Drevernos stovykloje - pamokos jaunuomenei apie valią, ryžtą ir garbę

Veiklos neleidžia nuobodžiauti

Mokyklos infrastruktūra itin tinkama rengti vasaros stovyklas. Mokyklos klasėse, pavadintose „kajutėmis“, padarytos gulimos vietos – lovos ar čiužiniai, vaikai atsiveža miegmaišius.

Apačioje, pirmame aukšte, „kajutėse“ miega berniukai, antrame aukšte – mergaitės. Yra naktinis budėtojas, kuris prižiūri, kad vaikai ilsėtųsi.

„Programą dėliodami stengiamės, kad veiklos būtų įvairios, įdomios, jos keistųsi ir vaikams nebūtų nuobodu, – apie stovyklą, veiklas ir programą pasakojo stovyklos vadovas Tomas Stončius.

 – Darome vieną dieną intensyvesnę, kitą – lengvesnę, kad vaikai nepavargtų. Pavyzdžiui, antrąją dieną turėjome medicinos praktinių užduočių, kariškų estafečių, taip pat ir astronomijos paskaitų. Naktį ėjome stebėti dangaus per teleskopą.

Kepėme kuršių autentišką duoną, bandeles, klausėmės apie kuršių gyvenimo būdą.“

Didžioji dalis laiko leidžiama stovykloje, tačiau yra jau susiformavusių tradicijų išorėje: pavyzdžiui, ketvirtadieniais, priešpaskutinę stovyklos dieną, leistis į žygį. „Žygiuojame nuo ryto, nueiname 17 km, grįžtame tik vakare.

Keliaujame pro Kintus, sustojame Svencelėje. Žygyje stojame valgyti kariškų pie­tų – sauso davinio, taip pat vyksta praktiniai užsiėmimai.

Atkeliaujame iki Kuršių marių, jei leidžia oras, išsimaudome, vaikams tai labai patinka. Atėjus į specialią vietą mūsų jau laukia rekonstruktoriai kuršiai, klubo „Pilsots“ nariai, kurie jau daug metų įkuria improvizuotą kuršių stovyklą.

Tuomet stebėdami kuršių kovas ir klausydamiesi pasakojimų pavakarieniaujame ir keliaujame atgal. Tai vyksta autentiškoje vietoje, aplinkoje, kur ir buvo kuršių gentis.

Vaikai gauna unikalų šansą prisiliesti prie praeities, archainio krašto istorijos, galimybę susipažinti su ginklais, naudotais kuršių, stovykloje šaudėme iš lankų“, – apie stovyklos unikalumą pasakojo T. Stončius. O štai trečiadieniais jau tapo tradicija plaukti Kuršių mariomis prie Mirusių kopų.

Anot vadovo, kiekvienais metais programa keičiasi, bet yra pagrindinės, remiančios veiklos: žygis, amatai, kuršių kovos, dėl kurių grįžta vaikai. Iš tiesų pačių vykdytos apklausos rodo, kad naujokams lieka tik 20 proc. vietos – didžioji dauguma vaikų atvyksta antrą ar net trečią, ketvirtą kartą.

Tomas pasidžiaugė, kad stovykla populiarėja ir auga, o vaikai sugrįžta – komanda taip pat jau prisimena vaikus, su kuriais dirbo ankstesniais metais.

„Pastebėjome, kad stovyklautojams labai patinka plaukti laivu. Džiugina tai, kad visi turi galimybę vienu metu išplaukti“, – sakė Drevernos stovyklos vadas.

Patinka aktyvus poilsis

Stovykloje – etnografinio krašto paveldo puoselėjimas, kariški elementai ir vaikų aktyvus poilsis: derinami sporto elementai, sportuojama mokyklos stadione. „Atsižvelgiame į vaikų amžių, bendrą stovyklos fizinį pasiruošimą, nes atvyksta skirtingi vaikai.

Stengiamės, kad visi maksimaliai įsitrauktų“, – apie stovyklos struktūrą pasakojo Tomas. Tiesa, paminėjo, kad veiklos universalios. Vaikams ruošiamos paskaitos: iš pradžių dėstoma teorija, o paskui vyksta praktiniai užsiėmimai.

Stovyklautojai turi galimybę žinias panaudoti praktikoje. „Tai veiklos, kurias organizuojame ir vedame kaip instruktoriai. Turime įvairių kompetencijų žmonių, daugiausia čia dirbančių komandos narių – turintys patirties kariškiai“, – minėjo stovyklos vadovas.

Nepamirštama pandeminė situacija – imtasi visų reikalingų prevencijos priemonių. Tik atvykus ir kiekvieną rytą stovyklautojams buvo matuojama temperatūra, atliekama dezinfekcija. Vaikai gyveno ir veikė atskirais būriais, gyvenamosiose patalpose buvo išlaikomas atstumas.

Pasak 13-metės Mingailės Norkutės, atvykusios į stovyklą pirmą kartą, veiklos įdomios, o maistas skanus: „Mama surado feisbuke stovyklą ir užrašė mane ir sesę. Iš pradžių gal nelabai norėjau važiuoti, bet viskas labai įdomu. Susiradau draugę.“

12 metų Emilija Oželytė teigė, kad stovykla ją sudrausmino: „Tikrai čia patinka, pripratino anksti keltis, moko higienos. Patinka vadovai, vaikai ir tai, kad visas veiklas darome kartu. Manau, kad grįšiu kitais metais, jeigu vyks stovykla.“

Trečius metus atvykstanti 15-metė Akvilė Venckutė pasakojo, kad grįžta į stovyklą dėl vadovų ir veiklos: „Labai patinka žygiai.

Man viskas patinka: ir paskaitos, ir aktyvus laisvalaikis – esu pripratusi sportuoti, ir maistas kareiviškas patinka. O su nakvyne stovyklos linksmesnės, į dienines net nevažiuoju.“

Įgyvendinamas klubo šūkis

Stovyklos vadovas T. Stončius pasakojo, kad stovyklos idėja nėra komercinio pobūdžio. Sporto klubas „Kuršis“, veiklą pradėjęs 2017 m., pats sutraukė žmones, o beveik visi stovyklos instruktoriai – būtent klubo nariai ir vienaip ar kitaip susiję su kariuomene.

„Kuriasi mūsų bendruomenė, ji auganti, žmonės atvažiuoja savanoriauti, padėti. Tai darome ne dėl pinigų, bet mus vienija bendras gražus tikslas, čia traukia gera atmosfera.

Ir jau tampa tradicija pasiimti atostogas ir susitikti, dirbti su tais pačiais žmonėmis, atsiranda bendrystė. Smagu, kad būtent Drevernos stovykloje“, – džiaugėsi T. Stončius.

Klubo šūkis „Valia, ryžtas, garbė!“, anot T. Stončiaus, išplaukia iš savęs suvaldymo ir ugdymo filosofijos. „Dabar ir vaikai, ir suaugusieji patiria problemų su sprendimo priėmimu, ryžtu, valia, tie dalykai dažnai mums pakiša koją ir gyvenime. Šias vertybes stengiamės įskiepyti vaikams, kurie pas mus atvyksta“, – pasakojo stovyklos vadas.

Anot jo, turint aiškų ir suprantamą šūkį, lengva juo vadovautis gyvenime. Stovyklos 6-ąją dieną, dirbant su vaikais matomas rezultatas, vaikų elgesio pokyčiai. Pirma diena atvykus vaikams – sunki, ilgimasi tėvų.

Tuomet ir prasideda stovyklos bendruomenės filosofija. Stengiamasi ugdyti vaikus, diegti pasitikėjimą savimi, kurio kartais jiems pritrūksta, kovoti su baimėmis, kurios kyla.

„Pastebime, kad jau trečią dieną jie labiau įsitraukia į savo būrį, tampa bendruomenės dalis, kurią aiškiai šiemet identifikuojame pagal kepuraites. Jie būna savo struktūroje, atsiranda tarpusavio ryšiai, palaikymas, būrio tarpusavio supratimas ir baimės pradeda dingti.

Stovyklos pabaigoje turime apdovanojimų ceremoniją, įteikiame diplomą, kuriame pažymime, kad vaikas nuėjo tam tikrą skaičių kilometrų, įteikiame jaunojo kuršio sertifikatą, kas yra labai svarbu.

Vaikas patiria pasitenkinimą. Galbūt kartais pirmą kartą gyvenime išbuvo 6 dienas be tėvų, jis tai įveikė sėkmingai. Stovyklautojų akys būna laimingos, – apie stovyklos programos sėkmę kalbėjo T. Stončius. 

– Žinoma, tikriausiai kaip ir visose stovyklose pasitaiko, kad vaiką pasiima iš stovyklos, bet tai pavieniai atvejai. Stengiamės išspręsti iškilusias problemas. Tai tik 6 dienos, bet po truputį pastebime, kaip keičiasi vaikai. Ir patys, kaip instruktoriai, tobulėjame, randame būdų, kaip išugdyti pagarbą, drausmę.“

Siekis – tobulėjimas

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos karybos studijų grupės taktikos sekcijos vyriausiasis instruktorius, taip pat Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos politikos mokslų doktorantas Gintautas Razma – Jaunųjų kuršių stovyklos projektų vadovas.

„Veiklą Klaipėdos rajone laikau kontraktu su gimtine. Esu čia gimęs ir užaugęs, o Skaidra Karalienė buvo stovyklų, kuriose dalyvaudavau, organizatorė, jos man leido augti kaip žmogui, asmenybei. Iki šios dienos jaučiu vasaros stovyklų prasmę ir naudą, – apie idėją rengti vasaros stovyklas vaikams pasakojo G. Razma.

 – Mūsų švietimo sistema orientuota labiau į intelektinių kompetencijų ugdymą, o socialinės ir fizinės kompetencijos paliekamos nuošaly. Akivaizdu, kad stovyklos populiarios. Vaikai grįžta, tėvai atsiliepia kaip apie labai kokybišką stovyklą. Tai matau prasmę tęsti šią veiklą.“

G. Razma minėjo, kad sporto klubas „Kuršis“ – nevyriausybinė, nesiekianti pelno organizacija ir, jo manymu, jeigu vaikams nepatiktų, tiesiog tos stovyklos nevyktų.

„O dabar dažnu atveju yra net daugiau norinčiųjų, negu galime priimti. Mes žinome savo misiją, esame išsigryninę savo filosofiją – valia, ryžtas, garbė, ir į tai sutelpa būtent, ko mes siekiame – socialinių kompetencijų ugdymas, kad žmonės išmoktų gyventi, bendrauti tarpusavyje“, – teigė G. Razma.

Pašnekovas prisipažino, kad pirmą kartą pats, kaip projekto iniciatorius, stovyklavo Drevernoje. „Pamačiau, kad edukacine prasme demonstruojame aukštą lygį, vaikai patenkinti, sugebame išspręsti kilusius klausimus ar įtampas.

Ši patirtis leido man, kaip projekto vadovui, permąstyti, ką kitais metais galime daryti kitaip, kaip galėtume padaryti dar geriau. Norisi, kad stovyklų kokybė ir toliau augtų“, – apie ambicingus siekius tobulėti kalbėjo G. Razma.

Šiais metais kelialapis 6 dienoms kainavo 171 Eur. Tačiau yra rėmėjų, žmonių, kurie palaiko ir remia idėjas. Džiugina tai, kad remia Gargždų savanorių kuopa, Klaipėdos rajono savivaldybė.

Šiemet parama buvo skirstoma kitaip: patys tėvai turėjo užregistruoti vaiką ir pasirinkti, kurioje stovykloje nori dalyvauti. Pastebėta problema, kad buvo skirtas per trumpas laikas, norėjusieji galbūt nepamatė ar neturėjo galimybės per trumpą laiką užsiregistruoti.

„Tačiau bandysime šį klausimą spręsti. Manau, kad pasirinktas teisingas kelias, nes lėšos skiriamos toms stovykloms, kurias pasirenka tėvai, tad patys tėvai parodė, koks yra poreikis. Daugumai vaikų Savivaldybė rėmė 40 proc. kelialapio sumos, o socialiai jautresnėse situacijose – net 90 proc. kainos“, – džiaugėsi G. Razma.