„Dar ir dabar nežinau, ar neklydau pasirinkusi“

Baigusi Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją, ji studijavo ISM vadybos ir ekonomikos universitete, kur įgijo tarptautinio verslo ir komunikacijos bakalauro laipsnį. Studijų metais Madride mokėsi ESIC Business and Marketing mokykloje rinkodaros.

Trejetą metų „Kalnapilio-Tauro grupėje“ ėjo prekės ženklo vadovo pareigas. Pusantrų metų UAB „Eika“ vadovavo rinkodaros ir komunikacijos projektams, o UAB „Royal Canin Lithuania“ dirbo rinkodaros specialiste ir buvo atsakinga už visą „Royal Canin“ prekės ženklo komunikaciją ir rinkodarą Lietuvoje.

Meninių polinkių turinti ir menui prijaučianti mergina juokiasi, sakydama, kad ne visi turi galimybę pagyventi trijuose gražiausiuose Lietuvos miestuose: Druskininkuose visada yra laukiama senelės ir tetos bei dėdės šeimų, Klaipėdoje - mamos, tėčio ir septynmečio broliuko Rapolo, o sostinėje - mylimo darbo.

„Visada džiaugiausi, kad galėjau studijuoti Vilniuje, namo grįžti į pajūrį ir dar turėti galimybę aplankyti gimines Druskininkuose. Tai tikrai mano TOP 3 miestai,“ - sakė I. Andrulytė.

I. Andrulytė MO muziejuje dar tik trečią mėnesį dirba Rėmimų skyriaus projektų vadove.

Kokie keliai tave atvedė į naująjį darbą - MO muziejų?

Tai buvo arba atsitiktinumas, arba tiesiog materializavosi prieš keletą metų, einant pro dar tik kylantį muziejaus pastatą, galvoje sušmėžavusi mintis, kad būtų įdomu išbandyti save čia. Tąsyk, pamenu, šią mintį nuvijau šalin, manydama, kad nepavyks, juk neturiu jokios darbo kultūros ar meno lauke patirties.

Ši idėja greit iš galvos išgaravo. Tuo metu aš šeštus metus tęsiau karjerą rinkodaros srityje. Dirbau su įvairiais tarptautiniais ir vietiniais prekių ženklais, buvau atsakinga už jų vystymo strategiją, reklaminių kampanijų planavimą ir įgyvendinimą, biudžeto valdymą ir pan.

Paskutinė darbovietė prieš įsidarbinant MO muziejuje buvo „Kalnapilio-Tauro grupė“, kurioje trečius metus sėkmingai ėjau kelių prekės ženklų vadovo pareigas. Naujo darbo neieškojau, darbas „Kalnapilyje“ man patiko. Čia buvo suburta puiki komanda, čia labai daug išmokau, turėjau galimybę įgyvendinti savo didžiausias kampanijas, tobulėti. MO darbo skelbimo būčiau nė nepastebėjusi, jeigu ne draugė, kuri atsiuntė jį su žinute „Čia juk kaip tik tau, turi bandyti.“

Taigi pabandžiau ir dabar esu čia, dirbu MO Rėmimų skyriuje su įvairiais rinkodariniais projektais.

Ar lengvai priėmei sprendimą keisti darbo kryptį?

Sprendimą priimti nebuvo taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Darbas „Kalnapilyje“ patiko ir sekėsi, todėl atsisakyti visko, dėl ko taip ilgai ir sunkiai dirbau, ir nerti į nepažįstamus vandenis buvo iššūkis. Šiuo atveju, matyt, suveikė mintis: geriau gailėtis to, ką padarei, nei to, ką galėjai padaryti, bet neišdrįsai.

Dar ir dabar nežinau, ar neklydau pasirinkusi. Galbūt praeis kiek laiko ir suprasiu, kad noriu grįžti ten, iš kur atėjau, o gal judėsiu dar kita linkme. Kad ir kaip nutiktų, manau, svarbu nebijoti elgtis taip, kaip tą akimirką atrodo teisinga. O jeigu ir suklydau, žinau, kad tai bus mano klaidos, už kurias prisiimu visą atsakomybę. Tokiomis, pavadinsiu, pasirinkimo akimirkomis svarbu atsiriboti nuo aplinkinių reakcijų, įsiklausyti į save ir pasistengti save suprasti.

Kuo darbas MO muziejuje patrauklus?

MO muziejaus veiklą seku nuo tada, kai muziejaus kaip fizinio pastato dar nebuvo. Nuo pat pradžių iš profesinės pusės žavėjausi muziejaus kuriamu įvaizdžiu, jo komunikacija, pristatymu Lietuvai ir miestiečiams. Pati muziejaus gimimo istorija - labai įkvepiantis ir vienetinis mecenatystės pavyzdys Lietuvoje. Visa tai žavėjo ir norėjosi būti to dalimi.

Iš kolegų gavusi „MOdernisto“ kortelę dovanų, tapau aktyvia muziejaus lankytoja. Modernus ir šiuolaikinis menas mane visada domino, mėgau lankytis parodose. Muziejai ir modernaus, šiuolaikinio meno parodos man būdavo tarsi meditacija, kur galėdavau viena vaikščiodama su meno kūriniais praleisti visą dieną, dažniausiai sekmadienį. Muziejuje, pabuvusi su savimi, pasisemdavau jėgų visai savaitei. Menas man padeda nurimti, „susirinkti save“.

Dabartinė muziejaus kampanija, kurios šūkis „Vidinio pasaulio klimatas tiek pat svarbus“, manau, labai gerai tai atliepia. Džiugu, kad MO net tvarumo kontekste pirmiausia mato žmogų - tvarią asmenybę tvariame pasaulyje. Manau, kad muziejai ar bet kokia kita kultūros ar meno institucija gali prisidėti prie žmonių emocinės gerovės puoselėjimo, ypač pandeminiu laikotarpiu.

Kokiomis gyvenimiškomis nuostatomis vadovaujiesi?

Nežinau, ar tai nuostatos, bet pastaraisiais metais yra keletas dalykų, kuriais stengiuosi vadovautis ir nuolat sau apie juos priminti. Vienas jų - supratimas, kad svarbiausia yra tai, ką tu pats apie save galvoji, nes tik tai galiausiai suformuoja visą tavo gyvenimą. Sau tai nuolat primenu stengdamasi nesilyginti su kitais, pasitikėti savo unikalumu ir mažinti priklausomybę nuo kitų nuomonės. Pavyksta ne visada.

Kitas dalykas, kurį stengiuosi sau priminti, kai ko nors bijau, yra šis: tam, kad susikauptumei, įkvėptumei ir išdrįstumei, tereikia 20 sekundžių drąsos.

Be abejo, man, kaip ir kiekvienam žmogui, labai svarbu mokėti būti bendruomenėje, kurti ryšį ir santykį su kitais neprarandant savęs.

Kas žmogų daro laimingą?

Mane laimingą daro daug skirtingų dalykų: draugo bučinys prieš užmiegant, nuoširdus pokalbis su drauge, knyga, kavos puodelis ryte, laikas sau, menas, kelionės, pasivaikščiojimas prie jūros.

Jaučiuosi laiminga, kai aš ir mano artimiausi žmonės yra sveiki. Laiminga keliaudama ar grįžusi namo po darbingos ir aktyvios dienos. Kartais laiminga esu, kai atsiranda proga neskubėti. Ir, be abejo, jausdama vidinę ramybę ir žinodama, jog esu ten, kur noriu ir su kuo noriu.

Laimė irgi reikalauja pastangų. Tikrą ilgalaikį pasitenkinimą reikia pelnyti renkantis iššūkius ir juos įveikiant. Mums dažnai patinka įsivaizduoti pergalę ar kažkokią kitą pasiektą viršūnę, bet nepatinka kopti jos link. Vadinasi, to iš tikrųjų nenorime, jei nesame pasirengę dėl to stengtis.

Ar lengva išlaikyti ryžtą?

Ugdyti ryžtą ir kantrybę labai padeda sporto šakos, kuriomis prieš kelerius metus susidomėjau; tai snieglentės, plaukimas banglente ar vandenlente. Tam, kad pagautum bent vieną bangą arba nučiuožtum nuo kalno viršūnės, pirmiausia turi kristi, stotis, įveikti visas vidines baimes ir su užsispyrimu bandyti vėl. Pradžioje būna akimirkų, kai norisi viską mesti, numoti ranka ir pasakyti „tai ne man“, bet jeigu išlauki ir toliau stengiesi kad ir labai mažais žingsniais tobulėti, tas pirmas kartas, kai pavyksta, būna neįkainojamas.

Laimės niekas neatneš, ji kyla iš mūsų vidaus. Manau, klaidinga savo laimę susieti su materialiais dalykais, manant, kad laimė yra naujas namas ar automobilis. Jeigu žmogus laimės nejuto prieš įsigydamas namą, pats namas savaime jo laimingo nepadarys. Manau, kad norėdamas būti išties laimingas, turi žinoti, kas esi, kas tau svarbu ir turėti ilgalaikius nematerialius tikslus. Tuomet gal ir pagausi laimės paukštę.

Kokios tavo sąsajos su Klaipėda?

Esu labai laiminga, kad galėjau augti Klaipėdoje. Šis miestas mane suformavo. Iš čia geriausi mokyklos laikų draugai, su kuriais iki šiol esame labai artimi. Čia susipažinau su dabartiniu savo vaikinu Tautvydu. Čia jūra, kuri visiškai mano didžiausia meilė. Dažnai girdžiu žmones spėliojant ar sakant, kad klaipėdiečiai turbūt retai nuvažiuoja prie jūros. Mitas! Kai grįžtu į Klaipėdą, prie jūros einu kasdien, kai tik turiu galimybę, ir kaskart džiaugiuosi taip, lyg pirmą kartą būčiau čia atėjusi. Kiekvienas turi savo vietą kur jaučiasi geriausiai, kur siela atsigauna, kur pirmiausia eina, kai nori „sugrįžti į save“. Man tokia vieta yra jūra. Klaipėdoje jūra, o Vilniuje - menas ir parodos.