Audrys Antanaitis: Turime nustoti blaškytis tarp vertybių ir antivertybių

- Kas šiandien visuomenei rūpi?

- Pirma - visuomenei rūpi dvasiniai dalykai, t.y. saviraiškos laisvė, demokratija, lygybė prieš įstatymą. 

Antra - tai mūsų tradicija ir kultūra, tautinė tapatybė, kalba, šeima. Ir kartu - modernumas, būtent kaip tradicijas suderinti su modernumu. 

Trečias dalykas - siekių apibrėžtumas, mes turime nustoti blaškytis tarp vertybių ir antivertybių.

Turime susiformuluoti, kur mes einame. Dauguma valstybių tą turi. Mane žavi amerikiečių pavyzdys, jie aiškiai įvardiję savo amerikietišką svajonę - „visiems lygios galimybės". 

Tai yra jų valstybinio gyvenimo pagrindas. Mes turime labai aiškiai pasakyti, ko mes siekiame savo valstybiniame gyvenime.

Kita sritis yra jau fiziniai dalykai - saugumas gatvėje, teisme ir pasaulyje. Taip pat visuomenei ypač rūpi sveikata, ypač dabar, kai medicinos pagalba darosi nebeprieinama. 

Kitas dalykas - pilietis, žmogus nori būti valstybėje įvertintas. Turi būti socialinis teisingumas. Visais laikais žmogus turi jaustis oriai ir nenuskriaustas kitų atžvilgiu.

- Kokie yra valstybės prioritetai?

- Iš to, ką sakiau, išplaukia valstybės pagrindiniai prioritetai. Prioritetas yra švietimas. Nesėkme baigėsi bandymas mokytojo profesiją padaryti prestižine... begalinės reformos, mokyklų naikinimas. Iš švietimo padaryta buhalterija, apsimoka-neapsimoka. 

Švietimas yra valstybės pagrindas, nors sako, kad teisingumas. Sutinku, ir teisingumas. Bet ir švietimas, nes jis kuria ir sukurs ateities Lietuvą.

Dar vienas dalykas - žodžių ir darbų dermė. Mes kalbame vienus dalykus, o darome - kitus. 

Ypač dabartinės valdančiosios daugumos kadencijoje man artimoje kalbos srityje kiekviena kalba prasidėdavo „aš irgi myliu lietuvių kalbą". Ir paskui prasidėdavo, kaip jai reikėtų pakenkti... 

Kitaip sakant, reikia išvengti valstybinės veidmainystės. Šiandien mes labai ramūs esame, kad politikai meluoja, t.y. šneka viena, daro kita.

- Į ką valstybė dar turi atkreipti dėmesį?

- Į pagarbą praeičiai ir protėviams. Tai ir Lietuvos istorija, valstybinė kalba, pasididžiavimas savo praeitimi, Tauta. 

Tautiškumas nebeminimas jokiose programose, gėdijamės, kad esame lietuviai. Kol negerbsime savo protėvių, kol nesuprasime, už ką jie kovojo, tol būsime prašalaičiai savo pačių žemėje.

Išvada labai paprasta: nėra globalios Lietuvos, apie kurią garsiai šnekama. Nes jei kažkur yra du lietuvių kilmės žmonės, tai nereiškia, kad ten - Lietuva. 

Lietuva turi būti ir jų dvasioje. Lituanistinėse mokyklose iš milijono lietuvių mokosi keli tūkstančiai vaikų, tai rodo, kad dvasia lietuvių išeivių širdyse yra apmirusi. 

Mąstyti nereikia provinciškai, mąstyti reikia globaliai, bet suvokti, kad namai yra čia.