Baugi Lietuvos ledo ritulininko evakuacija iš Donbaso: traukėsi miškais, glaudėsi pas nepažįstamus

delfi.lt

M. Kaleinikovas jaučiasi tarsi ištrūkęs iš pragaro nasrų.

„Vaikštome po Budapeštą ir kaifuojame“, – pirmadienį telefonu iš Vengrijos Delfi sakė 23-ejų Lietuvos rinktinės žaidėjas.

Prieš kelias dienas vien galimybė ramiai pasivaikščioti didmiesčio gatvėmis jam dar veikiausiai nebūtų atrodžiusi tokia didelė prabanga.

Bet Rusijos bombos išrausė žmonių sielas ir apvertė aukštyn kojomis jų gyvenimus.

Buvęs įvairaus amžiaus Lietuvos jaunimo rinktinių lyderis nuo šio sezono legionieriaus duoną krimto Ukrainoje. Iš pradžių jis vilkėjo „Mariupol“ klubo aprangą, o gruodį persikėlė į Donecko „Donbass“.

Stipriausias pastarojo dešimtmečio Ukrainos klubas 2012-2014 metais rungtyniavo ir antroje pagal pajėgumą visame pasaulyje laikomoje Kontinentinėje ledo ritulio lygoje (KHL).

Dabar labai gaila tų, kurie ten liko, pavyzdžiui, legionieriai iš Rusijos. Jie ten visiškai įstrigę, niekaip nebeišvažiuos. Nežinau, ar jie turi ką valgyti, nes parduotuvės – tuščios, nieko nebeliko.

Markas Kaleinikovas, Lietuvos ledo ritulio rinktinės ir „Donbass“ klubo žaidėjas

Kilus karui Rytų Ukrainoje ir Donecką užėmus Maskvos remiamiems separatistams, „Donbass“ buvo priverstas išsikraustyti kaip ir ryškiausia miesto pažiba – futbolo klubas „Šachtar“.

Tik jei pastarasis persikėlė gerokai toliau – rezidavo tai Lvove, tai Kijeve, tai Charkove, „Donbass“ toli naujų namų neieškojo.

Ekipa apsistojo už 100 km esančioje Družkivkoje, o „Donbass“ gretas praėjusių metų pabaigoje papildęs M. Kaleinikovas įsikūrė gretimame Kramatorske.

Greitai į naują komandą įsiliejęs puolėjas per 16 rungtynių spėjo pelnyti 6 įvarčius ir atlikti 6 rezultatyvius perdavimus, kai staiga Ukrainoje imta skaičiuoti kitokią – sunaikintų tankų ir numuštų lėktuvų – statistiką.

„Trečiadienį vakare žaidėme rungtynes. Po jų buvau pavargęs, ilgai negalėjau užmigti, gulėjau su telefonu rankose. Tik paryčiui suėmė miegas, o po kokios valandos pradėjo bombarduoti. Pažadino sprogimas – net langai drebėjo. Įsijungiau internetą ir perskaičiau, kad rusai užpuolė Ukrainą“, – pasakojo M. Kaleinikovas.

Markas Kaleinikovas © Facebook

Jį iš lovos išvertusį griaustinį sukėlė raketa, nutaikyta į vos už kilometro nuo ledo ritulininko namų esančią karinę Ukrainos pajėgų bazę.

Netrukus pasipylė skambučiai: iš tėvų, komandos draugų.

„Donbass“ atstovavo ir du latviai: Olegas Sislannikovas bei Gatis Spruktas. Su jais pasitaręs M. Kaleinikovas nusprendė reaguoti nedelsiant.

„Jie paskambino ir sako: prasidėjo karas, važiuojam iš čia. Netrukus jie privažiavo, pradėjome krauti krepšius į automobilį. Tuomet tiesiai mums virš galvos praskrido reaktyvinis lėktuvas ir paleido raketas – vėl į tą pačią bazę“, – patirtus išgyvenimus prisiminė M. Kaleinikovas.

Suvokdami, kokią grėsmę kelia pašonėje esančios separatistinės Donecko ir Luhansko respublikos, per kurias tuo metu jau riedėjo rusų šarvuočiai, neatidėliojant trauktis į šalies gilumą nusprendė ne tik „Donbass“ legionieriai, bet ir kai kurie ukrainiečių žaidėjai.

Galiausiai iš miesto ledo ritulininkai išvažiavo penkių automobilių kolona.

Ji pajudėjo Kijevo kryptimi, tačiau vengdama pagrindinių kelių.

„Išvažiavome miškais, laikydamiesi atokiau nuo didesnių miestų. Nuolat klausėmės žinių, kad aplenktume karo veiksmų zonas“, – pasakojo M. Kaleinikovas.

Ukrainiečiai vėliau pasuko kas į Charkovą, kas į Kijevą. O lietuvis su latviais mėgino nusigauti toliau į vakarus – prie Rumunijos sienos.

Tačiau net ir laikantis vietinės reikšmės kelių ledo ritulininkus lėtino intensyvus eismas – ta pačia kryptimi vienu metu pajudėjo minios pabėgėlių.

Po pirmos kelionės dienos iškilo kita problema – kur sustoti nakčiai.

„Ieškojome viešbučio, bet visi buvo užimti. Nežinojome, ką daryti, nes atėjo naktis, o nuo dešimtos vakaro prasideda komendanto valanda. Paskambinome į vieną viešbutį, atsiliepė mergina ir nukreipė mus pas labai gerus žmones, kurie sutiko priimti nakvynei. Tik toks ten ir miegas – buvo gal dešimt laipsnių šalčio ir skraidė lėktuvai. Šeštą ryto vėl buvome kelyje“, – prisiminė M. Kaleinikovas.

Jau priartėjus prie Vakarų Ukrainos jis su kelionės kompanionais dar kartą atsidūrė greta karo sūkurio.

Eilėje prie ukrainiečių įrengto kontrolės punkto laukti teko ne vieną valandą.

„Su G. Spruktu nuėjome pasižiūrėti, ar ilga eilė priekyje. Priėjome tiltą ir girdime, kaip šalimais esančiame mieste šaudo iš automatų. Ten buvo labai tamsu, bijojome per tą miestą važiuoti. Bet vis tiek pravažiavome“, – dabar lengviau atsidusti gali M. Kaleinikovas.

Ledo ritulininkams dar teko kirsti neramią Vinicą – padėjo saugiu aplinkkeliu nukreipęs policijos ekipažas.

Bet galiausiai pasiekę sieną su Rumunija, jie išvydo 11 km nusidriekusią pabėgėlių eilę ir nusprendė joje nelaukti.

„Apsisukome ir važiavome atgal į rytus – link Moldovos. Vėl atėjo vakaras, reikėjo dairytis nakvynės. Komandos draugo mama parašė apie mūsų vargus „Facebook“, prašydama pagalbos – ir atsirado žmonių, kurie atsiliepė, susiskambinome. Ir priėmė, ir pavalgydino. Tik nusprendėme dar nuvažiuoti prie pasienio punkto apsižiūrėti. O ten – beveik jokių eilių. Po kelių valandų jau buvome Moldovoje“, – pasakojo M. Kaleinikovas.

Markas Kaleinikovas

Dabar jis džiaugiasi dėl ryžtingo sprendimo važiuoti iš Donbaso nieko nelaukiant – nors klubas ragino neskubėti.

„Tokiose situacijose geriau nelaukti, o tiesiog imti ir daryti. Klubas mums siūlė pasilikti, sakė: jei išvažiuosite, nebegalėsime niekuo padėti. Bet dabar labai gaila tų, kurie ten liko, pavyzdžiui, legionieriai iš Rusijos.

Jie ten visiškai įstrigę, niekaip nebeišvažiuos. Nežinau, ar jie turi ką valgyti, nes parduotuvės – tuščios, nieko nebeliko“, – nuogąstavo iš Kauno kilęs ledo ritulininkas.

Tiesa, nors kirtus Ukrainos sieną jam tarsi akmuo nusirito nuo krūtinės, iš arti regėtas karas nepraeina be pėdsako.

„Aš žinojau, kur važiuoju, nes karas Donecke vyksta seniai. Bet vis tiek dabar nervai – tikrai įtempti.

Kai ankstų sekmadienio rytą įvažiavome į Moldovą ir sustojome pirmame viešbutyje, buvome vieninteliai svečiai. Mums iš paskos vėliau ten atvyko ir įsikūrė daugiau ukrainiečių. Kai jie pasirodė, aš jau buvau užmigęs.

Bet išgirdęs triukšmą net pašokau iš lovos. Pirma mintis buvo – ką dabar bombarduoja? Kažkas galvoje tikrai pasikeitė, užtenka bet kokio garso ir jau atrodo, kad čia kažkas vyksta“, – neslėpė M. Kaleinikovas.

Tad nereikia abejoti – Ukrainoje siautėjanti audra yra tokia nuožmi, kad nugairina veidus net ir tiems, kuriuos paliečia tik pačiu pakraščiu.