Denisas Nikitenka: Tai tik dar kartą įrodo, jog tiltas tarp provincijos ir uostamiesčio buvo labai stiprus

Senas svirnas Kretingos rajone, netoli istorinio Darbėnų miestelio.

Su kregždės uodegos rąstų jungtimis.

Visas suklypęs. Griūvantis.

Toks senučiukas senučiukas, ir virš durų staktos kyšojo kviečių šiaudų barzda. Kai apžiūrėjau, net sušukti norėjosi: „Taip nesąžininga!“.

Gyvendamas uostamiestyje aš rankiojau jo ikikarinio ir dar senesnio paveldo šukes. Tiesiogine ir perkeltine prasmėmis.

Tų mielų pasivaikščiojimų po iškastų žemių krūvas, visokių statybviečių ir gatvių tranšėjų apžiūrų velniškai pasiilgstu.

Ten visada rasdavau senojo Mėmelio skeveldrų. Buvau nuo žemės Friedricho miesto vietoje šalia Aukštosios gatvės pakėlęs ir procelianinį butelio kamštuką. Tik kamštuką.

O dabar radau sveikut sveikutėlį butelį, dėl kažkokių priežasčių kadaise užkištą už durų staktos 30 kilometrų nuo Mėmelio.

Tai yra gėrimų krautuvėlę Mėmelyje, dabartinėje Stasio Šimkaus gatvėje (tuometėje Polangenstrasse 10) turėjusio Fritzo Böhnkės firminis butelis, kuriame buvo prekiaujama selteriu (angliarūgšte prisotintu mineraliniu vandeniu). Radau 1913 m. reklamą, atspausdintą gide po Mėmelį ir jo apylinkes.

Taigi, ponas F. Böhnkė turėjo mineralinio vandens fabrikėlį (vok. Mineralwasser-Fabrik) ir gėrimų parduotuvėlę.

Reklamoje nurodoma, kad prekiavo „aukščiausios kokybės“ selteriu, limonadu ir sodos vandeniu.

Pastarsis paprastai buvo naudojamas alkoholinių gėrimų kokteiliams maišyti, turėjo anglies dioksido ir natrio bikarbonato, todėl ir vadintas sodos vandeniu.

F. Böhnkė name tuometėje Palangos gatvėje parduotuvę perėmė po 1909 m., kai ją dar valdė toks selterio gamintojas (vok. Selterwasserfabrikant) Heinrichas Seidleris.

1926 m. namo savininke vis dar nurodoma Böhnkės giminės atstovė (Katarina), tačiau pastate jau įsikūrę bent trys nuomininkai, du iš jų – lietuviškomis pavardėmis: Julijonas Zylevičius, Stanislovas Šatinskas.

Po trijų metų namas priklausė jau Wilhelmui Šturmaičiui (vok. Sturmeit).

1942 m. buv. Palangos gatvėje 10 veikė lako fabrikėlis (vok. Lackfabrik, G.m.b.H.).

Veikiausiai šis Böhnkės butelis – šimtametis.

Atkeliavo iš Mėmelio, buvo ištuštintas ir paslėptas tarp šiaudų.

O gal padėtas, kaip tara kažkam, bet taip niekada ir nepanaudotas.

Malonus radinukas.

Ir jau ne pirmas Kretingos rajone, tiesiogiai susijęs su Mėmeliu.

Tai tik dar kartą įrodo, jog tiltas tarp provincijos ir uostamiesčio buvo labai stiprus, ir juo judėjo prekės. Indai, daiktai.

Tai gal aš ir gerai padariau, išsikraustęs iš Klaipėdos...

Ten – tik šukės, o čia, Didžiojoje Lietuvoje, randu sveikus daiktus. Ironiška.

Paradoksalu.

Bet taip nutinka.

Pasilikau intrigą. Dar nežiūrėjau.

Kada nors.

Bet įdomus yra ir pats porcelianinis kamštukas: jis gamintas Tilžėje.

Labai dažnai kolekcininkai spjauna į alaus, selterio kamštukus, kurie savo "fasadinėje" pusėje neturi firminio įrašo.

Šis turi. Bet esu radęs ne vieną kamštuką be "etiketės", tačiau jo briaunoje vis viena būna gamintojo įrašai. Tik į tas briaunas dažniausiai niekas nekreipia dėmesio.

O be reikalo.

Tai irgi įdomi detalė.