Valstybės turto išpardavimas. Ant prekystalio - jūrų uostas

Tapome šalimi, pardavinėjančia vištas, dedančias „auksinius kiaušinius". S. Skvernelio įvykdyta urėdijų reforma, „Lietuvos geležinkelių" restruktūrizacija, „Ignitis" dalies akcijų pardavimas - visa tai Lietuvos žmonių turto išpardavimas.

Apie tai, kas laukia akcine bendrove tapusios strateginės šalies įmonės „Klaipėdos jūrų uostas", prie RESPUBLIKOS apskritojo stalo diskutuoja Seimo narys Artūras SKARDŽIUS, buvę Seimo nariai - žurnalistas Valdas VASILIAUSKAS, rašytojas Vytautas ČEPAS bei Lietuvos nacionalinės vežėjų asociacijos „Linava" generalinis sekretorius Zenonas BUIVYDAS. Diskusiją veda Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: JAV Jeilio universitetas skelbė, kad geriausia miškotvarkos sistema yra Lietuvoje. Tačiau įvykdėme urėdijų reformą, vietoje miškų atsirado kirtimų plynės. ES pripažino, kad geležinkeliai Lietuvoje tvarkomi geriausiai visoje Europos Sąjungoje. Išdraskėm! Buvusiai pelningai įmonei mokame dotacijas iš biudžeto. Klaipėdos jūrų uostas tapo moderniausiu pasaulyje, tačiau atleidome jo vadovą Arvydą Vaitkų... Tai kas gi vyksta jūrine valstybe vadintos Klaipėdos jūrų uoste?

A.SKARDŽIUS: Seimas 2023-uosius paskelbė Klaipėdos krašto metais.

Simboliška, kad minint Klaipėdos krašto išvadavimo ir prijungimo prie Lietuvos 100-mečio sukaktį, konservatorių Vyriausybė iškilmingai paskelbė, jog Klaipėdos valstybinio jūrų uosto „išvalstybinimas" baigtas.

Įmonė galutinai pertvarkyta iš valstybės įmonės į akcinę bendrovę ir sausio 2 d. įregistruota Registrų centro registre.

Susisiekimo ministras M.Skuodis suskubo džiaugtis: - „Uostui atėjo metas apsižvalgyti aplinkui". Jis be užuolankų viešai pareiškė, kad Klaipėdos uostas pertvarkytas į akcinę bendrovę galės tapti kitų uostų dalininku.

O gal šio sumanymo tikslas - ne kiti uostai, gal mūsų Klaipėdos uostas jau seniai kieno nusižiūrėtas ir reikėjo tik sulaukti tinkamo momento ir tinkamos valdžios?

Klaipėdos uostas su 36,3 mln. tonų krova 2022 metais rytinėje Baltijos jūros pakrantėje išlieka ketvirtas, tačiau tai 20 proc. mažiau nei pernai, kai buvo krauta 45,6 mln. tonų.

Tuo metu kaimynės Latvijos uostuose perkrauta ženkliai daugiau krovinių nei prieš metus.

Rygos uoste krovinių srautas išaugo 10 proc., Ventspilio - 32 proc., Liepojos - 10 proc. Krovos apimtys didėjo ir Rusijos uostuose Ust Lugoje ir Primorske.

Krovos mažėjimas Klaipėdos uoste jau tęsiasi trečius metus iš eilės.

Akivaizdu, kad Klaipėdos uosto krovą palaipsniui perima kaimyniniai uostai. Matyt, ne vien karas Ukrainoje čia kaltas. Nemažai prie to prisidėjo ir šios Vyriausybės vykdoma „vertybinė" užsienio politika.

Viena laimė, kad Klaipėdos uosto dar nereikia dotuoti iš biudžeto, kaip atsitiko su „Lietuvos geležinkeliais", kurie pernai pervežė dukart mažiau krovinių nei prieš metus - tik 27 mln. tonų.

Net ir su sumenkusia krova Klaipėdos uostas išlieka patrauklus kąsnelis daugeliui „investuotojų".

Dabar ši įmonė, tapusi akcine bendrove, galės nevaržomai skolintis ir savo nuožiūra taškyti milijonus. Ir kaip nedžiūgauti, kai atsiveria galimybė kurti dukterines įmones, disponuoti dideliu valstybės turtu, investuoti kur tik širdis geidžia.

Susisiekimo ministras - akcijų valdytojas, akcinei bendrovei galės rašyti kasmetinius lūkesčių laiškus su viltimi, kad bus išgirstas.

Deja, valstybei pertvarkius savo įmones į akcines bendroves jų valdymą perima „nepriklausomos valdybos", kurių tikslai nebūtinai sutampa su valstybės tikslais.

Nemanau, kad ideologiškai neapkiautę žmonės nemato ir nesupranta, kas vyksta ir kas už viso to stovi.

Dabar ne komunistų laikai, į lagerius neveža, tačiau ir be to yra daug būdų kaip žmones laikyti už trumpo pavadėlio.

Pvz., pasodink į kokią aukštą kėdę buvusį KGB informatorių ar jam artimą asmenį ir pasakyk, kad kol darysi taip, kaip mums reikia, valgysi baltą „bulką", jei ne - vėl krimsi juodą duoną!

Kiek dabar tokių pasodintų į postus, sunku pasakyti, juk viską įslaptinome net 70 - čiai metų.

Kam, dėl ko?

Visos posovietinės valstybės tai išviešino, lenkai internete paskleidė, čekai net atskiras knygas su slaptųjų agentų duomenimis paskelbė ir laisvai platino! Valstybės nesugriuvo, atvirkščiai, tapo skaidresnės, labiau susitelkusios. Vieninteliai mes - ne!

Sakau tai iš nevilties, nes daugelio Lietuvoje dabar vykstančių procesų suvokti neįmanoma. Tarkime, kad ir visos tos labai neskanios istorijos su Kinija, baltarusių trąšomis, rusiškų prekių tranzitu į Karaliaučiaus sritį...

Ką kiekvienu atveju laimėjome? Susipykę su kinais sulaukėme „milžiniškos" 250 tūkstančių eurų investicijos iš Taivano ir nemokamų politikų kelionių biznio klase į Taipėjų! Uždarėme duris baltarusių trąšų krovai per Klaipėdos jūrų uostą - baltarusiai greitai persiorientavo į Latvijos ir Rusijos uostus.

Klaipėdos jūrų uostas neteko 250 milijonų eurų pajamų, dar mažiausiai 50 milijonų eurų nuostolių patyrė „Lietuvos geležinkeliai".

O juk net 300 „bayraktarų" galėjome nupirkti Ukrainai už agresijai pritariančios ir ją palaikančios valstybės pinigus, deja, nupirkome tik vieną.

Kas galėjo tokią nesąmonę sugalvoti, kas tai palaikė, kas ištransliavo pasauliui kaip didžiausią vertybinę politiką?

Apsimeskime, kad nežinome, taip visiems ramiau.

Klaipėdos jūrų uostas yra tik vienas, tiesa, labai svarbus akcentas atskiriant tautą nuo valstybės.

Tuo keliu einama jau seniai ir labai kryptingai.

Paskaičiuokime: pirma - prasidėjo akivaizdūs demokratijos suvaržymo procesai, antra - jau pasiruošta žemės išpardavimui užsieniečiams, trečia - kryptingai ardoma šeima, ketvirta - valstybės lygiu niokojama valstybinė lietuvių kalba, penkta - išdalinamas bendras tautos turtas ir galų gale - tauta išsibarsto po pasaulį. Nebeliko net kam protestuoti!

Tad „prie ko" čia STT, FNTT, VSD? Juk viskas daroma pagal įstatymus ir gavus aukščiau stovinčių „draugų" palaiminimą.

O tų „draugų" niekas nepažįsta ir dar 70 metų nepažins.

G.JAKAVONIS: Profesorius Povilas Gylys yra parašęs knygą „Lietuviai - tauta, kuriai valstybės nereikia?.." Buvęs diplomatas, politikas, socialinių mokslų daktaras sako, kad „jei marsiečiai stebėtų, analizuotų Lietuvą, tai padarytų išvadą, jog čia gyvena idiotai". Ar, jūsų manymu, galima sustabdyti procesą, kada Klaipėdos uostą pertvarkius į AB ir jos valdymą perdavus į nepriklausomų stebėtojų rankas, mes, Lietuvos valstybė, dar būsime jo šeimininkai?

V.VASILIAUSKAS:

Neįmanoma pervertinti Klaipėdos jūrų uosto vaidmens šalies ūkiui, taip pat ir privačiam verslui - čia prasideda ir baigiasi svarbiausios tiekimo grandinės, šalies logistikos alfa ir omega, pradedant „Lietuvos geležinkeliais" ir baigiant uoste dirbančiomis krovos ir kitokioms kompanijomis.

Strateginių valstybinių įmonių statuso keitimas pradėtas ir tęsiamas ne laiku ir ne vietoje.

Aš netgi Vyriausybės vykdomą pertvarką pavadinčiau jeigu ne nusikalstama, tai bent neatsakinga.

Tarkim, kilus energetinei krizei ir ypač po rugpjūtį ištikusio elektros kainų šoko, Vyriausybė, Energetikos ministerija, Valstybinė energetikos reguliavimo taryba tik skėsčiojo rankomis ir liko pasyvūs stebėtojai, valstybiniam monopolininkui „Igničio grupei" kraustant Lietuvos žmonių ir verslo kišenes. I.Šimonytės Vyriausybė liko kurčia pasiūlymams nacionalizuoti „Ignitį".

Ne mažiau nesėkmingas ir „Lietuvos geležinkelių" pertvarkymas. Akivaizdu, kad nei Lietuvos valstybė, nei „Lietuvos geležinkelių" vadovybė neapdovanota net strateginio mąstymo pradmenimis. Už tokį valstybinį (ne)mąstymą mokame mes visi.

Kad tokioje geopolitinėje situacijoje bendrovė palikta viena, nepajėgi susidoroti su ją užklupusiais iššūkiais, byloja ir pernai kilę „Belaruskalij" ir Kaliningrado tranzito skandalai. Kadangi tai buvo JAV iždo departamento ir Europos Komisijos lygio klausimai, čia turėjo atsakomybę prisiimti Vyriausybė, Užsienio reikalų ministerija, koordinuojanti sankcijų politiką.

Tačiau „Lietuvos geležinkeliai" buvo palikti vieni, atpirkimo ožiu teko pabūti Mantui Bartuškai, netekusiam „Lietuvos geležinkelių" generalinio direktoriaus posto.

Tokiomis aplinkybėmis valstybei privalu tvirtinti savo pozicijas visuose frontuose, o ypač strateginėse įmonėse, stiprinti jų valdyseną ir sprendimų priėmimo kontrolę.

Bet I.Šimonytės Vyriausybė viską daro atbulai, juda priešinga - valstybės silpninimo linkme.

V.ČEPAS:

Profesorius P.Gylys ne visai teisus - dalis lietuvių yra į ką nors taip stipriai įtikėję, kad su jais diskutuoti - tuščias reikalas, o likusieji tik apsimeta idiotais, nes taip patogiau, ramiau, sočiau.

Tai abejingieji - didžiausia valstybės nelaimė! Jie prisitaiko prie bet kokios valdžios, bet jei pajunta, kad visiškos „šakės"- „vynioja meškeres" ir - į Vakarus. Tokiems apskritai mažai kas rūpi, juoba Valstybinis jūrų uostas, kuris nuo sausio jau yra akcinė bendrovė.

Valdymas perduotas į nepriklausomų stebėtojų rankas, kurie yra tiek nepriklausomi, kiek kūdikis nepriklausomas nuo motinos krūties.

Netrukus bus pasidalintos akcijos, po kurio laiko valstybei iš biudžeto pinigų reikės dotuoti nuostolingą įmonę, vėliau prasidės akcijų pardavinėjimas ir, savaime suprantama, ateis gelbėtojai - užsienio investuotojai.

Viskas! Kaip sakė paskutinis TSRS komunistų viršininkas - „proces pašol!" (procesas pajudėjo). Ir jo nebesustabdysi, o ir stabdyti nebėra kam.

Tie, kurie dar galėtų tai daryti, taip pat nori gyventi patogiai, ramiai ir sočiai.

Geriausias to pavyzdys - AB „Klaipėdos nafta", kuri nerodydama aukštų veiklos rezultatų, investicijas nukreipia į Braziliją, o SGD laivą „Independence" už beprotiškai didelę kainą nuomojasi iš Bermuduose registruotos įmonės.

Klaipėdos valstybinis jūrų uostas tai ne vienintelė susisiekimo ministro naujametinė „dovana" Lietuvai.

Nuo sausio dar dvi susisiekimo sektoriaus valstybės įmonės - „Oro navigacija" ir Lietuvos automobilių kelių direkcija tapo akcinėmis bendrovėmis.

Lietuvos oro uostai akcine bendrove taps šių metų pabaigoje. Ministras galės didžiuotis, darbas padarytas, valstybės valdomų įmonių susisiekimo sektoriuje nebeliko.

Vyriausybei nederėtų dangstyti savo nekompetencijos ir negebėjimo valdyti valstybės įmones menamais įsipareigojimais Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai.

Gal taip Vyriausybei patogiau, galima išvengti atsakomybės, tačiau tai atsieina gerokai brangiau. Tokia betvarkė gresia dideliais praradimais valstybei.

V.ČEPAS: Visose reorganizacijose labiausiai pasigendu logikos.

Sveikas protas sako, kad reorganizuoti reikia prastai valdomas, nuostolingas, perspektyvą praradusias įmones.

Lietuvoje viskas atvirkščiai - jei valstybinė įmonė rentabili, veiklos efektyvumas metai iš metų auga, vadovas aktyviai diegia šiuolaikines technologijas, šiuolaikinę vadybą, žinok - įmonė netrukus bus reorganizuojama!

Taps UAB, AB arba įgaus kokį kitą statusą, vadovas bus pripažintas nepatikimu, sukompromituotas ir atleistas iš pareigų, o įmonę po kurio laiko savo užantyje švelniai priglaus kokia nors užsienio firma.

Sakykite, ar ne taip atsitiko su daugeliu buvusių valstybinių įmonių? Veik visos po vadinamosios reorganizacijos tapo nerentabilios ir atiteko užsienietiško kapitalo bendrovėms.

Akivaizdu, kad miškus po reformos galų gale pribaigsime, palikdami ateinančioms kartoms vien plynes.

Na, o reorganizavę geležinkelius pasiekėme tai, ko ir norėjo reformatoriai - buvusią pelningą įmonę dabar dotuojame iš biudžeto.

Neilgai trukus privatizuosime, nes įmonė juk nuostolinga! Ar ne panašiai buvo su „Mažeikių nafta", Lietuvos bankais, „Lietuvos telekomu", dabar jau ir „Igničiu".

Dabar reformatoriai „akį padėjo" ant Klaipėdos jūrų uosto.

Pagal Lietuvos valstybės išvalstybinimo planą jis atitinka visus tam reikalui būtinus kriterijus: pelningas, modernus, dinamiškas, inovacijoms atviras...

Puikiai valdomas uostas vertinamas kaip vienas pažangiausių ne tik Baltijos jūros baseine, bet ir pasaulyje. Reorganizatoriams tai - lyg vyšnia ant torto. Dabar štai atėjo laikas, juolab kad įdirbis jau padarytas.

Už niekus (su Kinija santykių nesugadino, su rusais nekoketavo, net kotleto nevalgė...) iš direktoriaus pareigų buvo atleistas puikiai uostui vadovavęs Arvydas Vaitkus.

Politikams sužlugdžius baltarusiškų trąšų krovą bandyta kaltę suversti dabartiniam uosto vadovui Algiui Latakui, o vietoj jo, kaip įprasta, atsiųsti „politruką". Kažkas nesuveikė, vadovas išsilaikė, nesužlugo ir nuostolius patyręs Valstybinis jūrų uostas. Tačiau ar ilgam?

Z.BUIVYDAS: Nustokime kiekvieną veiksmą, kiekvieną neparengtą sprendimą skambiai vadinti reforma. Be vizijos, be norimų pasiekti tikslų- tai tik pro forma, mėginant turinį atskirti nuo esmės...

Rezultatas - apverktinas. Vietoj pelno - dotacijos iš biudžeto.

Štai ir baigtinis rezultatas.

Reformų devalvacija.

Akivaizdu, reformas įgyvendina žmonės savo kompetencijos, atsakomybės, entuziazmo ir motyvacijos dėka.

Reformos - tai ir pasitikėjimas specialistais, ekspertais. Mūsų pasitikėjimas transporto reformomis pasireiškė tuo, kad buvo atleisti iš užimamų pareigų aukščiausio lygio specialistai, „Lietuvos geležinkelių" vadovai Stasys Dailydka ir Stasys Gudvalis - neva už tai, kad jie sukūrė valstybę valstybėje.

Nuošalėje neliko ir efektyvus, perspektyvus uosto vadovas A.Vaitkus. Jis taip pat neteko darbo.

Neilgai laukti reikėjo tokių veiksmų „įspūdingų laimėjimų": dramatiškai krito keleivių ir krovinių pervežimai, o geležinkelio infrastruktūra suvargo kone iki Trečiojo pasaulio šalių lygio.

Praradome Baltarusijoje pagamintų trąšų krovą, ją mielai perėmė mūsų kaimynai ir kaip vežėjai, ir kaip vartotojai. 20 - 30 mln. t. sumažėjęs krovinių srautas geležinkeliuose ir jūrų uoste paliko atitinkamai „reformuotas" pajamas.

Ieškantys kontrargumentų, juos lengvai atras, sugretindami krovinių srautus trijose Baltijos šalių uostuose.

Šiame kontekste Klaipėda išlieka ant pjedestalo pagal krovos dinamiką. Ne mažiau imponuojančiai atrodo mitas apie vienintelį neužšąlantį Klaipėdos jūrų uostą.

Bet tai gana keistas teiginys, turint galvoje, kad tą patį teigia ir Ventspilio, Rygos ir net Talino Sadam terminalo vadovai. O ką jau bekalbėti apie Gdanską, Gdynę ir kt.

G.JAKAVONIS: Po skandalingų „Mažeikių naftos", „Lietuvos telekomo" istorijų Lietuvos žmones nubaudė konservatorius. Po 2000-ųjų Seimo rinkimų jų parlamente teliko 9. Kurį laiką Lietuvoje buvo ramu, bet ši partija, maitinama iš globalistų „lašinės", atgimė kaip sfinksas ir dabar jau tandeme su prezidente Dalia Grybauskaite ėmėsi galutinio Lietuvos išparceliavimo.Kodėl, jūsų manymu, šių žmonių akiratyje atsidūrė strateginė šalies įmonė „Klaipėdos jūrų uostas"? Negi uostamiestyje niekas nepažinojo Roko Masiulio & Co, nežinojo, kuo užsiima šie „universalūs vadybininkai" ir koks būna galutinis jų vadovavimo rezultatas? Kodėl tyli teisėsaugos institucijos? Kodėl apskritai tyli Lietuvos žmonės?

V.VASILIAUSKAS: I.Šimonytės ministrų kabinetui nesvetimas juodojo humoro jausmas: ką tik minėjome Šaulių sąjungos žygio į Klaipėdą ir , tuomečio Sąjungos pirmininko Vinco Krėvės-Mickevičiaus žodžiais tariant, Klaipėdos atvadavimo šimtmetį, kai Lietuva sugrįžo į jūrinių valstybių gretą; ir šio jubiliejaus proga Vyriausybė „išvalstybino" vienintelį jūrų uostą, pakeitė jo teisinį statusą į AB.

I.Šimonytė tęsia dar 2012 m. A.Kubiliaus Vyriausybės pradėtą valstybinių įmonių pertvarkymą į AB.

Pirmosiomis šių reformų aukomis tapo „Lietuvos energija" ir jūsų minėti „Lietuvos geležinkeliai", nūnai atėjo jūrų uosto, Automobilių kelių direkcijos, „Oro navigacijos" ir Tarptautinio oro uosto eilė.

Šios reformos motyvuojamos Europos plėtros ir bendradarbiavimo organizacijos rekomendacijomis ir siekiu pritraukti užsienio investicijas.

Bet nepriklausomų valdybų ir stebėtojų tarybų valdomos įmonės labiau linkusios leisti arba išvežti į užsienį mūsų pinigus nei juos pritraukti. Aure AB „Klaipėdos nafta" dar 2019 m. nutarė suteikti garantijas UAB „SGD logistika" antrinei suskystintų gamtinių dujų terminalo valdymo bendrovei net Brazilijoje, Acu uoste. Garantijos suma -5,9 mln. Eur.

Tai sukėlė AB „Klaipėdos nafta" mažojo akcininko „Achemos grupė" abejonių, ar racionalu teikti garantijas dar neveikiančiai įmonei? Tačiau ką tik, prieš pat Naujuosius metus, gruodžio 27 d., AB „Klaipėdos nafta" šį triuką pakartojo - suteikė garantijas Brazilijos Acu uoste neva veikiančiai įmonei lygiai tokiai pačiai - 5,9 mln. Eur sumai.

Ar ši Brazilijoje įsikūrusi įmonė kartais nėra panaši į „Ragų ir kanopų" bendrovę iš „12 kėdžių"?

Roko Masiulio klika senų seniausiai identifikuota, užvaldžiusi svarbiausias krašto energetikos ir transporto arterijas.

Šie vadybininkai ir auditoriai, išeiviai iš prastos reputacijos „Ernst & Young" kompanijos, Baltijos vadybos instituto, visiški energetikos ir geležinkelių transporto diletantai.

Užėmę „Lietuvos geležinkelius", jie pirmiausia atsikratė profesionalų, todėl keleivinių traukinių vėlavimas, geležinkelio avarijos tapo įprastu dalyku.

Antai šią žiemą iškritus pirmajam sniegui buvo net atšaukti keli maršrutai, ko anksčiau niekad nepasitaikydavo.

Tačiau net šie akivaizdžios nekompetencijos atvejai neprivertė padaryti išvadų: naujasis „Lietuvos geležinkelių" vadovas Egidijus Lazauskas, be abejo, ateivis iš tos pačios „Klaipėdos naftos", sustiprino „Lietuvos geležinkelių" vadovaujančią grandį. Spėkite, iš kur ir kuo?

Vadybininkais iš to paties energetikų (su energetika neturinčių nieko bendra) klano: Edvinas Kerza iš „Igničio grupės" - Verslo atsparumo ir kibernetinio saugumo direktorius, Vytautas Bitinas - „Lietuvos geležinkelių" technologijų direktorius iš „Amber Grid" ir „Epso-G", Ieva Lauraitytė iš „Maximos" ir „Ignitis grupės" - Administravimo direktorė.

Prisiminus jau anksčiau „Lietuvos geležinkeliuose" besidarbuojančius Adamą Ilkevičių (kuris turėjo problemų dėl magistro ir bakalauro diplomų), Igną Degutį, Marių Pulkevičių, teisininką Irmantą Beržauską, galima tarti , jog „Lietuvos geležinkeliai" tapo „Klaipėdos naftos" ir R.Masiulio klikos paskutine stotele.

Visi čia paminėti žmonės su geležinkeliais buvo susidūrę tik kaip keleiviai.