Polinkis į altruistinį elgesį su gyvūnais yra įgimtas, ir padėjo mūsų protėviams tapti žmonėmis

Tokias išvadas padarė Harvardo universiteto evoliucinės biologijos specialistai ir antropologai. Mičigano universiteto laboratorijoje mokslininkai stebėjo, kaip 2-3 metų mažyliai bendrauja su draugiškais šunimis Fiona, Henriu ir Seimuru.

Iš viso eksperimente dalyvavo 97 vaikai. 44 iš jų namuose buvo šunų, o likusieji su jais susitiko pirmą kartą. Eksperimento metu vaikus ir šunis skyrė nedidelė pertvara. Mokslininkai specialiai slėpdavo šunų žaislus arba skanėstus už tvorelės, vaikų pusėje, ir stebėjo kaip elgėsi mažyliai.

Pasirodo, vaikai ne tik puikiai suprato šunų norus, bet ir mielai jiems padėdavo, nors tikimybė, kad keturkojai grąžins žaislą arba skanėstą, buvo faktiškai lygi nuliui.

Jeigu šuo labai domėdavosi nepasiekiamu objektu, pavyzdžiui, inkšdavo arba skrebeno letena, vaikai atiduodavo jam tai, ko šis prašydavo, dvigubai dažniau negu tada, kai gyvūnas susidomėjimo nerodė. Žinoma, vaikai, augę su šunimis, elgėsi aktyviau, bet ir pirmą kartą su šunimis bendravusieji taip pat gerai suprato, ko gyvūnai nori, ir demonstravo pasirengimą padėti.

Yra gerai žinoma, kad nuo vaikai ankstyvo amžiaus yra linkę elgtis prosocialiai, tai yra, padėti kitiems žmonėms, su jais bendradarbiauti, stengiantis suprasti, ko jie nori. Gautieji rezultatai rodo, kad šis įgimtas altruistinis elgesys taikomas ir gyvūnams.

Toks draugiškas elgesys su kitų rūšių atstovais galėjo padėti mūsų tolimiems protėviams išgyventi ir suklestėti. Pavyzdžiui, nesavanaudiškai šeriant laukinius gyvūnus šie galėjo būti prijaukinti, o tai žmogui suteikė milžinišką evoliucinį pranašumą.