„Jis buvo tvirtas, sveikas ir visiškai nesiruošė mirti“, – apie žinomą verslininką, mecenatą R. Karpavičių kalbėjo ilgametis jo bičiulis V. Lekevičius.
Buvęs kriminalinės policijos tyrėjas, vėliau antiteroristinės rinktinės „Aras“ Klaipėdos kuopos vadas sistemoje dirbo 20 metų.
Bet su R. Karpavičiumi jį daugiau kaip prieš trisdešimt metų suvedė ne teisėtvarkos reikalai, o futbolas.
Praeityje jie abu žaidė „Atlante“, o V. Lekevičius kurį laiką buvo ir šios komandos treneris, dalininkas.
Bičiulių likimai panašūs – teko ir mėgautis sėkme, ir suklupti. Abu, tik skirtingu laiku, buvo atsidūrę teisiamųjų suole. R. Karpavičių sovietinis karinis tribunolas nuteisė už vagystę iš karinio sandėlio.
Emocingo būdo V. Lekevičius buvo teisiamas už tarnybinių įgaliojimų viršijimą ir neuniformuoto policininko, kuris neva persekiojo jo draugą, sumušimą.
Išėjęs į laisvę R. Karpavičius su jo laukusia pirmąja žmona Audrone Karpavičiene užsiėmė verslu, o uždirbtus pinigus investavo į bankrutavusią gamyklą Marijampolėje ir ėmė ją gaivinti.
Tada verslininkui prireikdavo tuomečio pareigūno V. Lekevičiaus patarimų.
Tuo metu šalyje siautėjo brutalios nusikaltėlių gaujos. Jos reketavo verslininkus, o tuos, kurie nesutikdavo mokėti, kankino, žudė.
Rinktinės „Aras“ Klaipėdos kuopos vadas buvo tarsi R. Karpavičiaus skydas. Sužinoję, su kuo gali turėti reikalų, nusikaltėliai atsitraukdavo.
Tačiau buvęs „Aro“ pareigūnas, kuris buvo įkūręs ir saugos tarnybą, nė neįtarė, kad šimtamilijoninei verslo imperijai vadovavusiam jo bičiuliui pavojus gali grėsti ir tada, kai garsiausios nusikaltėlių gaujos jau likviduotos.
V. Lekevičių sukrėtė R. Karpavičiaus gyvenimo pabaiga. Buvusiam pareigūnui atrodo įtartina, kad 2018 metų rudenį smegenų vėžio užkluptas milijonierius buvo staiga atskirtas nuo artimųjų.
Paskutiniais gyvenimo mėnesiais šalia ligonio buvo 46 metų kaunietė Aistė Grybauskienė, kuriai pagal mįslingomis aplinkybėmis sudarytą testamentą palikta pusė turto, kurio bendra vertė siekia apie 120 milijonų eurų, taip pat – vilos Tenerifėje bei Nidoje.
Kita dalis užrašyta velionio broliui Henrikui Karpavičiui, kuris yra paskirtas laikinuoju verslo administratoriumi.
Teismas yra uždraudęs išduoti palikimo teisės liudijimą.
V. Lekevičius, skaitydamas „Lietuvos ryto“ tyrimus apie kilusią kovą dėl R. Karpavičiaus palikimo, nutarė netylėti.
Klaipėdietis prabilo apie skandalingojo verslininko, praeityje ne kartą teisto A.Pukelio ir kaunietės A. Grybauskienės, prieš milijonieriaus mirtį pakeitusios pavardę į Karpavičienės, ryšį.
Širdyje liko pareigūnas
Buvęs „Aro“ kovotojas stebėjosi, kad A. Pukelis ir jaunoji našlė viešai neigė pažintį. Neseniai išgirdęs „Lietuvos ryto“ klausimus apie tai tauragiškis net susinervino.
„Aš nesiruošiu daugiau kalbėti! Dėk ragelį! Tu daugiau man neskambinėk! Viskas, čiuožk!“ – pratrūko A .Pukelis, kuris yra ir Lietuvos futbolo federacijos vykdomojo komiteto narys, Tauragės futbolo federacijos prezidentas.
Ir jaunoji našlė, ir A. Pukelis tvirtino, kad nebuvo pažįstami iki milijonieriaus mirties, o vienas kitą pamatė tik per R. Karpavičiaus laidotuves Kaune 2019 metų rugpjūčio 11-ąją.
Po laidotuvių apie 20 žmonių susirinko į gedulingą vakarienę „Medžiotojų užeigoje“.
A. Pukelis restorane pirmas pasakė kalbą apie R. Karpavičiaus atminimą. Prie stalo buvo ir prezidento vyriausiasis patarėjas Povilas Mačiulis.
V. Lekevičius tvirtino, kad A. Pukelis ir A. Grybauskienė buvo pažįstami dar gerokai iki turtuolio laidotuvių.
Buvęs pareigūnas dabar gyvena Klaipėdos rajone, rūpinasi kaimo turizmo sodyba „Rūgpienių kaimas“, augina šunis.
„Gyvenu ramiai, bet širdyje likau pareigūnas. Matydamas neteisybę negaliu tylėti“, – tvirtino 58 metų V. Lekevičius.
Nidoje – prie vieno stalo
– A. Pukelis tvirtino, kad iki R. Karpavičiaus laidotuvių nepažinojo A. Grybauskienės. Ar tai tiesa? – paklausiau V. Lekevičiaus.
– A. Pukelis viešai melavo. Jis pažinojo Aistę ir tegul nemuilina visiems akių. Esu pats juos ne kartą matęs Nidoje, restorane šalia teniso aikštynų.
2018 metų vasarą tame restorane prie vieno stalo sėdėjo R. Karpavičius, A. Pukelis su gyvenimo moterimi ir gražuolė Aistė. Mano sūnaus ir A. Pukelio vaikai kartu pažaidė.
Aš anksčiau neretai būdavau Nidoje. Ne kartą buvau Karpavičių viloje, ten užsukdavo ir A. Pukelis.
– Ar esate tikras, kad restorane buvo A. Grybauskienė?
– Kokia kita moteris ten galėjo būti? Aš iš arti Aistę mačiau.
Tame pačiame restorane esu su A. Pukeliu kalbėjęs apie futbolo reikalus. Jo atvažiuodavo paimti tuktukas.
– Gal buvo ženklų, kad R. Karpavičius ir kaunietė Aistė yra pora?
– To nemačiau. Tą kartą visi sėdėjo, valgė ir kalbėjosi. Nida – šurmuliuojantis kurortas, ten įprasta, kad vieni su kitais susitinka.
Ir vėliau, kai verslininkas pradingo, nieko bloga nenujaučiau.
Tik sužinojęs, kad mano bičiulis palaidotas, gerokai nustebau. Aš į laidotuves nebuvau pakviestas, nors daug metų buvome bičiuliai.
Po to išgirdau, kad prie R. Karpavičiaus palatos, kai jis buvo ligoninėje, stovėjo apsauga.
Po mirties kūnas buvo greitai sudegintas. Tai kvepia blogais ketinimais.
Gynė verslininkus nuo reketo
– Dėl kokių reikalų praeityje R. Karpavičius kreipdavosi į jus?
– Kai aš Klaipėdoje vadovavau „Aro“ kuopai, buvo sunkūs laikai. Jam kildavo problemų su nusikalstamo pasaulio atstovais.
Tada paskambindavo man, o jiems pasakydavo: „Aiškinkitės su Vaciuku.“
R. Karpavičius manimi pasitikėjo, o svetimus žmones prisileisdavo sunkiai.
Kai kas nors bandydavo lįsti prie verslininko, aš pakalbėdavau kartą ar kitą, ir problema būdavo išspręsta.
Kai kokie nors veikėjai pamatydavo, kad esu šalia R. Karpavičiaus, daugiau klausimų neturėdavo.
Į mane kreipdavosi ir kiti verslininkai, kurie nepajėgdavo kovoti su juos reketavusiais nusikaltėliais, nenorėdavo jiems mokėti.
Tuo metu prie „Aro“ įkūriau futbolo komandą, žaidėme su policijos vėliava. Norėjau parodyti, kad policininkai – sportuojantys, stiprūs vyrai, kurie siekia pergalių ir tarptautinėse arenose.
Sporto klubui „Aras“ išlaikyti reikėjo lėšų. Gavome apsaugos licenciją ir įkūrėme saugos tarnybą. Ji saugojo Klaipėdos uostą, kitus svarbius objektus.
Kūrėme didelius planus, aš būdavau visur – ir banditus sulaikydavau, ir futbolą žaidžiau. Su „Aro“ vyrais nustebdavome, kai banditą, kurį sulaikėme, kitą rytą pamatydavome vaikštinėjantį miesto gatvėmis.
– Ar nusikaltėlius įspėdavo korumpuoti pareigūnai?
– Taip, kartais atvykę į įvykio vietą rasdavome net dulkes nuvalytas, nusikaltėliai būdavo iš anksto įspėti.
Kai kurie uoste dirbę pareigūnai cigarečių, spirito kontrabandą praleisdavo užmerkę akis.
Daug metų Klaipėdoje siautėjo Sigitas Gaidjurgis (vienas žiauriausių gaujos vadeivų, iki gyvos galvos įkalintas už 16 nužudymų. – Aut.).
Vienas klaipėdietis buvo nuvežtas į mišką ir ten nušautas. Jo nėščia žmona patyrė persileidimą.
Buvo numanoma, kas tai padarė, bet nieko nebuvo daroma. Nusikaltėliai turėjo užtarėjų teisėsaugoje, toliau žudė žmones. Kiek galėjo būti apsaugota aukų, kiek ašarų nebūtų pralieta!
Pamenu, kaip galiausiai mes buvome pasiųsti atlikti kratos pas S.Gaidjurgį. Gavome instrukciją, kad jis gali būti ginkluotas, užsibarikadavęs. Ten buvo šunų, tvorų, tunelių.
Ėjome su visa amunicija, šturmavome pagal išsamią instrukciją. Prašiau vyrų tik neliesti šunų, nes šie gyvūnai man patinka.
S. Gaidjurgio valdose buvo įrengti modernūs treniruokliai, garaže stovėjo nauji visureigiai.
Neslėpsiu – po šturmo mažai kas liko.
S. Gaidjurgis pateikė man 20 tūkstančių JAV dolerių ieškinį, teko eiti į teismą.
– Vėliau sulaukėte kaltinimų, kad viršijote įgaliojimus. Nebuvote šventuolis?
– Aš ir nesidedu šventas. Mano veikla patiko ne visiems.
Galbūt kartais perlenkdavau lazdą, kai reikėdavo nusikaltėlius sulaikyti.
Mano vyrai operacijose dalyvaudavo kaukėti, o aš eidavau priekyje, veido nedangstydavau. Banditai ant manęs griežė dantį.
Turbūt jie pasirūpino, kad man būtų iškelta baudžiamoji byla. Manė, kad nuplėšę pareigūno antpečius mane sužlugdys.
Sklido kalbos ir apie planuotą mano nužudymą, buvo susprogdintas mano kotedžas.
Už mano galvą buvo pažadėta 200 tūkstančių dolerių. Kurį laiką turėjau gyventi atskirai nuo šeimos, keisti gyvenamąją vietą.
Vėliau vieni banditai buvo patupdyti už grotų, o kiti tapo solidžiais verslininkais.
– Kuo tuo metu, kai Klaipėdoje siautėjo nusikaltėlių gaujos, vertėsi R.Karpavičius?
– Jis iš pradžių prekiavo mediena, vėliau per uostą gabeno metalo krovinius iš Magnitogorsko.
R. Karpavičius rėmė Magnitogorsko ledo ritulio komandą, ten arenoje šviesdavo įmonės „Karpis“ reklama. Verslininkas džiaugėsi, kai komanda pelnė Rusijos čempionų medalius.
Verslininkas ir „Aro“ sporto klubą buvo parėmęs – nupirko uniformas. Ant žaidėjų marškinėlių puikavosi emblema su karpiu.
Bet R. Karpavičius nesišvaistė pinigais, buvo taupus, nesipuikavo turtais. Jo mašina nebuvo nauja. Žmonės, kurie ateidavo prašyti paramos, tikėdavosi gauti krepšį pinigų. Bet to nebuvo.
Jis paremdavo kultūrą, mecenavo Bažnyčią. Sportui buvo taupus, nors paremdavo futbolo veteranus, vaikų futbolo turnyrus Tenerifėje.
Vis dėlto man nepavyko jo prikalbinti tapti svarbiu „Atlanto“ rėmėju. Šia komanda aš rūpinausi 25 metus, atiduodavau paskutinius savo pinigus.
Būdamas 48 metų dar stovėjau vartuose – traukiau „Atlantą“ iš paskutiniųjų. Buvo gerų, buvo ir labai sunkių laikų.
Rankinėje – pinigai ir ginklas
– Ar R .Karpavičius jūsų pagalbos prašydavo tik dėl grėsmės jo verslui?
– Mano pagalbos, patarimų prireikdavo ir su sportu susijusiuose reikaluose. Prie futbolo norėjo prilįsti Vilniaus, Kauno nusikaltėliai.
Kartą po varžybų prie manęs priėjo bankininkas Vladimiras Romanovas – domėjosi, už ką per federacijos vadovybės rinkimus ketina balsuoti klaipėdiečiai.
Po to į „Karpio“ biurą Klaipėdoje atvyko vilniečiai su „Vilniaus brigados“ atstovu, prašė per būsimus rinkimus federacijoje balsuoti už tam tikrus asmenis.
– Ar R. Karpavičius aktyviai dalyvavo tokiuose reikaluose?
– Ne, verslininkas nenorėjo į tai veltis, leido spręsti man.
„Brigadinis“ atsegęs rankinę man parodė pistoletą ir apie 50–60 tūkstančių JAV dolerių.
Tada aš jau nevadovavau Klaipėdos „Arui“, kitaip būčiau jį suėmęs už ginklo laikymą.
Griežtai pasakiau atvykėliams, kad nedarytų spaudimo.
– Kas paskatino R. Karpavičių 2016 metais siekti Lietuvos futbolo federacijos vadovo pareigų?
– Būtent aš įkalbėjau jį dalyvauti tuose rinkimuose, o jo kandidatūrą iškėlė Klaipėdos futbolo federacija. Šalies futbolas man labai rūpi, o Raimondas buvo geras strategas.
Sakydavau jam, kad reikia gaivinti šalies futbolą, investuoti, rengti vaikų stovyklas, auginti jaunus talentus.
Aš tikėjausi, kad verslininkas pastatys Klaipėdoje sporto maniežą arba rekonstruos stadioną. Kartu ėmėme kurti planus, jis ketino juos įgyvendinti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą