Ar klaipėdiečiai švenčia Helovyną?

Antanas PETRUŠKEVIČIUS, AB „Orlen Lietuva“ kapitonas

Kodėl nereikėtų švęsti Helovyno, jeigu jis prigijo Lietuvoje? Visai smagu, kai daugiau šviesų būna tuo niūriu rudens laikotarpiu. Mūsų šeima taip pat kartais kiemą papuošia moliūgais, dar žvakutes uždegame. Vis dėlto tai daugiau jaunimo šventė, ją jie švenčia ir mokyklose. O Vėlinės yra Vėlinės, kai būni susikaupęs, lankai kapus, prisimeni tuos, kurių jau nėra kartu.

Neigiamas niuansas šioje šventėje gal būtų tas, kad ji atėjo iš kitos kultūros. Bet tai natūralus procesas. O teigiamas - ji suburia žmones, jie kartu daro puošmenas, bendrauja, puikiai praleidžia laiką. Tai yra sveikintina.

Į Helovyno renginius, į tuos siaubo parkus neinu, jau esu per senas (juokiasi). Nežinau, ar eisiu pažiūrėti „Moliūgų pievos“, bet į Švėkšnos moliūgų šventę visada važiuojame - būna labai gražu.

Tai, kad rudens šventė „Moliūgų pieva“ šiemet iš Teatro aikštės perkelta prie kultūros centro Žvejų rūmų, nieko blogo nematau. Miesto renginiai neprivalo būti sukoncentruoti vien tik Teatro aikštėje, centrinėje miesto dalyje. Jie turėtų būti išskaidyti po įvairias miesto erdves, kad miesto bendruomenė galėtų daug labiau prisidėti prie miesto kultūrinio gyvenimo. Šventė galėtų vykti ir prie jūros, kodėl ne? O senamiestis, manau, vis tiek bus pasipuošęs.

Siūlyčiau tą Helovyną - vaiduoklių šventę paįvairinti. Juk miesto širdis yra Danės upė, prie kurios ir kūrėsi Klaipėda. Galėtų vakare, sutemus irklinės valtys, apšviestos ir papuoštos Helovyno atributika, su gyva muzika lėtai plaukti nuo Pilies tilto iki Jono kalnelio. Valčių įgulas sudarytų organizacijų, šeimų ir kt. nariai. Tai galėtų vykti kelis vakarus, tikrai būtų išskirtinis renginys Lietuvoje ir atgaivintų miesto centrą.

Virginija KOCHANSKYTĖ, aktorė

Aš miniu Visų šventųjų dieną ir Vėlines - tai, kas yra tradicija Lietuvoje. Helovyno šventė man nesuprantama. Moliūgai nėra tradicinis mūsų augalas. Invaziniai dalykai įsiveržia, tampa populiarūs galbūt todėl, kad žmonėms labai patinka linksmintis, jie nenori mąstyti, bėga nuo prasmingo gyvenimo.

Sigito Gedos eilėraštyje „Giesmė apie dangišką kartografiją“, kurį jis rašė savo sūnui, yra nuostabūs žodžiai. „Mirtis - tai toks didelis, šventas ir šviečiantis taškas. Ji tąja prasme visą kitą pasaulį išblaško. Žmogus, tas kur žino, kad tiesiai į mirtį keliauja, užmiršta, kas baimė yra, ir kvailiams nevergauja.“

Man susidaro įspūdis, kad tie, kurie švenčia, neperskaito, kokia šventė yra Helovynas. Jie švenčia tai, ko nesupranta. Negalvojant ištrinama atmintis, savi genai, savos prigimtinės šaknys. Nukirtus šaknis, medžio nebeliks, jis styros nuogas.

Amerikiečiai švenčia savo šventę. Tuo metu jie neturi Vėlinių, Visų šventųjų dienos. Tai kita valstybė, kita tauta, kita kultūra. Mes tik ką paminėjome Mažosios Lietuvos genocido dieną. Šitame krašte, Ievos Simonaitytės kūrinius vos ne mintinai žinau, nebuvo niekada švenčiama tokia šventė. Gerbkime tai, kas yra mūsų savastis.

Man ta šventė nepriimtina, bet reikia stengtis suprasti savo kaimynus, gentainius, kurie užsikrėtė bacila džiugiai leisti laiką.

Tam, kad „Moliūgų pieva“ šiemet iškelta iš Teatro aikštės prie Žvejų rūmų, pritarčiau. Teatro aikštė, senamiestis, centras labiau tinka senosioms šito krašto tradicijoms. Klaipėdos krašto žmonėms, priėmusiems evangelikų liuteronų tikėjimą, ši tradicija, atkeliavusi iš už Atlanto, nėra artima.

Andrius JUŠKEVIČIUS, klaipėdiškis

Na, ne, mes nešvenčiame. Esame likę dviese su žmona, tai ką čia bešvęsi. Neprisimenu, kad būčiau skutinėjęs moliūgą, ėjęs į kokį nors siaubo parką. Man taip atrodo: kas nori tegu švenčia, o kas nenori, tegu nešvenčia.

Pas mus Kartenoje, Kretingos rajone, kur aš dabar gyvenu, būna tiesiog rudens šventė, be kaukių, be visokių šiurpuliukų ir pan. Būna išskaptuotų moliūgų, švieselių, lempelių. Mes renkamės, bendruomenė, pabūname visi linksmai, draugiškai. Tai pas mus vyksta kiekvienais metais.

Teigiamas Helovyno aspektas būtų tai, kad vis dėlto vyksta kažkokia šventė, kurioje galima atsipalaiduoti, padūkti, parodyti savo fantaziją. O neigiamas - jeigu perlenkiama lazda. Tai niekada nebūna gerai.

„Moliūgų pieva“ prie Žvejų rūmų pietiniams miesto gyventojams parankiau. Gerai, kad perkelta ten, kur daugybė žmonių gyvena.

Lilija PETRAITIENĖ, Klaipėdos miesto Tarybos narė, Šv. Jono bažnyčios atstatymo labdaros ir paramos fondo vadovė

Esu krikščionė, tai šitos šventės tikrai nešvenčiu. Jaunoji karta ir mano pačios anūkai švenčia, bet aš nepamokslauju.

Mano vyresnėlis sūnus su anūke buvo nuvažiavęs pas brolį į Norvegiją. Jie ten lankėsi Helovynui įrengtoje buveinėje. Jiems pritrūko drąsos, ir mano anūkai neįveikė visko.

Manyčiau, kad Helovyno šventę, neoficialią, neįformintą, gali švęsti tie, kurie mėgsta aštrius pojūčius, kurių vertybės skiriasi nuo krikščioniškųjų ir kuriems apskritai reikia adrenalino. Bet tam, kad ji būtų įteisinta valstybės kontekste, tikrai nepritarčiau. Draudžiama irgi neturėtų būti. Kiekvienas renkasi, jeigu nori, bet krikščionys to neturėtų toleruoti. Reikėtų tiesiog paaiškinti, kad tai nėra šventė, tai yra žaidimas.

Neigiamas dalykas šioje šventėje yra tai, kad mes atsisakome savo tradicinių, krikščioniškųjų vertybių. Mes - maža tauta ir turime saugoti tai, ką turime savo, nes kitaip galime išnykti istorijos laikmetyje. To aš labiausiai bijau. Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau vertinu Lietuvą, jos grožį, subtilią kultūrą, kalbą. Kai pakeliauji po pasaulį, supranti, kad mes turime mažą perlą, bet ieškome kažko mandriau. Teigiamas dalykas toje šventėje būtų galbūt tik tai, kad žmonės gali pademonstruoti savo išradingumą sukurdami įdomesnį, originalesnį, baisesnį dalyką.

„Moliūgų pievos“ pasižiūrėti tikrai nueinu, aš net ir Švėkšnoje buvau. Čia yra, pasakyčiau, toks miksas - labai gražiai parodytas liaudies menas su mūsų mylimais moliūgais. Tai siejama su Helovynu, bet galima organizuoti ir kaip derliaus šventę, sugalvoti kažką linksmo. Jeigu toks Helovynas, tai tegu būna. Man labai patinka moliūgų šventė.

Kad „Moliūgų pievą“ iškėlė iš Teatro aikštės, manau, teisingai padarė. Teatro aikštę, senamiestį palikime. Pietinės miesto dalies žmonėms arčiau ateiti pasidžiaugti moliūgais, nereikia nei važiuoti, nei grūstis autobusuose. Miesto centre renginių ir taip daug vyksta.

Vestina GUSTIENĖ, laivų inžinierė

Tai šventei nei pritariu, nei nepritariu, pati nešvenčiu. O kas nori, tegu švenčia, man tikrai netrukdo, gražu pasižiūrėti, kaip žmonės linksminasi. Aš tiesiog nesu šventikė.

Kaip neigiamą dalyką įvardinčiau, kad tai vis dėlto nėra lietuviška šventė.

„Moliūgų pievos“ eisiu pasižiūrėti. Kai ją perkėlė prie Žvejų rūmų, nebus taip patogu atvažiuoti. Be to, ir atmosfera bus kitokia.