1950-ųjų karta: bruožas, skiriantis juos nuo visų vėlesnių kartų

Nors publikacijoje pirmiausia kalbama apie Amerikos „baby boomer“ kartą, bendrais bruožais ji labai panaši į mūsų pirmąją pokario kartą. Šie žmonės augo spartaus ekonominio augimo ir nuolatinės branduolinio karo grėsmės sąlygomis. Pasak ekspertų, toks kontrastas tarp svajonių ir nerimo privertė vaikus anksti išmokti prisitaikyti.

„Svajok apie kitokį pasaulį, bet žinok savo vietą, laikykis taisyklių ir priimk rezultatus“, – būtent taip, analitikų vertinimu, atrodė neformalus to meto gyvenimo principas.

Fantazija kaip būdas pabėgti nuo realybės

Psichoterapeutė Gloria Brame paaiškina, kad didelė dalis šeštojo dešimtmečio vaikų buvo užauginti Antrojo pasaulinio karo veteranų arba žmonių, išgyvenusių jo pasekmes. Net tie, kurie gimė karui pasibaigus, jautė jo psichologinį atgarsį.

„Daugelis buvusių kariškių parsinešė traumas į namus, ir, kaip rodo tyrimai, jų vaikai tai jautė“, – pažymi ekspertė.

Tuo pat metu Šaltasis karas kūrė nuolatinio pavojaus atmosferą, kai moksleiviai buvo mokomi slėptis po suolais branduolinio smūgio atveju. Nepaisant to, visuomenėje vyravo optimizmas dėl ateities – buvo tikimasi skraidančių automobilių ir universalių vaistų nuo visų ligų. 

Vaikai aktyviai naudojo fantaziją kaip būdą įprasminti realybę. Specialistų teigimu, būtent šis gebėjimas derinti baimę ir svajonę padėjo suformuoti ypatingą psichologinį atsparumą, nors daugeliui suaugus teko nusivilti dėl neištesėtų „idealios ateities“ pažadų.

Rūpestis be kvailysčių

Kitas svarbus tos kartos auklėjimo aspektas buvo vadinamoji „griežta meilė“. Astrologė Aria Gmitter pasakoja, kad šeštojo dešimtmečio vaikai dažnai susidurdavo su tėvų emociniu susitvardymu. Pasak jos, suaugusiųjų reakcija į vaikų skundus būdavo tiesmuka ir bekompromisė: spręsk savo problemas pats. Toks požiūris, kurį šiandien būtų galima laikyti emociškai šaltu, tuomet ugdė atsakomybę už savo gyvenimą.

Ekspertai pastebi, kad šis auklėjimo modelis mokė vaikus pasikliauti tik savimi.

„Nė vienas suaugusysis nesiruošė manęs gelbėti. Turėjau gelbėtis pati“, – įžvalgomis dalijasi A. Gmitter. Rezultatas – susiformavo karta, kuri įprato atsitiesti po pralaimėjimų ir nelaukti pagalbos.

Toks požiūris į gyvenimą numatė atsisakymą būti auka bet kokiomis aplinkybėmis. Manoma, kad emocinis santūrumas ir savikontrolė buvo būtini norint išgyventi pasaulyje, kuris atrodė kur kas žiauresnis nei šiandien.

„Tikra meilė buvo griežta ir grįsta absoliučia tiesa“, – daro išvadą ekspertai.

Analitikų nuomone, šeštojo dešimtmečio vaikų patirtis iš esmės skiriasi nuo šiuolaikinės vaikystės, kuri yra labiau apsaugota ir kontroliuojama. Būtent todėl, ekspertų vertinimu, tai kartai būdingas emocinės ištvermės lygis šiandien sutinkamas rečiau, nors ir išlieka svarbiu įgūdžiu naujų globalių iššūkių akivaizdoje.