80-metį pasitikusi Lina vis dar kasdien sportuoja po tris valandas: „Klausiate, kokia mano „amžinos jaunystės“ formulė? Jos vienos tiesiog nėra“

Buvusi pedagogė, miesto savivaldybės administracijos direktorė (1998–2000 metais), aktyvi miesto visuomenininkė iki šiol kasdien sportuoja po tris valandas ir, kaip iki šiol, gyvena pagal paprastą, bet tvirtą nuostatą – žmogų kuria jo valia. Apie jubiliejų, „amžinos“ jaunystės paslaptį ir kasdienybę prie jūros – „Palangos tilto“ pokalbis su Lina Gaudiešiene.

– Neseniai atšventėte savo 80-ąjį jubiliejų. Koks jis buvo?

– Kiekvienam žmogui tai yra reikšminga sukaktis, kuria pažymimas iškilus gyvenimo etapas.

„Mano metai – mano turtas“, dainavo gruzinų aktorius ir dainininkas Vachtangas Kikabidzė.

Tai buvo jausminga šventė širdžiai – jaukioje ir egzotiškoje aplinkoje, Kretingoje, artimųjų, draugų bei bičiulių draugijoje. Šventinis šurmulys, sveikinimai, prisiminimai, pokalbiai, nuoširdūs komplimentai, puiki nuotaika...

– Jums – 80, o atrodote gerokai jaunesnė. Kokia jūsų „amžinos jaunystės“ formulė?

– Ačiū už malonius žodžius. Metai asmens dokumente – tai nėra vien skaičiai.
Tai kelias, kurį aš nuėjau kryptingai, ir supratimas, kad dar išlikęs noras gyventi prasmingai. Tai laikas, kai nereikia niekam nieko įrodinėti, gyventi ne iš pareigos, o sau, branginti tai, kas tikra: artumą, sveikatą, saugumą, ramybę.

Klausiate, kokia mano „amžinos jaunystės“ formulė? Jos tiesiog nėra. Tai lemia žmogaus prigimtis: charakterio, mąstymo, valios, pasitikėjimo, empatijos, intuicijos, emocijos, laikysenos „rinkinys“.

Realiame gyvenime niekada neužsidariau siauruose rėmuose. Atvirumas, gyvybingumas, pasitikėjimas, savarankiškumas, kritinis mąstymas, tarpusavio pagalba, gebėjimas „čia ir dabar“ spręsti kilusias problemas yra mano prasmingo gyvenimo prielaida.

Visuomet tvirtai žinojau ir žinau, ką, kada ir kokius sprendimus priimsiu. Abejonės, depresija, netikrumas, savanaudiškumas man – svetima.

Jeigu būtų galimybė gyvenimą pakartoti iš naujo, net nesuabejojusi viską pakartočiau, nieko nekeisdama.

– O genai?

– Genetinė senėjimo teorija teigia, kad ilgaamžiškumą lemia mūsų genai. Gi kiti tyrimai rodo, kad žmogaus gyvenimo trukmė nuo paveldimumo priklauso tik 25 procentai.

Be genų ir paveldimumo žmogui didesnę įtaką turi gyvenimo būdo veiksniai: mityba, fizinis aktyvumas, žalingi įpročiai.

Su didele pagarba, dėkingumu ir meile prisimenu abu savo tėvus. Tėvas buvo sportiškas, muzikantas, dainininkas, o mama – santūri, reikli, teisinga, valinga, nepaprastai geros atminties.

Mama buvo ilgaamžė.

Iš tėvų aš paveldėjau pačias geriausias jų savybes.

Gal todėl ir sulaukusi garbingo amžiaus, nežinodama, kas yra liga, nevartoju jokių vaistų. Dėl mitybos taip pat „kankintis“ nereikia.

– Ar jūsų draugės – vienmetės, ar gerokai jaunesnės? Kodėl?

– Mano Zodiako ženklas yra Vandenis. Žmonės, gimę šiame ženkle, dažnai yra vienišiai.

Man nėra būdingas „neišskiriamos draugystės“ sindromas ar artimų santykių palaikymas. Mieliau renkuosi trumpalaikį bendravimą su pažįstamais, buvusiais bendradarbiais, kaimynais.

Palangoje gyvenu jau 30 metų. Artimai bendrauju tik su viena bičiule, kuri yra mano bendramintė ir keleriais metais jaunesnė. Mūsų bendravime labiausiai vertinu tai, kad rūpime viena kitai, mėgaujamės nesavanaudiška bendryste. 

Tarp mūsų dominuoja stiprus viena kitos emocinis palaikymas, nėra vietos abejingumui ar konkurencijai viena kitos atžvilgiu. Bendravime vyrauja geranoriškumas, konstruktyvumas, visada gera nuotaika.

Džiaugiuosi ir labai vertinu tai, kad viena kitą suprantame iš pusės žodžio.

– Kokia yra įprasta jūsų diena dabar?

– Diena prasideda 6 valandą viso kūno masažu ir rytine mankšta kambaryje. Tai gerina širdies ir kraujagyslių veiklą.

Reguliarūs ir intensyvūs fiziniai pratimai palaiko žvalią nuotaiką, stiprina raumenis, sąnarius, organizmo fizinę būklę, lankstumą, laikyseną.

Rytine mankšta pažadinu organizmą. Jos trukmė – 1,5 valandos, kurių metu klausausi ir LRT radijo laidų.

Nusiprausiu ir einu į lauką. Ant lauko treniruoklių atlieku jėgos pratimus, iš tritaškių zonos mėtau krepšinio kamuolį. Tai trunka iki 1 valandos.

Pusryčiauju. Kavą geriu vieną kartą – vidurdienį.

Laisvu laiku atlieku įvairius buities darbus, anot Artūro Zuoko, tyliai dirbu kitus „gerus darbus“: apie gyvenamąjį namą ir lauko treniruoklius tvarkau teritoriją, žiemą nuolat kasu sniegą, domiuosi šalies ir miesto įvykiais, lankau baseiną, vasarą paspirtuku važiuoju prie jūros, į kapines...

Mano pietūs – pavakary. Televizorių įjungiu tik vakare. Vakarienę „atiduodu priešui“.

– Kiek dėmesio ir laiko kasdien skiriate savo išvaizdai?

– Manau, kad kiekviena moteris nori gražiai atrodyti ir puikiai jaustis.

Aš – ne išimtis. Domiuosi tradicinės Rytų Azijos medicinos sampratos ir japonų veido masažo technikų deriniu ir jas pritaikau praktiškai. Tai atlieku kasdien.

Trukmė – viena valanda. Grožis reikalauja nemažai pastangų.

Grožio meistrų procedūromis nesinaudoju, nes viską sugebu atlikti pati.

– Esate sakiusi, kad iki šiol sportuojate po tris valandas. Vis dar kasdien?

– Taip, kasdien, be išeiginių. Man sportas suteikia pasitenkinimą, o ne kančią. Priešingu atveju – nesportuočiau.

Mano neuronų jungtys smegenyse yra „išmynę“ sporto takelį, kuriuo aš ypač aktyviai pradėjau naudotis pasibaigus darbiniam laikotarpiui.

Privilegija yra ta, kad man nereikia naudotis sporto klubo paslaugomis, kadangi sugebu mankštintis be pagalbos „iš šono“. Be to, man nėra būdingas „bandos jausmas“.

– Be ko dar, išskyrus sportą, neįsivaizduojate savo gyvenimo?

– Likimas buvo palankus man, suteikęs galimybę nugyventi turiningą, prasmingą ir ilgą laiko tarpsnį, todėl šiame gyvenimo etape mėgaujuosi ramybe, mėgiama veikla, artimųjų dėmesiu, oria senatve.

Jei būtų galimybė gyvenimą pradėti iš naujo, nieko jame nekeisčiau.

– Prieš kelis metus sakėte žurnalui „Lietuvos pajūris“: „Mano gyvenimo nuostata – poeto Justino Marcinkevičiaus frazė: „Kiek valios, tiek žmogaus“. Be motyvacijos būtinos ilgalaikės valingos pastangos. Kaip jūs savo valią išugdėte?

– Valia – sąmoningai kryptingai vykdoma numatyta ir apgalvota veikla tikslui siekti.

Manyje šis būdo bruožas ryškėjo jau vaikystėje. Manau, kad tai iš dalies lėmė auklėjimas šeimoje. Vėliau gebėjimą priimti ir įgyvendinti greitus sprendimus aiškinčiau tokiomis man būdingomis savybėmis, kaip ryžtingumas, drąsumas, energingumas, savarankiškumas.

Taigi ypatingų pastangų valios ugdymui nereikėjo.
Tai, mano manymu, buvo užkoduota prigimtyje.

– Ką kiekvienam ir kiekvienai patartumėte pasitinkant senjorystę?

– Senatvei reikia ruoštis iš anksto, nes senėjame neišvengiamai visi. Patartina dažniau pagalvoti apie tai, kad ji neužkluptų netikėtai.

Senėjimą lemia genetiniai ir aplinkos veiksniai.

Tai gražus amžiaus tarpsnis. Kiekvienas žmogus yra savitas ir senatviniai procesai jame vyksta skirtingai.

Kiekvienas senjoras turėtų stengtis, kad jo senatvė taptų kokybiška. Patarimų yra daug, belieka tik pasirinkti.

Negyvenkime kitų rūpesčiais, mylėkime save, netarnaukime vaikams ir anūkams, venkime neigiamų emocijų, būkime empatiški...

Gyvenkime oriai, santarvėje su savimi ir savo sąžine, artimaisiais.

– Daug metų vadovavote įvairioms Lietuvos kultūros įstaigoms, dirbote Palangos miesto savivaldybėje, bet pagal specialybę esate geografijos ir fizinio auklėjimo mokytoja. Ką ryškiausiai atsimenate iš tų laikų?

– Įsimintinas prisiminimas iš mokytojavimo laikotarpio, kai jauna specialistė, atvykusi į darbą, sužinojau, kad vienuoliktoje klasėje bus mokinių (vaikinų), kurie vyresni už mane. Pasijaučiau truputį nejaukiai, bet tik iki pirmos pamokos. Su mokiniais santykiai buvo puikūs. Buvome jauni, pilni entuziazmo ir ryžto, pasirengę „nuversti kalnus“.

Dar išskirtinai įsimintinas buvo mano pirmas moksleivių turizmo sąskrydis Burokaraistyje, Varėnos rajone. Mokytoja dirbau neilgai. Deja, likimas sudėliojo kitaip. Daugiau kaip 20 metų sėkmingai „ariau kultūros dirvonus“.

– Be abejonės, mylite Palangą ir prisidėjote prie jos gerovės. O ko vis tik truputį pasigendate joje?

– Nepasigendu nieko. Miestas vis auga, plečiasi, klesti. Tik nenorintis žmogus to nemato.

– Jūrą dažnai aplankote? Pėstute ar ant dviračio?

– Prie jūros būnu pakankamai retai, dažniausiai vasarą. Su dideliu malonumu važiuoju paspirtuku. O šiaip esu namisėda. Man namai yra mano „tvirtovė“, kuriuose būti – gera.