Audronės Bastytės-Ignatavičės šokio pamokose - ne tik žingsniai, bet ir gyvenimo stiprybė

Neseniai jai suteiktas šokio mokytojos ekspertės vardas tapo puikia proga prisiminti įspūdingą profesinį kelią, kuriuo jau beveik du dešimtmečius ji eina dirbdama Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro vaikų šokių studijoje „Junga“.

Šokti pradėjote būdama vos ketverių. Ar jau tada buvo aišku, kad šokis taps jūsų gyvenimo keliu?

Šokti pradėjau labai anksti. Matyt, tėvai pastebėjo, kad esu muzikali, judri, todėl nuvedė į šokius. Esu kilusi iš Kėdainių, ten ir prasidėjo mano pažintis su šokiu. Pirmieji užsiėmimai buvo mėgėjiški, tačiau netrukus atsidūriau sportinių šokių pasaulyje, kuriame viskas vyksta labai nuosekliai - nuo pirmųjų žingsnių iki aukšto meistriškumo.

Metai bėgo, treniruotės intensyvėjo, o šokis tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Didelę įtaką padarė treneriai Nina ir Ivanas Tokarevai. Jie buvo griežti, bet būtent disciplina mane žavėjo. Man patiko aiški tvarka, atsakomybė ir siekis nuolat tobulėti. Šiandien suprantu, kad būtent tada manyje formavosi sportinis charakteris.

Kada supratote, kad norite ne tik šokti, bet ir mokyti kitus?

Turbūt daugelį nustebintų mano atsakymas, tačiau apsisprendžiau labai anksti. Dar penktoje klasėje žinojau, kad noriu būti šokio mokytoja. Todėl baigdama mokyklą neturėjau jokių abejonių - stojau į Klaipėdos universitetą studijuoti sportinių šokių pedagogikos.

Studijų metais tapote legendinės „Žuvėdros“ nare. Ką jums reiškė šis etapas?

Apie studijas Klaipėdoje svajojau dar mokykloje. Tuo metu sportinių šokių pasaulyje autoritetai buvo profesoriai Skaistutė Ona ir Romaldas Idzelevičiai, o jų vadovaujama „Žuvėdra“ garsėjo ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Galimybė patekti į šią komandą atrodė tarsi svajonės išsipildymas.

Šiandien, dirbdama ir su gimnazistais, dažnai nustembu, kad dvyliktokai dar ieško savo kelio. Aš tokios dilemos niekada neturėjau. Atrodo, jog šokis mane pasirinko labai anksti

Prisimenu, kad dar prieš prasidedant studijoms mano treneriai susisiekė su Idzelevičiais ir papasakojo apie mane. Jie pakvietė atvykti į vasaros treniruotes. Taigi į „Žuvėdrą“ atėjau dar net nebūdama studente - pirmiausia pradėjau repetuoti su komanda, o tik vėliau įstojau į Klaipėdos universitetą.

© Asmeninio albumo nuotr.

Studijos sekėsi labai gerai - stojamieji ir praktiniai šokio egzaminai buvo puikiai įvertinti. Tačiau tuo metu mano gyvenimo centras buvo ne auditorijos, o „Žuvėdra“. Repeticijos, stovyklos, kelionės, varžybos - visas gyvenimas sukosi apie komandą. Baigiau bakalauro ir magistro studijas, tačiau tuos metus pirmiausia prisimenu kaip intensyvų sportinį etapą, kai kartu su komanda siekėme aukščiausių tikslų - Europos ir pasaulio čempionų vardų.

Esu dėkinga profesoriams Skaistutei Onai ir Romaldui Idzelevičiams. Iš jų mokiausi ne tik šokio technikos, bet ir profesionalumo, atsakomybės, darbo kultūros bei pagarbos scenai. Tos pamokos mane lydi iki šiol - jau dirbant pedagoge.

O kada prasidėjo jūsų, kaip pedagogės, kelias?

Pirmųjų pedagoginių patirčių įgijau dar mokydamasi Kėdainiuose. Kai treneriai negalėdavo pravesti treniruočių, patikėdavo jas man - vesdavau užsiėmimus jaunesniems vaikams. Tai buvo puiki praktika ir pirmosios pamokos, kaip dirbti su vaikais.

Studijuodama antrame kurse pradėjau dirbti Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centre. Mane pakvietė pakeisti išėjusią mokytoją, o „Jungos“ vadovė Margarita Pinkel manimi patikėjo, nors tuo metu dar aktyviai šokau „Žuvėdroje“, studijavau ir gyvenau labai intensyviu ritmu. Iki šiol esu labai dėkinga - būtent tada prasidėjo mano profesinis kelias.

Niekas, kas gyvenime pasiekiama lengvai, nesuteikia tikro pasitenkinimo. Kelias visada yra procesas: disciplina, darbas, kantrybė. Tik tada ateina rezultatas ir džiaugsmas.

Šiandien, dirbdama ir su gimnazistais, dažnai nustembu, kad dvyliktokai dar ieško savo kelio. Aš tokios dilemos niekada neturėjau. Atrodo, jog šokis mane pasirinko labai anksti, o aš nuo vaikystės nė karto nesuabejojau, kad noriu eiti būtent šiuo keliu.

Jūsų darbas „Jungoje“ labai įvairus.

Kai pradėjau dirbti „Jungoje“, man buvo pasakyta: „Daryk su sportiniais šokiais.“ Ir tai man labai artima, nes pati iš ten atėjau - tai mano stichija. Iš pradžių turėjau grupę, kurioje buvo sportinių šokių pagrindai, merginos ir vaikinai šoko kaip komanda. Man tai buvo didžiulė atgaiva - galėjau realizuoti save, savo idėjas, o darbas buvo tikras malonumas.

Dabar taip pat turiu sportinių šokių grupę ir labai norėčiau, kad ji augtų. Tačiau šiandien berniukus įtraukti į šokį yra tikras iššūkis. Jei jau „užsikabina“, jie lieka - nes supranta, kad sportiniai šokiai reikalauja ištvermės, kartais prilygstančios net bokso treniruotėms.

© Asmeninio albumo nuotr.

Be sportinių šokių, dirbu ir su kitomis grupėmis - nuo šiuolaikinio šokio iki solo, nuo kūrybinių judesio formų iki sceninių kompozicijų. „Jungoje“ dirbame komandoje - su Ilona Stankevičiene, Egle Kiškiūniene ir koncertmeisteriu Romualdu Kalvėnu. Tai stiprus kolektyvas, kuriame viena kitą papildome.

Kaip keitėsi „Jungos“ bendruomenė per tuos beveik 20 metų?

Per tiek metų keitėsi ir centro vadovai, ir metodikos, ir pats požiūris į darbą. Tačiau svarbiausia - visada jaučiau palaikymą. Jei norime vykti į konkursus, siūti kostiumus ar ieškoti naujų patirčių vaikams, visada gauname pritarimą.

Stengiamės, kad veikla nebūtų vien tik vietinė - ieškome konkursų užsienyje, naujų patirčių, kad vaikai matytų platesnį pasaulį ir tobulėtų.

Ar šiandien dar būna, kad vaikai ateina nedrąsūs? Kaip juos „užkabinate“ šokiu?

Tiesą sakant, šiais laikais tai jau retas atvejis. Vaikai dažniausiai ateina smalsūs, nors kartais dar nedrąsūs.

O jei per drąsūs, sunkiai suvaldomi?

Taip, šiandieniniai vaikai tikrai labai aktyvūs. Kartais net hiperaktyvūs, bet tame nematau nieko blogo. Priešingai - kuo vaikas gyvesnis, tuo daugiau jame potencialo.

Labai daug kas priklauso nuo tėvų - jie dažnai patys pastebi, kad vaikas judrus, muzikalus, ir atveda jį pas mus. O mano, kaip mokytojos, užduotis - sukurti saugią, draugišką aplinką ir pažadinti smalsumą, kad vaikas pats norėtų judėti, kurti ir mokytis.

Ką sakote vaikui, kuris sako: „aš nemoku, man nepavyks“?

Visada sakau tą patį - niekas, kas gyvenime pasiekiama lengvai, nesuteikia tikro pasitenkinimo.

Kelias visada yra procesas: disciplina, darbas, kantrybė. Tik tada ateina rezultatas ir džiaugsmas. Labai svarbu, kad vaikas suprastų - tai ne vienos pamokos istorija, o nuoseklus augimas.

Kartais jau po kelių užsiėmimų matai, kad vaikas atėjo ne iš vidinio noro, o dėl tėvų sprendimo. Tada stengiuosi jo nelaikyti per prievartą - jei matau, kad tai ne jo kelias, geriau pasiūlyti pabandyti kitą veiklą, kur jis galėtų atsiskleisti.

Ką, be šokio technikos, vaikai išsineša iš jūsų pamokų?

Pirmiausia - discipliną. Sportiniai šokiai išmoko nuoseklumo, atsakomybės, gebėjimo siekti tikslo. Vaikai tampa labiau susikaupę, tvarkingesni, labiau pasitikintys savimi.

Tai gyvenimo būdas, kuris formuoja charakterį - išmoksti nepasiduoti, nemesti pradėto darbo pusiaukelėje. Choreografija reikalauja kantrybės, todėl vaikai natūraliai išmoksta, kad rezultatas ateina ne iš karto.

Ar būna, kad pavargstate nuo šokio - kaip mokytoja ar kaip šokėja? Kas padeda atgauti įkvėpimą?

Ar čia klausimas mokytojai, ar šokėjai (juokiasi)? Nes tai truputį skirtingi dalykai.

Abi pusės, sakyčiau. Kaip mokytoja - visi mokytojai turi tą ritmą: rugsėjį atrodai pilnas energijos, o vėliau, pavasarėjant, jau būna visko. Įsivažiuoji į tempą, į rutiną, ir kartais atrodo, kad tas asmeninis gyvenimas šiek tiek susitraukia.

Bet kad būčiau taip tikrai pavargusi ir galvočiau „viskas, nebenoriu“ - ne. Tokių minčių nėra. Galbūt būna tik tokie pamąstymai: gal kitais metais mažiau konkursų, gal truputį mažesnis krūvis, gal šiek tiek kitaip susidėlioti darbus.

Ir paskui supranti, kad tai nelabai realu. Rugsėjį viskas vėl prasideda, vėl įsivažiuoji, ir tas ritmas tiesiog tave pasiima. Net jei galvoji, kad kažką mažinsi, gyvenimas pats viską sudėlioja.

Lygiai tas pats ir su šokėjais. Kai pats esi šokęs, labai gerai supranti, kad tas noras ateina bangomis - kartais labai nori eiti į treniruotę, kartais mažiau. Bet vis tiek eini, nes tai yra tavo kelias.

Todėl aš pati stengiuosi būti labai sąmoninga. Su vaikais darau taip - ateinam, padarom, ką turim padaryti, bet kartu stengiuosi įdėti ir lengvumo: pertraukėlės, vanduo, pokalbiai, mažos pauzės.

Kartais net labiau svarbu ne „spaudimas“, o tai, kad jie jaustųsi saugiai. Kad suprastų, jog gali pabandyti, gali suklysti, gali iš naujo. Ir sykiu - kad niekas neleidžia „išslysti“ iš darbo.

Tada tas nuovargis tampa ne našta, o tiesiog darbo dalimi.

Jei galėtumėte vienai dienai pasirinkti šokti su bet kuriuo žmogumi - gyvu ar istoriniu - kas tai būtų?

Kai dar šokau Kėdainiuose, buvau klasikinių sportinių šokių šokėja. Tuo metu sportinių šokių pasaulyje buvo ir yra tokios garsios pavardės kaip Arūnas Bižokas ir Edita Daniūtė, ir jie atrodė visiškai nepasiekiami. Tarsi kita planeta.

Man net tekdavo su jais šokti vienoje grupėje varžybose, ir aš juos tiesiog stebėdavau kaip dievukus. Tada tai atrodė kaip kažkoks aukščiausias lygis, net ne svajonė, o kažkas virš realybės.

Vėliau pati pasiekiau Europos ir pasaulio čempionatų lygį, ir tas požiūris natūraliai pasikeitė - supranti, kad viskas yra pasiekiama, jei eini tuo keliu. Dabar gal kažkas su manimi norėtų šokti (juokiasi)?

O jei šiandien reikėtų pasirinkti… gal man net svarbiau ne konkretus žmogus, o pati situacija - šokti su žmogumi, kuris tave išprovokuoja būti geriausia savo versija.

Iš centro vadovo Ramūno Kaubrio išgirdau labai gerą mintį, kuri man įstrigo: reikia siekti neįmanomo, nes tada iš savęs ištrauki maksimumą. Ir aš su tuo visiškai sutinku.

Jeigu galėtumėte išpildyti vieną savo svajonę, ar ji būtų susijusi su šokiu?

Taip. Labai daug kolegų sako: kodėl Lietuvoje nepadarius dar vienos „Žuvėdros“. Bet aš visada sakau - „Žuvėdra“ buvo unikalus reiškinys. Tai yra Idzelevičių nuopelnas, jų darbo, jų vizijos, Klaipėdos aplinkos. Ir tai pakartoti praktiškai neįmanoma.

Labai daug kolegų sako: kodėl Lietuvoje nepadarius dar vienos „Žuvėdros“. Bet aš visada sakau - „Žuvėdra“ buvo unikalus reiškinys. Tai yra Idzelevičių nuopelnas, jų darbo, jų vizijos, Klaipėdos aplinkos. Ir tai pakartoti praktiškai neįmanoma.

Galbūt kada nors, laikui bėgant, kai viskas dar labiau užsigrūdins, galėtų atsirasti dar vienas kolektyvas, kuris Lietuvą vėl vestų į pasaulio čempionatus, kuris būtų stiprus, kuris kurtų aukšto lygio šokio mokyklą. Tokia svajonė yra.

Bet aš suprantu, kad tai nebūtų „antra Žuvėdra“. Tai būtų visai kita istorija, kitas kelias, kitas kolektyvas. Nes tai, kas buvo, jau yra istorija.

Neseniai tapote šokio eksperte. Koks šiandienos mokytojo vaidmuo? Ar jis turi būti kitoks nei anksčiau?

Taip, aš tikrai pritariu tam, kad šiandien mokytojas negali sustoti ties vienu išsilavinimu. Kad būtum geras mokytojas, turi nuolat kelti kvalifikaciją, domėtis, būti įdomus, ieškoti naujumo savo metodinėje veikloje.

Yra pavyzdžių, kai žmonės tarsi užmiega ant laurų ir tuo viskas baigiasi. Bet gyvenimas juk kinta. Kartais net pagauni save galvojant - jeigu esi smalsus, jeigu domiesi, gali net pajausti, kad kai kuriose srityse galėtum ir pats kažką kitam paaiškinti.

Aš labai stengiuosi tokia nebūti. Noriu būti mokytoja, kuri nestovi vietoje.

„Jungoje“ man daug davė kolegė Ilona Stankevičienė - jos palaikymas, paskatinimas. Ir turbūt tas noras mokytis yra ir iš šeimos: mano mama yra mokslo daktarė, ir tas smalsumas kažkaip natūraliai persidavė.

Gal todėl man visada atrodo, kad mokytojas visą laiką turi likti mokymosi procese (juokiasi).

Šokis atnešė ir labai asmeniškų gyvenimo patirčių. „Lietuvos garbės“ apdovanojimu buvo įvertintas jūsų sprendimas po netikėtos jūsų vyro, šokėjo Viliaus Ignatavičiaus, mirties 2018-aisiais sutikti organų donorystei, kuris sujaudino visą Lietuvą ir buvo pristatytas kaip ypatingas žmogiškumo bei vilties pavyzdys - kaip ši patirtis jus pačią paveikė ir ką ji jums reiškia šiandien? Ar šiandien apie tai lengviau kalbėti?

Apie šį gyvenimo etapą man vis dar nėra lengva kalbėti. Tai labai asmeniška istorija. Laikas gydo tik iš dalies - jis leidžia kitaip pažvelgti, bet nepanaikina to, kas buvo išgyventa.

Šiandien galiu pasakyti labai aiškiai - dėl priimto sprendimo niekada nesuabejojau. Jeigu būčiau pasielgusi kitaip, šiandien turbūt jausčiau gailestį. O dabar jaučiu vidinę ramybę, nes žinau, kad viską padariau sąmoningai, taip, kaip tuo metu atrodė teisinga.

Gyvenimas tęsiasi. Turiu kitą savo gyvenimo etapą, bet tai, kas įvyko, niekur nedingo ir visada bus su manimi.

Labai svarbus ryšys, kuris išliko. Aš iki šiol bendrauju su savo mirusio vyro mama. Susitinkame, pasikalbame, palaikome viena kitą. Tai labai žmogiškas, šiltas santykis.