Dirbtinės salos ne tik valo vandenį: prieglobstį jose randa vabzdžiai ir net unguriai

„Esame paskaičiavę, kad pirmaisiais metais viena sala padeda pašalinti maždaug tiek azoto ir fosforo, kiek jų pagamina vienas šeimos ūkis. Jei kiekviena šeima turėtų po tokią salą, galbūt galėtume nevalyti nuotekų. Tik gal vandens telkinių visoms saloms neužtektų“, - pasakodamas apie projektą juokavo Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas prof. Artūras Razinkovas-Baziukas.

Kaip pradėjote domėtis dirbtinėmis salomis?

Eutrofikacija, arba biogeninių medžiagų (azoto ir fosforo) patekimas į vandens telkinius Lietuvoje yra problema, nuo to kenčia daug vandens telkinių. Pradėjome ieškoti būdų, kaip natūraliai sumažinti tą eutrofikaciją, švarinti vandenį.

Kokie metodai paprastai naudojami eutrofikacijai mažinti?

Jų yra labai daug, pradedant fosforo ir azoto junginių mažinimu buityje, pavyzdžiui, nebenaudojant šių junginių turinčių skalbiklių. Taip pat galima mažinti ar kontroliuoti trąšų naudojimą žemės ūkyje. Yra ir daugiau kitokių būdų, kurie būtų tiesioginis įsikišimas. Mes ieškojome būdų, kaip eutrofikaciją sumažinti, kai medžiagos jau yra patekusios į vandenį ir procesas jau įsibėgėjęs.

Kaip pasirinkote būtent dirbtines salas?

Svarstėme įvairius variantus - nuo moliuskų auginimo, dumblių iki plaukiojančių salų su makrofitais. Ties šiuo variantu ir apsistojome. Tai gana patikimas metodas, naudojamas įvairiose valstybėse - ne mūsų regione, labiau JAV, Kinijoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Nyderlanduose ir kitur. Taip pradėjome įgyvendinti projektą „Livelagoons“ kartu su partneriais iš Lenkijos ir Vokietijos.

Apskritai tokių salų idėjai yra apie tūkstantis metų. Actekai ežeruose dirbtines salas naudojo pomidorams auginti.

Kaip Klaipėdoje atsirado pirmosios salos? Ar jas konstravote patys?

Pirmąsias salas, jų korpusus, pirkome iš įmonės Škotijoje. Po dvejų metų sugalvojome, kad galime patys padaryti geriau ir pigiau. Įsivaizduokite - atsisiųsti tokio dydžio ir svorio salos karkasą tikrai nėra paprasta. Mums taip pat nepatiko ir tai, kad saloms konstruoti buvo naudojamas plastikas, kuris vis dėlto nesuyra. Tai nėra draudžiama, vandenyje yra įvairių plastiko konstrukcijų, bet jei mes norime tausoti aplinką, reikia padaryti geriau.

Kaip konstravote savo salą? Kaip sekėsi ją gaminti?

Jūros tyrimų institute subūrėme ekologų ir inžinierių komandą ir ėmėmės darbo. Pirmosios salos gamyba užtruko ilgokai, nes mums viskas buvo nauja. Nors turėjome pavyzdžių, mokėmės iš užsienio mokslininkų, bet viskas užtruko apie tris mėnesius. Vėliau jau žinojome, kur gauti medžiagų, kokios technologinės gamybos procedūros, ir darbai judėjo sparčiau. Prie šito projekto nuolat dirbo 8 instituto specialistai, dar keli prisidėjo epizodiškai.

Mūsų sala yra maksimaliai palanki gamtai, pagaminta iš lino ir kokoso pluoštų, užpildyta Kuršių mariose pjautomis nendrėmis, apgaubta nerūdijančio plieno tinklu. Vienintelis konstrukcinis elementas iš plastiko - salos plūdrumą užtikrinantys vamzdžiai, kurie gaminami iš „gerojo“ plastiko, naudojamo geriamojo vandens sistemoms. Sala sveria apie 500 kilogramų.

Kiek salų Lietuvoje jau paleidote plūduriuoti? Kur jas galima pamatyti?

Dvi salos yra Klaipėdoje, dvi - Neringoje, viena - Šiauliuose. Pačios pirmos salos, kurias pirkome, yra prie Juodkrantės.

Kas buvo po to, kai nuleidote salas į vandenį? Kaip dažnai stebėjote, kas jose vyksta?

Turėjome stebėjimo planą, kas kelis mėnesius atlikome tyrimus. Salose, kurios yra Kuršių nerijoje, iki šiol veikia vaizdo stebėjimo kameros, kurios transliuoja vaizdus.

Kas salose vyksta, be to, kad augalai filtruoja vandenį?

Salos taip pat tapo biologinės įvairovės taškais. Ten įsikūrė ir paukščiai, ir žuvys, ir vabzdžiai, ir varliagyviai. Tad tos salos tapo labai įvairių rūšių buveine. Tai užtruko, nes tokia sala, kaip ir gėlynai, subręsta apie antrus ar trečius metus.

Ar salos nenukentėjo?

Sala, kurią įleidome Klaipėdoje, prie Jono kalnelio, buvo apipešiota, nes buvo problema su paukščiais. Kuršių nerijoje salos yra labai natūralioje aplinkoje, iš jos neišsiskiria, o mieste, prie Jono kalnelio, sala labai išsiskyrė.

Ko gero, paukščiai pagalvojo, kad tą salą padarėme jiems ne tik ten pabūti, bet ir pasimaitinti.

Labiausiai pasistengė antys, kurios gerokai viską nuskabė (šypsosi). Net galvojome, kad sala neatlaikys.

Kaip atpratinote antis nuo augalų nuskabymo?

Išsigandę uždėjome nedidelę tvorelę, kad antys ant salos nebegalėtų užlipti. O vėliau, kai subrendo augalai, paukščiai nebegalėjo padaryti didesnės žalos. Galvojame nuimti ir tvorelę, nes jos kaip ir nebereikia.

Projektas oficialiai baigėsi, ruošiate ataskaitas. Galbūt galite jau pasidalinti pagrindiniais pastebėjimais, koks dirbtinių salų poveikis vandens telkiniams.

Tai buvo bandomasis projektas, norėjome pasižiūrėti, kaip tai veikia.

Vienintelis būdas tiksliai suskaičiuoti, kiek biogeninių medžiagų pašalinama, yra vertinti biomasę. Vienas svarbus pastebėjimas yra tai, kad salos su metais vis labiau subręsta, augalai didesni ir gali išfiltruoti daugiau biogenų.

Kai nušienavome pirmą derlių, pamatėme, kad sala išfiltravo maždaug vieno namų ūkio išleidžiamų azoto ir fosforo junginių. Po antrų metų tų medžiagų buvo dvigubai daugiau.

Dabar jau kalbame apie tai, kad viena 26 kvadratinių metrų sala gali išfiltruoti 2-3 namų ūkių išleidžiamų biogeninių medžiagų kiekį. Vis dėlto reikia kalbėti ir apie tai, kad nuotekos neišleidžiamos tiesiai į vandens telkinius, jos valomos. Jei visiškai nevalytume nuotekų, skaičiai būtų visai kitokie.

Dar vienas svarbus aspektas buvo biologinės įvairovės atkūrimas.

Pavyzdžiui, mūsų salos prie Jono kalnelio ir mažajame Žardės tvenkinyje patinka ne tik žmonėms. Jose apsigyvena vabzdžiai, nutūpti mėgsta paukščiai.

Šį pavasarį saloje apsilankė net pilkosios žąsys, ko Klaipėdoje iki šiol nė karto nemačiau. Tokios žalumos salelės pritraukia. Jei tokių salelių būtų daugiau, neabejotinai mieste pamatytume daugiau įdomesnių paukščių.

Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė, nes labai daug gyvybės yra po vandeniu, ko mes nuo kranto nematome. Salos patinka ir žuvims. Kolegos pasakojo apie geltonuosius ungurius, kurie saloje rado sau vietą pasislėpti.

Koks tolesnis salų likimas?

Nenustojame jų stebėti ir jau galvojame apie galimą projekto tęsinį. Jau vieną paraišką pateikėme, norėtume pabandyti tokiose salose auginti daržoves, panašiai daro olandai.

Idėja primena jūsų kolegų įvairiuose Lietuvos miestuose vykdomą akvaponikos eksperimentą, kai daržovės auginamos padedant žuvims.

Taip, tai panašu. Jei projektas gautų finansavimą, būtų akvaponika atvirame ore. Dirbtume su Kintų žuvininkystės ūkiu, o dalį projekto vykdytume druskingoje Kuršių marių dalyje, augintume druskingų vietovių augalus.