Ar daug laiko skiriame telefonui?

Saulius JOKUŽYS, fotomeninkas, spaustuvininkas

Tiesiog nešiojuosi telefoną, nes man jis reikalingas kaip darbo instrumentas. Galima sakyti, esu nuo jo priklausomas tiek, kiek jis reikalingas darbui. Aš daug dalykų padarau naudodamasis juo: ir paštą jame seku, ir t. t. „Skrolinu“ ribotai, kaip ir visi, gal kokią valandą.

Pirma ieškau, kur telefonas, o paskui - valgyti. Eini miegoti, į tualetą - praktiškai visur eini su telefonu. Žinutės, baudos ateina per telefoną, pasimatymai skiriami, ant trijų raidžių siunčiama per telefoną.

Stengtis mažiau naudotis telefonu negaliu - su juo atsiskaitai, jis kaip čipas, įsiūtas tau į kūną. Bet ne aš nuo telefono priklausau, o jis nuo manęs.

Jeigu norite gelbėti nuo telefono vaikus, anūkus, reikia juos vesti į biblioteką. Nereikia kovoti su tuo, su kuo nėra reikalo kovoti. Manau, kad kuo daugiau kovosime, tuo vaikams bus įdomiau.

Kokią grėsmę kelia telefonas? Mažiau judame, auga užpakalis ir svoris.

Sigita SIDABRIENĖ, Žaliakalnio seniūnaitė

Telefonui per dieną laiko skiriu ne tiek daug. Nesu nuo jo priklausoma. „Skrolinu“ labai mažai, jeigu pasitiko aktuali informacija. Ja dalinuosi su draugais, jeigu manau, kad ji bus jiems įdomi.

Anūkės iš telefonų neišlenda. Mano anūkei penkeri metai, o ji tik ir žiūri, kur telefoną pagauti. Su devynerių metų anūke labai susipykstame, jeigu atimu telefoną. Bandau jas sudominti kuo nors kitu, nukreipti jų dėmesį, bet turi jau labai pasistengti, pasaką pasekti, žaidimą sugalvoti. Bet jeigu bus palikta minutei viena, viskas - telefonas rankose.

Vyresni draugai, pažįstami arba mano vaikai, kurie jau turi po 45 metus, jie mažiau priklausomi negu jaunimas.

Be saiko naudojantis telefonu prisirenkama per daug nereikalingos informacijos, per daug nereikalingų mažiems vaikams suaugusiųjų pasaulio dalykų. Maži vaikai ilgai žaisdami su telefonu pasidaro neramūs, pikti, sudirgę, blogai užmiega. Vaikams būtina riboti telefoną. Bet jeigu atimsi, jie pasidaro pikti ir tikrai nenueis žaisti. Jeigu atimi telefoną, vietoje jo turi atiduoti save.

Vitalijus CHOMIČENKAS, mokytojas

Dabar telefonas - būtinybė. Jeigu jo neturi - viskas. Man visaip būna, bet dažniausiai nedaug naudojuosi juo - užmirštu, kad jį turiu. Informacijos tiek, kiek man reikia, pasižiūriu, ir viskas, nesėdžiu jame, neturiu tiek kantrybės.

Kiek pastebėjau, dabar žmonės ne bendrauja, o įlenda į telefoną ir tupi. Vaikai irgi. Gerai, kad dabar kai kuriose mokyklose per pamokas neleidžiama naudotis mobiliaisiais telefonais. Patys vaikai džiaugiasi.

Andrius PETRAITIS, miesto Tarybos narys

Daug naudojuosi telefonu, jis ir kompiuterio funkcijas atlieka. Nemažai laiko sugaištu ir „skrolindamas“. To reikia darbo reikalams ir bendravimui. Mažiausiai sugaištu kokias porą valandų.

Aš nemanyčiau, kad reikia mažinti bendravimą telefonu, nes tokia realybė, toks pasaulis. Jeigu atsirastų problemų dėl to, gal tada reikėtų susimąstyti. Jeigu žmonės nebevykdo veiklos, įsipareigojimų, nebežino, kaip kitaip panaudoti savo laisvą laiką, tada jau kitas reikalas.

Mes savo vaikams ribojame naudojimąsi telefonu. Nustatome automatišką apsaugą - tam tikrą laiką, kiek galima juo naudotis per dieną. Yra tokia programėlė.

Rasa BUČIENĖ, Karklės seniūnaitė

Tikrai nesu priklausoma nuo telefono. Sulaukus tokio amžiaus man jau pakanka sąmoningumo. Aš labai atsirenku tai, ką noriu skaityti. Man taip nebūna, kad visą dieną būtinai turiu žiūrėti į telefoną. Turiu daug kitų visokių pomėgių, kurie man suteikia užtektinai džiaugsmo. Žmonės tiek daug naudojasi telefonu gal iš nuobodulio, gal nori pasikelti savivertę, pasilyginti su kuo nors. Tokio siekio aš neturiu.

Telefonas yra ir pagalbininkas, jame randi žemėlapį, greitai aptinki reikiamą informaciją. Tai puikus instrumentas, bet juo naudodamasis prarandi daug laiko. Dabar liūdna žiūrėti, kaip žmonės nuolat gyvena telefonuose. Autobusų stotelėje matai - nesvarbu, jaunas ar vyresnis, žmogus žiūri tik į telefono ekraną. Autobuse 90 proc. sėdinčiųjų būna sulindę į telefonus.

Suaugusių žmonių smegenys jau yra susiformavusios. Labiausiai gaila vaikų, kurių smegenys dar vystosi. Mokslininkų įrodyta, kad vaikams, kurie dar formuojasi, kuriems svarbiausi yra tėvai, draugai, socializacija, įgūdžių lavinimas, telefonų ekranų reikėtų maksimaliai vengti.

Dabartinės mamos, kurios augina mažus vaikus, pačios yra gimusios su telefonais rankose. Labiausiai norėčiau, kad jos suprastų, jog negalima duoti vaikams ekraną nuo pat kūdikystės. Tuo laikotarpiu yra labai svarbus glaudus bendravimas su vaiku. Žiūrėdamas į ekraną jis išmoksta malšinti savo emocijas, jame nuolat keičiasi vaizdai, tad realus gyvenimas vaikui tampa nuobodus.

Nežinau, kaip tai sustabdyti. Gal patys operatoriai galėtų įdiegti kokias nors technologijas, kad, pavyzdžiui, tu išnaudoji savo dienos limitą ir telefonas išsijungia.

Labiausiai žmonėms linkėčiau sveiko proto ir balanso, kad nepanirtų į priklausomybę nuo telefono. Jeigu telefonas atima labai didelę dalį gyvenimo, kiti dalykai nebeteikia džiaugsmo, liūdna. Žmonės nebemoka tarpusavyje bendrauti, labai skursta žodynas, didžiulė socialinė atskirtis. Jauniems žmonėms visa tai atrodo jau kaip norma.

Vyresniems žmonėms, kurie neturi to išmanaus įrenginio, tai didžiulis trikdis. Toks žmogus nenusiperka net bilieto be išmaniojo įrenginio. Jis net prekybos centre negali pasinaudoti akcijomis. Nors, manyčiau, ir senas žmogus gali įgyti priklausomybę nuo telefono.

Romas KVASELIS, verslininkas

Aš su telefonu dirbu. Jam skiriu aštuonias, o kartais ir daugiau valandų per dieną. „Skrolinimui“ nelabai yra laiko. Man telefonas yra įrankis darbui, jis nėra skirtas pramogai. Aš su juo komunikuoju, naudoju elektroninį paštą, visokias programėles, kurios palengvina gyvenimą. Pasižiūriu ir į socialinius tinklus, nes iš jų sužinau naujienų - ryte 15 minučių prabėgu, vakare irgi.

Tai, kad jaunimas ištisai sėdi telefonuose, negerai, bet tai kita karta. Mes esame kitokie nei jie. Jiems nebereikia knygų, jie gauna daugiau informacijos iš kitur, dirbtiniu intelektu naudojasi jau nuo jaunystės, jiems reikia leisti gyventi su progresu.

Mano vaikai paaugliai „skrolina“ gal ne tiek daug, jie susirašinėja. Dabar jaunimas neturi vieni kitų telefonų numerių, jie bendrauja per socialinių tinklų „akauntus“. Mes irgi savo laiku veikėme kažką tokio, kas mūsų tėvams atrodė negerai.

Nuolatinis buvimas telefone keičia realybę, žmonės gyvena mitų pasaulyje. Pagal algoritmus atrenkami dalykai veikia net politinę sistemą. Blogybė ta, kad žmogus gyvena iškreiptoje realybėje, jis mato tai, ką jam sukuria algoritmai. Jeigu jis daug žiūri tokį turinį, kuris jam kišamas per prievartą, tuo įtiki. Algoritmai veikia, kad mes matytume reklamą, kad mums pasiūlytų ką nors nusipirkti. Bet kai kur jie yra keičiami ir duoda politinį akcentą, kas yra blogai.