puolimo tempus ir apsukas, ką jau bekalbėti apie išteklius bei galimybes didžiųjų Ukrainos miestų šturmui. 

Bet kokiu atveju, Rusijos pajėgoms stumiantis į priekį kone visu frontu, pagrindinis uždavinys Ukrainos gynybai – bent sustabdyti priešą taip, kad jis nebegalėtų eiti į priekį nei kilometro.

Jei tai pagaliau pavyktų, tai būtų didžiulė Ukrainos strateginė pergalė ir fundamentalus lūžis visame kare. Juk gebėjimas stumtis į priekį, plečiant okupacijos teritoriją – pagrindinis ir kone vienintelis Kremliaus argumentas šantažuoti Vakarus bei Ukrainą ir rodyti, esą jis išlaiko strateginę iniciatyvą, kontroliuoja padėtį ir diktuoja sąlygas.

Teisingiau, ji rodo, kad ir toliau gali siekti bei sieks pagrindinio tikslo – Ukrainos, kaip valstybės ir šalies sunaikinimo, tą jos teritoriją, kurios vis dėlto nesugebės okupuoti, paverčiant gyvenimui netinkama humanitarinės katastrofos zona.

Juk akivaizdu, kad šio tikslo Rusija bei jos režimas ir toliau sieks bet kokiomis sąlygomis – apie tai buvo kalbama ir nuo Rygos konferencijos scenos. 

Visos Kremliaus kalbos apie „derybas“ ir karo „sustabdymą“ – tik siekis pridengti, jog bet kokia karo pauzė jai būtų reikalinga tik naujoms jėgoms sukaupti bei suskaldyti pačią Ukrainos visuomenę ir jos rėmėjų bei sąjungininkų gretas.

O jei Rusija nebeišgali toliau okupuoti Ukrainos teritorijos ir jos pajėgos sustabdomos artimiausioje apžvelgiamoje perspektyvoje, tai reiškia, jog Ukrainos valstybė išlieka ir sugebėjo apsiginti, nors ir prarado savo teritorijos dalį.

Jau vien tai reikštų ne menkesnį smūgį Rusijos režimui, nei karinė Ukrainos pergalė atkuriant visą šalies teritorinį vientisumą.

Tačiau kas, jei dar pusmetį, metus ar du Ukraina vis dėlto neturės pakankamai žmonių ir ginklų sustabdyti okupantus? Tuomet akivaizdu, kad lieka vienintelis kelias – patys Vakarai turi apginti ją savo kūnu ir tiesiogiai įsikišti į karą, Rusiją savo iniciatyva pastatydami prieš pasirinkimą – arba ji sustoja, arba toliau tęsia karą ir bando pulti, jau stodama į karą su Vakarais ir NATO.

Ukrainos narystė NATO ir – arba – NATO šalių pajėgos Ukrainos teritorijoje ir yra tokie žingsniai, Rusiją pastatant į šio pasirinkimo situaciją ir tikintis, kad tokiu atveju ji jau tikrai sustos ir atsitrauks.

Tik pakvietimas į Aljansą – simbolinis žingsnis, veikiausiai neturėsiantis jokio poveikio. Tą poveikį gali turėti tik pati narystė, Vakarų pajėgos Ukrainoje arba bet koks kitas veiksmas, Rusijai maksimaliai aiškiai parodantis, kad tuo atveju, jei ji tęs karą ir puolimą, susilauks tiesioginio Vakarų atsako ir susidūrimo su jais.

Tačiau šiuo metu visiškai akivaizdu, kad Vakaruose nėra pakankamai politinės valios ir drąsos ryžtis tokiems žingsniams ir jos nebus bent jau artimiausioje apžvelgiamoje perspektyvoje.

Vakaruose vis dar dominuoja mąstymas, jog Rusija arba pati sustos, arba Ukraina ir Rusija kažkaip susitars „įšaldyti“ karą. Kartu vis garsiau kalbama apie tai, jog Rusijai gali pavykti sunaikinti Ukrainą, tačiau ir tokia perspektyva neskatina esminių vakarietiško mąstymo lūžių.

Mat Ukrainos ir jos uoliausių sąjungininkų pagrindinis argumentas – „po mūsų – jūs“ – nebeveikia taip, kad paskatintų Vakarus ryžtis net maksimaliai karinei paramai Ukrainai, ką jau bekalbėti apie pasirengimą stoti dėl Ukrainos į atvirą karinę konfrontaciją su Rusija.

Tuo, kad Rusija būtinai ir neišvengiamai pati puls Vakarus po to – ir jei – jai pavyks sunaikinti Ukrainą, daugelis Vakaruose paprasčiausiai arba netiki, arba apie tai apskritai negalvoja. Jie kaip tik dažnai renkasi tarp dviejų, jų supratimu, alternatyvų – Ukrainos priėmimas į NATO arba jos palikimas už Vakarų skydo ribų ir leidimas jai pražūti.

Daugelis renkasi antrąją, tiesiog netikėdami tuo, ką Rygos konferencijoje kartojo buvęs Ukrainos užsienio reikalų ministras – kad tokiu atveju pilno masto karas su Rusija tampa neišvengiamas.  

O kas galėtų priversti juos pakeisti šią mąstymo inerciją ir įveikti baimę – nežinia. Kaip matyti, ne itin veikia net tokie argumentai, kaip G. Landsbergio – jog Vakarai jau patiria tiesioginę ir atvirą Rusijos teroristinę-karinę agresiją.

Belieka manyti, kad radikalūs politinės valios ir minties pasikeitimai gali įvykti tuo atveju, jei Rusija savo iniciatyva plės, gilins ir eskaluos šią agresiją. Kita vertus, gal tai tik dar labiau išgąsdins ir paskatins naujoms nuolaidoms – juk svarbiausia išvengti dar didesnės eskalacijos?