Tačiau šiame patarime glumina vienas paprastas dalykas. Šernas visą gyvenimą juda miške. Šaknys, krūmai ir šlapi lapai jam nėra kliūčių ruožas – tai įprasta aplinka. O žmogui tokioje vietovėje tenka žiūrėti po kojomis, apeiti šakas ir stengtis išlaikyti pusiausvyrą. Vadinasi, tikimės pergudrauti miško žvėrį būtent ten, kur jis jaučiasi kur kas geriau už mus.
Pats susidūrimas dar nereiškia, kad šernas puls žmogų. Dažniausiai gyvūnas stengiasi pasitraukti. Pavojingiau, kai šernas per vėlai pastebimas tankiuose krūmuose, žmogus priartėja prie jauniklių arba netikėtai atsiduria šalia nusilpusio gyvūno.
Ar galima pabėgti nuo šerno?
Šernų dydis priklauso nuo lyties, amžiaus, regiono ir maisto kiekio. Prancūzijos biologinės įvairovės agentūros duomenimis, suaugę patinai vidutiniškai sveria apie 100–110 kg, o patelės – maždaug 70–80 kg. Vien šie skaičiai paneigia nerangiai miško galiūnei priskiriamą įvaizdį.
Informaciniuose ir medicinos šaltiniuose šernams dažnai priskiriamas maždaug 40 km/val. greitis. Vis dėlto patikimų pirminių maksimalaus greičio matavimų rasti nepavyko, todėl šį skaičių reikėtų vertinti kaip apytikslį.
Svarbiausia ne konkretus greitis, o tai, kad šernas yra geriau prisitaikęs judėti miško vietovėje nei žmogus. Jei gyvūnas yra toli, galima ramiai trauktis link kelio ar saugios vietos. Tačiau šernui greitai priartėjus, pasikliauti bėgimu rizikinga: žmogus gali pargriūti, prarasti gyvūną iš akių arba netyčia pasirinkti tą pačią pasitraukimo kryptį.
Patarimas bėgti zigzagais taip pat neturi patikimo mokslinio pagrindo. Šernas geba keisti kryptį tarp medžių ir tankių krūmų. Tikėtis, kad po pirmo posūkio jis sutriks, būtų pernelyg drąsu.
Pavojingi susidūrimai – reti
2013 metais tyrėjas Johnas Mayeris surinko duomenis apie 412 pavojingų laukinių kiaulių susidūrimų su žmonėmis. Dažniausiai aprašytuose atvejuose minimi dideli pavieniai patinai, o nukentėdavo dažniausiai žmonių kojos ir pėdos.
Atskirai išsiskyrė atvejai, kai žmonės persekiojo nusilpusius gyvūnus. Tačiau šių 412 atvejų negalima laikyti tikimybe, su kuria susiduria paprastas miško lankytojas. Tyrime buvo analizuojami viešai paskelbti pranešimai, o kiek žmonių ramiai prasilenkė su šernu, nežinoma. Ten, kur buvo fiksuojami ir susitikimai be pasekmių, tokie incidentai pasirodė esantys reti.
Įdomu ir tai, kad žmonės dažniausiai labiausiai bijo šernės su jaunikliais, tačiau mokslinėje duomenų apžvalgoje dažniau pasitaikė susidūrimų su dideliais pavieniais patinais.
Tai nereiškia, kad jaunikliai nepavojingi. Suaugęs gyvūnas gali slėptis krūmuose, todėl prie jauniklių artintis ar eiti tarp šernų grupės narių negalima.
Ką daryti ramiai sutikus šerną?
Jeigu šernas pereina miško taką, maitinasi ar stovi atokiau, geriausia sustoti ir suteikti jam galimybę pasitraukti.
Nereikėtų:
artintis prie gyvūno dėl nuotraukos;
bandyti jį nuvyti;
užkirsti jam kelio į krūmus;
daryti staigių judesių;
artintis prie gulinčio ar nusilpusio gyvūno.
Jeigu šernas lieka vietoje, saugiau lėtai trauktis, neatsisukant jam nugara ir nedarant staigių judesių.
Šunį geriausia laikyti pririštą prie pavadėlio, kad jis nepribėgtų prie šerno ir neparbėgtų pas šeimininką kartu su įsiutusiu gyvūnu.
Kodėl medis gali būti naudingesnis už greitas kojas?
Iš pirmo žvilgsnio patarimas užlipti į medį atrodo paprasčiausias. Šernai į medžius laipioti nemoka, todėl pasiekiama ir tvirta šaka iš tiesų gali padėti.
Problema ta, kad miške daugelio medžių apatinės šakos prasideda per aukštai. Jei šernas jau yra visai šalia, ieškoti tinkamo medžio gali būti per vėlu.
Jeigu turite laiko, galima užlipti į medį arba pasiekti tvirtą pakilimą. Laikinai apsaugoti gali storas medis, didelis akmuo, tvora ar automobilis. Svarbiausia, kad tarp žmogaus ir gyvūno atsirastų patikima kliūtis. Plona šaka netinka.
Ką daryti, jei šernas greitai artėja?
Tokiu momentu svarbiausia ne bandyti sustabdyti gyvūną, o pasitraukti iš tiesios jo judėjimo linijos ir pasiekti kliūtį.
Kuprinę, krepšį ar dviratį galima laikyti priešais save, taip apsaugant kojas ir kūną. Tačiau nereikėtų laukti paskutinės sekundės ir tada staigiai šokti į šoną – ant šlapios žemės lengva paslysti arba neteisingai įvertinti gyvūno judėjimo kryptį.
Jeigu artimo kontakto išvengti nepavyko, rekomenduojama rankomis saugoti galvą ir kaklą, o kuprinę laikyti priešais save kaip papildomą apsaugą. Jei žmogus pargriūva, svarbu toliau saugoti galvą ir kaklą.
Kodėl net nedidelės žaizdos nereikėtų ignoruoti?
2024 metais gydytojai išanalizavo 34 atvejus, kai žmonės buvo sužeisti susidūrę su šernais. Beveik 72 proc. sužalojimų teko kojoms, o 38,2 proc. žaizdų buvo gilios.
Todėl nedidelė žymė ant odos nebūtinai reiškia, kad sužalojimas yra paviršinis. Po tokio kontakto reikėtų kreiptis į medikus. Specialistas įvertins ir sutvarkys žaizdą bei nustatys, ar reikalinga stabligės profilaktika. Dėl pasiutligės profilaktikos sprendžiama atsižvelgiant į konkrečią situaciją ir regioną.
Taigi, ar galima pabėgti nuo šerno?
Atsakymas paprastas: jei šernas yra toli, o netoliese yra kelias, automobilis ar kita saugi vieta, nuo jo galima ramiai pasitraukti. Tačiau lenktyniauti su šernu miško take tikrai neverta.
Saugiausia – didinti atstumą, palikti gyvūnui laisvą kelią pasitraukti ir iš anksto pastebėti tvirtą kliūtį.
Medis iš tiesų gali išgelbėti, tačiau tik tuo atveju, jei jis yra pakankamai arti ir į jį galima greitai bei saugiai užlipti. Kitaip tariant, geriau iš anksto žinoti, kur trauktis, nei paskutinę akimirką bandyti išsiaiškinti, kas miške bėga greičiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą