68-metė Charlotte pajuto staigų kraujospūdžio šuolį, po kurio prarado sąmonę. Gydytojai užfiksavo širdies sustojimą, deguonis nustojo tekėti į smegenis ir prasidėjo klinikinės mirties skaičiavimas.
Tačiau, pačios moters teigimu, ji neprarado sąmonės – priešingai, ji patyrė tai, ką vadina tikriausiu perėjimu į anapus.
Šarlotė prisimena, kaip atsidūrė erdvėje, užpildytoje akinančia šviesa ir begalinės ramybės jausmu. Ją apėmė neįtikėtina meilė – tokia, kokios ji niekada anksčiau nebuvo patyrusi.
Moteris sako, kad ten sutiko mirusius giminaičius, kurie tarsi apkabino ją savo parama ir šiluma.
Tačiau ne tik šviesa ir ramybė lydėjo šį patyrimą. Šarlotė taip pat pamatė priešingą realybę – niūrią ir bauginančią vietą, kurioje viešpatavo baimė, vienatvė ir neviltis.
Ten, kaip ji teigia, buvo žmonių sielos, kurių gyvenimas buvo kupinas neapykantos, žiaurumo ir melo. Pasak Holmes, šis pragaras jai tapo įspėjimu, kad kiekvienas veiksmas žemėje turi pasekmių.
Kai gydytojai ją atgaivino, moteris iš karto papasakojo apie tai, kas nutiko. Medikai ir dvasininkai buvo sukrėsti jos pasakojimo detalėmis ir emociniu turtingumu. Kai kurie specialistai stebėjosi: kaip smegenys galėjo sukurti tokius ryškius vaizdus esant deguonies badui?
Nuo tada Šarlotė pradėjo gyventi kitokį gyvenimą. Ji ėmė giliau mąstyti apie dvasinius dalykus, stengiasi daugiau padėti kitiems, propaguoja gerumą ir sąžiningumą. Moteris reguliariai dalijasi savo patirtimi, tikėdamasi, kad jos pasakojimas įkvėps žmones būti atidesnius savo poelgiams ir vidiniam pasauliui.
Šarlotės Holmes atvejis tapo dar vienu pavyzdžiu reiškinio, žinomo kaip „klinikinės mirties patirtis“, kurio mokslininkai dar negali iki galo paaiškinti. Pačiai moteriai šis epizodas tapo ne tik atsitiktinumu, bet ir tikru atradimu. Ji yra įsitikinusi: viskas, ką mes darome, turi reikšmę – ir po šio gyvenimo taip pat.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą