Daugiau nei dviejų dešimtmečių patirtį medicinos etikos srityje turinti ekspertė pastebi, kad nors technologijos kuria naujus iššūkius, baziniai etikos klausimai jau tūkstančius metų išlieka tie patys.
„Prieš 20 metų, kai sakydavau medikams, kad telefonu negalima teikti informacijos apie paciento sveikatą, tai skambėjo kaip raketų mokslas.
Buvo didžiulis pasipriešinimas, nesupratimas, techninės priemonės atrodė neįsivaizduojamos.
Šiandien tai jau ne klausimas – teises išmano ir medikai, ir pacientai“, - sako dr. Asta Čekanauskaitė, pradėjusi dar vieną Lietuvos bioetikos komiteto vadovės kadenciją.
- Pradėjote naują kadenciją Lietuvos bioetikos komiteto vadovės pareigose. Kokie jausmai ir lūkesčiai?
- Antroji kadencija atrodo kitaip nei pirmoji: mažiau nežinomybės, mažiau nerimo, daugiau noro ir ryžto tęsti darbus, kuriuos pradėjome dar pirmosios mano kadencijos metu. Turiu mažiau iliuzijų, daugiau suvokimo apie laukiančius iššūkius.
- Kalbėjote, kad etika turėtų būti ne tik deklaratyvi vertybė, bet praktinis įrankis. Kaip tai atrodo realybėje?
- Mintis kyla iš gilios patirties – tai ne šiaip gražūs žodžiai. Šiandien madinga deklaruoti etiškumą – visi turi etikos kodeksus, deklaruoja vertybes.
Bet kyla klausimas: kiek tai realiai integruota į sprendimų priėmimą?
Svarbu, ar rengiant teisės aktus, priimant politinius ar techninius sprendimus dalyvauja etikos specialistai. Ar projektai derinami su etikos institucijomis?
Kuriame etape ir kaip aktyviai įtraukiami specialistai? Tai rodo, ar etika yra realus instrumentas, ar tik deklaracija.
Lietuvoje tendencijos tikrai gerėjančios.
Per beveik 30 metų mačiau, kaip keitėsi požiūris į etiką ir jos svarbą. Sprendimų priėmėjai geriau žino, kad egzistuoja tokia institucija kaip bioetikos komitetas, kad etikos klausimai svarbūs.
Esame kviečiami dalyvauti, teikti pastabas dėl rengiamų projektų. Nors visada yra erdvės tobulėjimui, progresas akivaizdus.
- Daugiau nei 20 metų dėstote medicinos etiką universitete. Kaip keičiasi būsimųjų medikų požiūris į etikos klausimus?
- Štai čia pokyčiai tikrai akivaizdūs. Prieš 20 metų, atėjus į auditoriją, pirmas uždavinys būdavo įrodyti, kodėl apskritai reikia apie tai kalbėti.
Būsimiems gydytojams svarbiausios buvo klinikinės disciplinos.
Dabar aiškinti apie etikos svarbą nebereikia. Studentai ateina su baziniu išprusimu, kodėl etika svarbi, turi konkrečių klausimų, smalsauja. Skepticizmas beveik išnyko.
- Kokios pagrindinės etinės dilemos kyla šiuolaikinėje medicinoje?
- Yra specialybiniai klausimai. Akušeriams-ginekologams aktualūs reprodukcinės sveikatos klausimai – pagalbinis apvaisinimas, nėštumo nutraukimas, prenatalinė diagnostika. Pediatrams – atstovavimo klausimai, kai tėvų, gydytojų ir vaiko nuomonės nesutampa.
Yra universalūs klausimai visoms specialybėms: informuoto sutikimo gavimas – kaip, kiek ir kada informuoti pacientą; privatumo ir konfidencialumo išsaugojimas.
Informavimo dilema sudėtingose situacijose, ypač onkologijoje, – pacientas priima sprendimą, bet kaip mes pateikiame informaciją, kokie žodžiai vartojami, kada sakome – visa tai veikia sprendimą. Pagal teisės aktus pacientas turi teisę gauti visą informaciją, bet klinikinis sprendimas vis tiek yra partneriškas.
Sistemos tapo didžiulės, vieno paciento gydyme dalyvauja daug žmonių, naujų klausimų sukūrė technologijos. Bet tie baziniai klausimai išliko tie patys.
- Kokie klausimai nekinta?
- Paciento gerovės ir interesų apsauga. Paternalizmo ir autonomijos balansas – kiek gydytojas gali būti direktyvus ir kiek pacientas turi teisę sutikti ar atsisakyti gydymo.
Kai gimė medicinos profesija prieš tūkstančius metų, kartu su ja gimė ir etikos kodeksas. Etikos klausimai įaugę į profesijos prigimtį – tai jautrus kontaktas tarp žmonių, bendravimas opiais klausimais apie sveikatą, kuri mums visiems svarbiausia.
Baziniai klausimai išliko tie patys nuo Hipokrato laikų. Kaip pacientui pasakyti apie sunkią ligą, kiek ir kada informacijos suteikti – tai skaudėjo Hipokratui ir lygiai taip pat skauda šiandieniniam gydytojui.
- Medicinos etikoje daug emocijų…
- Labai daug, nes tai liečia pačius giliausius mūsų interesus – sveikatą ir asmeninį gyvenimą.
Konfidencialumo klausimas – viena vertus, pacientas turi teisę į privatumą, kita vertus, kartais kyla konfliktas tarp šios teisės ir kitų žmonių saugumo.
Šią įtampą aiškiai matėme per COVID-19 pandemiją. Esame individai su savo teisėmis, bet kartais veikiame kaip visuomenės dalis. Šokinėjome tarp šių pozicijų – kartais norėjome individualių laisvių, kartais visuomenės saugumo. Kilo klausimai apie privalomą skiepijimą, informacijos apie skiepų statusą dalijimąsi.
- Ką pastebite – ar pacientai Lietuvoje žino savo teises sveikatos sistemoje?
- Žymiai geriau nei anksčiau. Žmonės tapo jautresni šiems klausimams – geriau atpažįsta etines problemas, intuityviai stipriau jaučia savo teises.
Prieš 20 metų, kai sakydavau medikams, kad telefonu negalima teikti informacijos apie paciento sveikatą, tai skambėjo kaip raketų mokslas.
Buvo didžiulis pasipriešinimas, nesupratimas, techninės priemonės atrodė neįsivaizduojamos. Šiandien tai jau ne klausimas – teises išmano ir medikai, ir pacientai.
- Vakarų šalyse aktyviai diskutuojama apie gyvenimo pabaigos klausimus, orią mirtį. Ar Lietuvoje keliami tokie klausimai?
- Šie klausimai periodiškai iškyla. Dažniausiai tai susiję su rezonansiniais atvejais arba kitų šalių sprendimais. Kai Belgija priėmė įstatymą, diskusijos banga nuvilnijo per visą Europą, įskaitant Lietuvą.
Čia susiduria dvi fundamentalios, neregėto svorio vertybės – gyvybės apsauga, kuri Vakarų pasaulyje nekvestionuojama, ir žmogaus apsisprendimo teisė. Kuriai teikti prioritetą?
Šalies tradicijos, istorinė patirtis, kolektyvinė atmintis, religija, pasaulėžiūra – visa tai formuoja, į kurią pusę nudreifuoja visuomenė ar socialinės grupės.
Prognozuoti ateitį Lietuvoje sunku, nes veikia daug veiksnių. Bet matau tendenciją Vakarų pasaulyje – šalių, legalizuojančių įvairias medicininės pagalbos gyvenimo pabaigoje formas, daugėja, tolerancija šiam klausimui Vakarų Europoje auga.
Dosjė
Išsilavinimas:
1996 m. – filosofijos bakalauras, VU.
1999 m. – filosofijos magistras, VU.
2013 m. – biomedicinos mokslų daktarė, VU.
Profesinė veikla:
Nuo 2000 m. – VU Medicinos fakulteto Medicinos istorijos ir etikos katedros dėstytoja.
2000-2001 m. – Vilniaus edukologijos universiteto Etikos katedros mokslo darbuotoja.
Nuo 2001 m. – Lietuvos bioetikos komiteto vyriausioji specialistė, vėliau vadovė.
Europos Komisijos mokslinių tyrimų etikos ekspertė, Europos Tarybos Žmogaus teisių biomedicinos ir sveikatos srityse komiteto bei UNESCO Tarptautinio bioetikos komiteto narė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą