Aurimas Mockus: bet kokia mūsų dvejonė reiškia dar vieną prarastą gyvybę

Jeigu reikėtų surasti žmogų Klaipėdoje, kuris greičiausiai reagavo į prasidėjusį karą Ukrainoje ir nieko nelaukdamas ėmė veikti, vienas iš jų neabejotinai būtų mieste gerai žinomas verslininkas, keliautojas ir visuomenininkas Aurimas Mockus. Jis parama ukrainiečiams aktyviai rūpinasi iki šiol.

Kaip Jūs sutikote žinią apie prasidėjusį karą Ukrainoje? Kokia Jums buvo šių metų vasario 24-oji?

Dažnai girdžiu šį klausimą, bet į jį atsakyti nėra lengva. Esu išmokęs valdyti savo jausmus ir kontroliuoti situaciją tiek, kiek tai nuo manęs priklauso, tačiau net nemaniau, kad bus tiek sumaišties.

Jau du mėnesius iki karo pradžios plaukė nuolatinė informacija apie tai, kad Kremliaus režimas ruošiasi pulti Ukrainą.

Kariniai reikalai man nėra tolimi, priklausau Krašto apsaugos savanorių pajėgoms, esu Šaulių sąjungos narys, todėl labai atidžiai sekiau situacija dar iki karo, stebėjau, kas darosi Rusijos ir Baltarusijos pasienyje.

Ten buvo telkiama kariuomenė, ir supratimas, kad gali įvykti blogi dalykai, vis stiprėjo.

Galutinai įsitikinau, kad įsiveržimas į Ukrainą tikrai bus, likus kelioms dienoms iki karo pradžios, kai pasirodė informacija, jog Izraelis nurodė savo piliečiams nedelsiant palikti Ukrainą.

Izraelio specialiosios tarnybos dirba tiksliai, kaip šveicariškas laikrodis, ir beveik niekada neklysta. Taigi, man nebuvo netikėta žinia, kad Rusija įsiveržė į Ukrainą, tačiau neįvertinau masto ir agresyvumo, jog bus puolama net 6 kryptimis.

Kokia buvo pirmoji Jūsų, artimųjų, draugų, pažįstamų reakcija?

Nuo tos nuolatinės informacijos, kad štai Rusija puls rytoj, štai puls poryt, buvo atsiradęs tam tikras nuovargis arba pripratimas, todėl kai faktas visgi įvyko, buvo žmonių, kurie negalėjo tuo patikėti.

Nors ir galvojau, kad esu pasiruošęs tokiam scenarijui, vis tiek tą dieną man buvo sunku susikaupti, neradau sau vietos.

Paskambinau žmonai, detaliai aptarėme, kokių veiksmų toliau imtis, jeigu įvykiai pakryptų dar sudėtingesne linkme. Pirmosiomis karo dienomis nežinios buvo daug ir niekas nebuvo tikras, kad karo veiksmai neprasidės ir pas mus.

Kai kurie mano draugai netikėjo tuo, kas vyksta, net jau karui prasidėjus. Pirmomis karo valandomis susisiekiau su pažįstamais iš Odesos, jie sakė, kad baikit, pas mus jokio karo nėra. Tačiau jau po kelių valandų sulaukiau ir jų nerimastingų žinių, kad prasidėjo realūs karo veiksmai.

Visą dieną vaikščiojau, aplink buvo toks chaosas. Kaip žmogus, buvęs ekstremaliose situacijose ir turintis šiokį tokį supratimą apie karybą, sulaukiau daugybės savo rato žmonių klausimų: ką dabar daryti, kokius žingsnius žengti?

Man labai norėjosi tą paniką suvaldyti. Supratau, kad reikia nepasiduoti panikai, įjungti šaltą protą ir mąstyti racionaliai. Kad karas per vieną dieną nepasibaigs, niekas taip greitai nėra pajėgus nieko užpulti ir t. t.

O panikos ir sumaišties aplinkui buvo daug. Žmonės yra skirtingi, todėl skirtingai reagavo į prasidėjusį karą Ukrainoje. Buvo tokių, kurie susimetė daiktus ir išlėkė iš Lietuvos.

Kiti apimti panikos šlavė parduotuvių lentynas, tuštino bankomatus, pildėsi kuro atsargas. Man labiausiai imponuoja tie, kurie puolė į ginklų parduotuves apsipirkti.

Buvai vienas pirmųjų lietuvių, kuris pirmosiomis karo dienomis atsidūrė karo apimtoje Ukrainoje, daug kas matėme tavo darytus vaizdo reportažus iš ten. Kaip atsirado mintis važiuoti į Ukrainą ir kodėl tai darei?

Iki galo negaliu atsakyti į šį klausimą. Tai buvo ir racionalus, ir kartu kažkiek spontaniškas veiksmas, padiktuotas kažkokios moralinės pareigos ir mano asmeninio charakterio.

Esu iš tų, kurie visada keliauja į tas vietas, kurias kiti stengiasi aplenkti. Tiesiog traukia atsidurti karštuose taškuose, nors ir suprantu, kad tai rizikinga. Tokių pat motyvų vedamas atsidūriau ir Kalnų Karabacho kariniame konflikte 2020 m.

Esant įvykių epicentre, nors ir vyksta realūs karo veiksmai, viskas matosi kitaip, nei žiūrėtum žinias sėdėdamas namie ant sofos. Nėra tik balta arba juoda.

Viskas ne taip aštriai, kaip pateikia žinių laidos. Kita vertus, matai gyvus žmones, jų akis, išgyvenimus, susirenki kur kas daugiau informacijos, kas vyksta čia ir dabar.

Aišku, prieš išvažiuodamas į Ukrainą atlikau tam tikrą pasiruošimą. Jau buvo praėję pakankamai laiko, kad galėčiau įvertinti, kokios yra puolimo kryptis, kur juda nuo karo bėgantys žmonės. Nebuvo jokio aiškumo, ar pavyks kirsti Ukrainos sieną.

Pagalvojau, kad žurnalisto statusas gali padėti. Susitariau su DELFI dėl akreditacijos, atsisveikinau su namiškiais, sėdau ant motociklo ir išvažiavau...

Kaip sekėsi kelionė toliau?

Atvažiavęs prie Lenkijos-Ukrainos pasienio įsitikinau, kokie dideli bėgančių nuo karo žmonių srautai. Lenkijos pasienis buvo pilnas pavargusių, sutrikusių, išsigandusių žmonių.

Visiškai atsitiktinai per socialinius tinklus suradau tolimesnės kelionės partnerius. Pamačiau žinutę, kad lietuviai su autobusiuku vyksta į Ukrainą, yra dar vietos paramos kroviniams.

Tada susisiekiau su pažįstamu Kaune, kuris jau buvo surinkęs tam tikrą krovinį. Į Ukrainą vykstantis lietuvių autobusiukas užsuko jį paimti. Taip natūraliai įvyko mano pirmoji paramos Ukrainai logistinė operacija.

Tuo metu, pirmosiomis karo savaitėmis, daug kas nedrįso važiuoti į Ukrainą. Todėl didžioji dalis paramos buvo atvežama ir paliekama prie Lenkijos-Ukrainos sienos.

Atvykus mano minėtam lietuviškam autobusiukui paaiškėjo, kad yra galimybė su juo tęsti kelionę jau Ukrainos teritorija ir pristatyti paramos krovinius į pasirinktas vietas.

Nedvejodamas savo motociklą palikau pasienyje ir persėdau į autobusiuką. Taip atsidūrėme Ukrainoje. Vaizdas sunkiai apsakomas. Daug chaoso, nuolatiniai postai, didžiulės transporto eilės išvažiuojančiųjų iš Ukrainos.

Pristatėme krovinius į numatytas vietas, atvažiavome į Umanos miestą. Elektros nėra, nuolat įsijungiančios sirenos, perspėjančios apie oro pavojų. Pernakvojome viešbučio požeminiame parkinge, kuris pasitarnavo kaip slėptuvė nuo galimų oro atakų.

Grįždami atgal link Lenkijos norėjome paaimti kuo daugiau žmonių, bėgančių iš karinių veiksmų zonos. Ten patekti neturėjome galimybių, todėl labai pagelbėjo Ukrainos kariškiai, kurie išveždavo sušalusius ir išsigandusius žmones iš uždarytų teritorijų.

Buvo pati kovo pradžia ir laikėsi šaltas oras. Su žmonėmis grįžome į Lenkiją, atvežtus ukrainiečius priglaudė mūsų pažįstami lietuviai. Užtekdavo tik užsiminti, kad atvežame pabėgėlius, žmonės iš Lietuvos patys siūlėsi juos apgyvendinti pas save.

Tai tokia buvo pirmoji kelionė į karo apimtą Ukrainą?

Ne visai. Grįžęs prie sienos, pasiėmiau „mocą“ ir jau vienas vėl pasukau link Ukrainos pusės. Tuomet nuvažiavau iki Lvovo miesto, kuris buvo tapęs didžiausiu nuo karo bėgančių žmonių laikino susitelkimo vieta.

Ten atradau Lvovo savanorių virtuvę. Tai vieta, kur žmonės, negailėdami nei laiko, nei jėgų, iš suaukotų produktų gamino maistą Ukrainos kariams bei nukentėjusiems.

Vėliau dar ne kartą vežėmė įrangą, produktus į šią vietą. Ji veikia iki šiol. Tik jos veiklos apimtys įspūdingai išsiplėtė. Prie to prisidėjo Airijoje gyvenantis lietuvis Andrius Zubernius, kuris rinko maisto produktus, virtuvinę įrangą Airijoje, Lukšių vyrai, kurie taip pat vežė paramą į šią vietą.

Ar paramos rinkimas Lietuvoje pirmame etape nebuvo chaotiškas? Ar tikrai buvo aukojama ir renkama tai, kas ukrainiečiams labiausiai reikalinga?

Taip, pirmosiomis dienomis žmonės Lietuvoje norėjo padėti kuo tik galėjo. Daug kas nešė nebereikalingus rūbus. Jau tada sakėme, kad ukrainiečiams ne rūbai reikalingi pirmiausia.

Skudurų nereikia, kai reikia kariauti ir atsilaikyti prieš šaltį, tamsą ir alkį. Todėl stengiamės vežti tik tai, kas svarbu kare: liemenes, optiką, termovizorius, ilgai negendantį maistą.

Štai, dabar vėl, ateinant šaltajam sezonui, reikalingi daiktai, kurie padėtų atlaikyti šaltą žiemą. Kaip tik planuojame vežti surinktą paramą lapkričio 6 d.

Paramos rinkimas ir vežimas ukrainiečiams nebuvo tik proginis veiksmas karui prasidėjus?

Tikrai ne. Kaip tik ilgainiui atsirado daugiau patirties ir žinojimo, kaip efektyviau organizuoti paramos rinkimą ir transportavimą. Ukraina yra labai didelė šalis, todėl ir pagalbos ten likusiems žmonėms reikia labai daug.

Jau grįžęs į Klaipėdą po pirmos kelionės į Ukrainą išsinuomojau autobusą. Žmonės, per socialinius tinklus sužinoję, kad turi galimybę paaukoti daiktų ar pinigų, labai entuziastingai tai darė.

Nepažįstami žmonės sutikdavo gatvėje, išsitraukdavo iš piniginės grynųjų ir aukodavo. Labai noriu visiems padėkoti už plačią širdį ir nesavanaudiškumą.

Didžiuojuosi, kad Klaipėdoje yra daug tokių žmonių. Kai surinkdavome paramos siuntą, dar paimdavome ir žmonių, kurie jau buvo apsisprendę grįžti atgal į tėvynę.

Jau gegužės mėnesį atsirado galimybė pasiekti Kyjivą, Charkivą. Atvažiavus į Kyjivą, teko pamatyti, ką reiškia komendanto valanda, kuri tęsiasi kelias paras ir yra skirta išvaduoti miestą nuo diversantų.

Vaizdas tikrai siurrealistinis, kada mieste, kur gyvena tiek pat žmonių, kiek visoje Lietuvoje, gatvėse nerasi žmonių, tik kariškiai.

Ką pasakytumėte žmonėms, kurie labai aktyviai aukojo karo pradžioje, tačiau dabar juos apėmė apatija?

Mielieji, karas niekur nedingo. Jis toliau tęsiaisi visa jėga. Reikia ir toliau rasti jėgų savyje, daryti viską, kas nuo mūsų priklauso. Mažiausia, ką galime padaryti, - tai aukoti Ukrainos žmonėms.

Didžiausia klaida yra nuvertinti priešą. Nenuvertinkime Rusijos. Tai yra milžiniška šalis gyventojų skaičiumi. Kai kurios žiniasklaidos priemonės daro labai didelę meškos paslaugą, kai kryptingai trimituoja tik apie Ukrainos kariuomenės pergales.

Skambios pergalės pateikiamos garsiai, apie netektis kalbama tyliai. O Ukrainos žmonių netektys yra milžiniškos. Parodyčiau, kiek kapinėse kabo Ukrainos vėliavų, nuo jų milžiniškos jūros pasidarytų baisu.

Nėra gerai. Ateina žiema. Jeigu dar gali pakariauti tuščiu skrandžiu, tai basomis ant sniego tikrai nepakariausi. Rusai šiuo metu daro viską, kad išsekintų ukrainiečius, kad jie sušaltų ir pavargtų. Karas vyksta.

Neleiskime sau minties, kad negaliu padėti arba jau ramus, nes kažkada vieną kartą padėjau. Kiekvienas galime ir dabar jau daugiau suprantame, kad Ukraina gina ir mūsų vertybes, mūsų laisvę, mūsų gyvenimą.

Jos nesėkmė yra ir mūsų pralaimėjimas. Bet koks sudvejojimas čia, Lietuvoje, virsta prarasta gyvybe Ukrainoje.

Ačiū Jums už pokalbį ir už tai, ką darote dėl Ukrainos.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder