5 naujametiniai linkėjimai, nulemsiantys, kokioje Lietuvoje gyvensime

Viena jų – švietimas. Tikiu, kad išsikėlus aiškius tikslus ir pradėjus juos nuosekliai įgyvendinti, galime užtikrinti kiekvienam šalies vaikui geriausią švietimą Europoje ir sukurti stipriausią įmanomą Lietuvą.

Drąsa siekti aukštumų

Aiškus ir ambicingas tikslas – geriausias variklis proveržiui, tiek asmeniniame gyvenime, tiek kitose srityse. Žinoma, ambicingi tikslai gali gąsdinti, tačiau jeigu jų nekelsime, vargu ar pajudėsime iš esamo taško.

Todėl labai linkiu, visų pirma, kad Lietuvoje nebijotume tikslo turėti geriausią švietimo sistemą Europoje. Iki šiol tokio tikslo realiai nekėlėme ir tai matyti – jau beveik porą dešimtmečių pagal tarptautinius tyrimus stovime vietoje, kai kitos šalys kyla aukštyn.

Pavyzdžiui, PISA tyrimas rodo, kad Lietuvos penkiolikmečių rezultatai Europoje yra 20 vietoje. Tuo metu kaimynės mus lenkia: Latvija – 13-a, Lenkija – 6-a, Estija – 1-a.

Kodėl reikia tokio ambicingo tikslo – būti pirmiems? Kodėl neužtenka būti „apie vidurkį“? Todėl, kad susitaikymas su „pakankamai geru“, vidutinės kokybės švietimu reiškia susitaikymą su silpnesne ir mažiau socialiai teisinga Lietuva.

Nuo švietimo kokybės priklauso Lietuvos ekonominis stiprumas, saugumas ir demokratijos atsparumas. Švietimas taip pat yra galingiausias būdas mažinti socialinę nelygybę ir užtikrinti, kad vaiko ateitį lemtų jo potencialas, o ne šeimos socialinė padėtis. 

Juk Lietuva – maža šalis, neturinti reikšmingų gamtinių išteklių, todėl mūsų žmonės, jų talento atskleidimas yra mūsų svarbiausias ir iš esmės mūsų vienintelis turtas.

Tad nebijokime norėti daugiau – siekdami geriausio švietimo, siekiame ir stipriausios įmanomos Lietuvos.

Daugiau pagrįstų sprendimų

Norint pasiekti tikslą, pirmiausia reikia sąžiningai įsivertinti, kur esame. Kas padeda judėti į priekį, o kas stabdo?

Todėl labai norėtųsi, kad švietime sprendimai vis dažniau būtų priimami remiantis duomenimis, o ne nuojauta ar pavieniais pavyzdžiais.

Tai, kad šiandien taip nėra, nestebina – nors duomenys formaliai yra vieši, realybėje jie išsibarstę po skirtingas duomenų bazes, lenteles, mokyklų tinklalapius ir PDF dokumentus. 

Net skirtingos institucijos kartais skirtingai skaičiuoja, kiek mokyklų turime Lietuvoje.

Mes patys dirbame tam, kad švietimo duomenys būtų nemokami, atviri ir patogiai prieinami visiems.

Tikime, kad tai padės dažniau vertinti ir priimti sprendimus per duomenų prizmę – matyti, kur vaikai auga, kur stringa, kuriose mokyklose jie jaučiasi gerai, o kur ne.

O svarbiausia – leis suprasti, kokių sprendimų iš tiesų reikia, jei norime ne kosmetinių, o kokybinių pokyčių.

Daugiau atsakingos lyderystės

Vien ambicingo tikslo ir sprendimų neužtenka – reikia žmonių, kurie imtųsi atsakomybės juos įgyvendinti ir neprarastų valios net ištikus iššūkiams. O tam būtina stipri lyderystė.

Šiandien aiškiai matome, kad mokyklų vadovai yra kertiniai žmonės – nuo jų lyderystės gebėjimų priklauso ir mokinių pasiekimai bei savijauta, ir mokytojų pasitenkinimas darbo sąlygomis.

Ne mažiau svarbi grandis – savivaldybės. Pažangios savivaldybės veikia kaip tikri partneriai: padeda, konsultuoja, įgalina, o ne apsiriboja kontrole ir biurokratija.

Jei norime geresnių mokyklų, negalime tiesiog laukti, kol kas nors kažkur aukščiausiu lygiu kažką sugalvos. Atsakomybės turime imtis visi mes patys.

Merai ir savivaldybės gali skatinti mokyklų kūrybiškumą ir geruosius pavyzdžius. Savo ruožtu mokyklų vadovai tą patį gali daryti  drąsindami savo talentingus mokytojus.

Svarbu ir kokybiškas, konstruktyvus pačių tėvų įsitraukimas bei bendravimas su mokytojais. Galiausiai, visi piliečiai taip pat gali daugiau įsitraukti į švietimo aktualijas ir prisidėti ieškant sprendimų esamiems iššūkiams.

Dideli pokyčiai – mažu mastu

Asmeninė patirtis rodo: bandant viską pakeisti iš karto, dažnai patiriame perdegimą ir galiausiai nieko nepakeičiame.

Tas pats neretai nutinka ir švietime – per trumpą laiką turime per daug reformų, kurios nepakankamai išbandytos ir aptartos su tais, kuriems tenka jas įgyvendinti.

Todėl linkėčiau, kad švietimo srityje įprasta praktika taptų pilotiniai projektai. Taip pokytis pirmiausia išbandomas mažu mastu tik keliose mokyklose ar savivaldybėse, yra įvertinami jo pliusai ir minusai, modelis koreguojamas ir tik tada sprendžiama dėl platesnio įgyvendinimo.

Tai leidžia ne tik sumažinti įtampą, bet ir imtis ne vien kosmetinių, bet rimtesnių, sisteminių pokyčių, lemiančių kokybinį proveržį.

Pavyzdžiui, daugelyje šalių, įskaitant mūsų kaimynes, pradinis ugdymas trunka šešerius metus, o ne ketverius, nes tai padeda išlaikyti mokymosi pasiekimus ir geresnę vaikų emocinę savijautą.

Bandyti įvesti tokį pokytį iš karto visoje Lietuvoje būtų drastiškas sprendimas (galbūt dėl to jo ir vengiama).

Tačiau pradedant tokį pokytį nuo savanorių mokyklų ar savivaldybių – pokytis tampa įmanomu ir gerai pamatuotu, laipsnišku žingsniu.

Mažiau pasiteisinimų, daugiau išeičių

Dažnai išsikėlę naujųjų metų pažadus greitai randame priežasčių jų nesilaikyti. Panaši pasiteisinimų kultūra, deja, labai būdinga ir Lietuvos švietimui.

Nuolat girdime, kad tapti geriausiais neįmanoma: esą Lietuvoje per daug vyresnio amžiaus mokytojų, biurokratija – neįveikiama, valdžios nuolat keičiasi, o švietimas – neva ypatinga, „kitokia“ sritis. Bet ar tikrai? 

Estija startavo iš tos pačios pozicijos kaip mes, jų mokytojų amžiaus struktūra – panaši į mūsų, tačiau, nepaisant to, šiandien Estija yra pirma Europoje.

Be abejo, problemų švietime turime. Bet jų turime ir kitose valstybės srityse ir jų niekada neišvengsime.

Proveržį pasieksime, kai vietoje problemų eskalavimo, pradėsime klausti: o kokie galimi sprendimai ir kaip juos įgyvendinsime? Kaip tas pačias problemas sprendžia kitos šalys?

Gal patirties galima pasisemti ir iš kitų valstybės sričių ar verslo? Kodėl kai kuriose savivaldybėse ar mokyklose problemų mažiau? Ką jos daro kitaip? 

Lietuvoje turime daug gerų švietimo pavyzdžių – pradėkime juos dažniau matyti, apie juos kalbėti ir iš jų mokytis.

Lietuvos vaikai nusipelnė geriausio švietimo Europoje. Bet svarbu atminti – švietimas ne tik vaikų, bet visos Lietuvos pamatas.

Nuo jo stiprumo priklausys, kiek bus ekonomiškai, emociškai ir fiziškai saugi mūsų valstybė. Tad siekime geriausio švietimo Europoje ir dėl Lietuvos vaikų, ir dėl mūsų visų pačių.