Laima PREKEVIČIENĖ, „Anikės kavinės“ savininkė
Jeigu galimybių paso nebereikėtų vasarą, būtų labai gerai. Tačiau šiuo metu mums tai nelabai tinka. Manome, kad sumažės klientų, nes pagal „Anikės kavinės“ plotą reikės laikytis atstumų ir kvadratūros žmogui reikalavimų. Tiems, kurie turi didelio ploto kavinę, manau, viskas bus gerai.
Dabar toks metas, kad jau nesuprantu, kur mes einame ir kas toliau bus. Verslui ir taip be galo sunku. Ir kainos kyla, ir dar visokiausi „pervisokiausi“ reikalavimai. Nespėjame persiorientuoti, duris apsilipdyti, tuojau vėl plėšiame ir lipdome naują pranešimą. Situacija tokia: cirkas išvažiavo, artistai liko.
Juntame, kad žmonių yra gerokai sumažėję. Matyt, vieni serga, kiti bijo kur nors eiti, saugosi. Mes Teatro aikštėje pastebime, kad nuo 19 val. žmonių jau net nebepraeina, gal tik išskyrus jaunimą.
Pati problemų dėl to paso neturėjau. Žinai, kur eini, pasiruoši tam. O ką darysi, juk kitos išeities ir nebuvo. Žinoma, iš pradžių buvo kiek sudėtinga, nes turi nepamiršti telefono, o paskui pripranti.
Marius TUMŠYS, kultūros renginių organizatorius
Kritikuoti ir būti nepatenkintam lengva. Bet vienas dalykas kritikuoti, o kitas - būti valdžioje ir priiminėti kokius nors sprendimus atsižvelgiant ne tik į situaciją Lietuvoje, bet ir pasaulyje, kai viskas labai dinamiška ir nuolatos keičiasi. Gerbiu žmones, kurie stengiasi, dirba savo darbą, aukoja savo laiką, o ne tuos, sėdinčius prie kompiuterių, pykstančius ant visko ir rašančius komentarus, bet realiai nieko nedarančius ir nieko nekeičiančius. Yra gana sąmoningų ir protingų žmonių ir valdžioje, ir visur kitur, kurie stengiasi, gerbiu jų energiją.
Žmonės susipriešinę, pikti, yra tokių, kurie apskritai nepritaria taisyklėms. Bet mes gyvename bendruomenėje ir vis tiek turime susitarti dėl tam tikrų taisyklių.
Matau, žmones vargina ta nežinomybė, nuolatinės permainos. Bet įsivaizduoju, kad valdžia, atsidūrusi tokioje situacijoje, turėjo priimti tam tikrus sprendimus ir atlikti kokius nors veiksmus. Niekas anksčiau juk nebuvo susidūręs su tokia pandemija, niekas nežinojo, kaip ją reikia valdyti.
Man imponuoja pasakymas, kad kai buvo priimtas galimybių pasas, situacija buvo vienokia, o dabar ji yra pakitusi ir jis jau nebeaktualus. Matome, kad žmonės serga ir po trijų skiepų. Mano aplinkoje yra žmogus, kuris po trijų skiepų trečią kartą susirgo kovidu praėjus mėnesiui nuo sirgimo antrą kartą. Anksčiau to nebuvo.
Žinoma, vidinis jausmas, kai tau pasakoma, kad ten gali, o ten negali eiti, nėra fainas. Kartais pasigendi ir logikos. Man, kaip kultūrinių renginių organizatoriui, keista, kad „Maximoje“ pilna žmonių, o renginiuose jie būti negali, arba kai degalinėje, kurios patalpa didelė, tik vienas žmogus gali būti, o parduotuvėse niekas nebepaiso nei tų atstumų, nei dezinfekcijos. Kartais ir pyktis imdavo.
Kad ir nėra tos logikos, nuolatos galvoju, kad mes viską turime keisti pradėdami nuo savęs - plauti rankas, dezinfekuoti. Jeigu tu viską teisingai darysi, apsaugosi save. O įstatymai yra įstatymai, kažkas juos turi priimti ir stengtis daryti taip, kad visiems būtų geriau.
Girmantas NENIŠKIS, banglentininkas
Žmonės turėtų suprasti, kad jų priešas yra ne valdžia ir galimybių pasai, o virusas. Dabar mes gyvename pandeminiu laikotarpiu. Tą pyktį reikia nukreipti į virusą, o ne į žmones, kurie bando jį suvaldyti.
Galimybių pasas niekaip nepakeitė mano gyvenimo. Dėl jo neturėjau nieko padaryti papildomai. Nieko man nekeičia ir jo naudojimo atsisakymas. Per visą pandemijos laikotarpį nė karto nesu susidūręs su tuo, kad man kas nors ko nors neleistų.
Bronė ŠVITRIENĖ, Klaipėdos universiteto dėstytoja, docentė
Turiu galimybių pasą, du skiepus, tad man jokių trukdžių nebuvo. Gal tai labiau aktualu kitiems, aš neutrali šiuo klausimu. Antivakserė nesu, bet tie skiepai dar nepatvirtinti praktikos. Abejoju, kad reikėtų skiepyti vaikus, jaunas, dar negimdžiusias moteris. Čia tokia nežinomybė. Palaikau ir vieną, ir kitą pusę, ir antivakserius kai kuriais atžvilgiais. Galutinės ir kategoriškos nuomonės neturiu.
Kartą pamiršau, kad tą dieną mano galimybių paso galiojimo laikas baigėsi, ir manęs neįleido. Vėl turėjau jį prasitęsti. Dabar dėl jo nebereikės sukti galvos, bet kaukės vis tiek reikės.
Tomas MEŠKINIS, Klaipėdos miesto savivaldybės seniūnaičių sueigos pirmininkas
Manau, tų galimybių pasų nereikėjo, tą patį buvo galima daryti paprastesnėmis priemonėmis. Jie sąlygojo tam tikrus nepatogumus. Tai buvo vienas neapgalvotų valdžios sprendimų. Manyčiau, tokios sistemos, į kurią buvo investuoti nemaži pinigai, nereikėjo. Apsaugos įmonės turėjo susipirkti skenavimo ir kt. priemones, kur dabar jas dės, ko gero, įmonės vėl patirs išlaidų.
Aš visą laiką buvau už tai, kad būtų laikomasi tam tikrų taisyklių. Va, pastaruoju metu reikalaujama jau tikrų kaukių, su kodais, t. y. respiratorių. Jeigu visi žmonės jas dėvėtų, gal nebūtų galimybės užsikrėsti nepriklausomai nuo to, ar turi tą galimybių pasą, ar ne.
Jeigu tu ir turi galimybių pasą, o bendrauji su kitais be kaukės, gali juos apkrėsti. Juk ta liga būna ir besimptomė, tad gali kitus užkrėsti net to nežinodamas. Tie galimybių pasai iš tikrųjų nieko nesprendė. Tai priklauso nuo pačių gyventojų sąmoningumo, suvokimo, kad reikia saugotis. Gal apsaugos darbuotojai parduotuvėse, ne tie, kurie stebi, kad vagysčių nebūtų, bet tie, kurie buvo samdomi papildomai, galėtų stebėti, ar žmonės tinkamai dėvi kaukes?
Redakcijos ir asmeninio albumo nuotraukos
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą