Dvi Priekulės: bendravardės, bet skirtingos

Supainioja adresus

Šioje Priekulėje alkoholinių gėrimų galima nusipirkti kada panorėjus, kai tik atidaroma parduotuvė. Kasdien – nuo ryto iki vakaro.

„O jūsų Priekulėje taip nėra, – šyptelėjo maisto prekių parduotuvėlės pardavėja Majra. – O ką daryti, jeigu vyno užsigeidi šeštadienio ar sekmadienio vakare?“

Latvė Majra, vienos iš penkių čia esančių maisto prekių (mišrių) parduotuvių pardavėja, tą lapkričio sekmadienį noriai leidosi į kalbas, gal dėl to, kad į krautuvėlę tik retsykiais užsukdavo vienas kitas pirkėjas.

Pašnekovė neslėpė, kad alkoholio vartotojų netrūksta mieste, problemų dėl to yra, bet detalių neatskleidė. Beje, krautuvėlėje alkoholio buteliai išdėstyti lentynose, kurios įėjus iš karto krenta į akis.

Ne, Majra nėra buvusi Klaipėdos krašto Priekulėje, bet žino, kad lietuviškame pajūryje irgi gyvuoja miestas tuo pačiu pavadinimu. Ir kiti latviai, Priekulės gyventojai, tai žino.

„Pasitaiko, jog kartais pašto siuntinys, siųstas į Lietuvos Priekulę, patenka pas mus“, – juokėsi pašnekovė.

Ir akimirksniu atmintyje atgijo pasakojimas, kaip kadaise į visasąjungines žirgų varžybas lietuviškoje Priekulėje skubėję raiteliai atsidūrė Latvijos Priekulėje!

Bendravardžių miestų pavadinimų rašyba šiek tiek skiriasi: Priekule ir Priekulė. Tarimas – irgi kitoks. Majra skiemenuodama aiškiai latviškai ištarė savo miestelio pavadinimą.

Įsikūrė prie didelių kelių

Bendravardžiai miestai panašaus dydžio. Majra patikino, kad čia gyvena apie du tūkst. gyventojų, o Priekulės seniūnijos seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė „Bangą“ informavo, kad mieste gyvenamąją vietą deklaravę apie pusantro tūkstančio gyventojų.

Latvių Priekulė įsikūrusi kelių sankryžoje ir visada buvo išsidėsčiusi pasienio zonoje kieno nors žemėje arba valstybėje. Ir mūsų Priekulė – mažas miestelis prie didelio kelio.

Kuršžemės Priekulė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta apie 1483 m., kai Nikolajus Korfas čia gavo žemės. Svarbi gyvenvietė tapo 1871 m., per Priekulės dvaro žemes nutiesus geležinkelį Liepoja–Romnai.

Tuomet Priekulė tapo patogia prekybos vieta, vėliau plėtojantis geležinkeliui – ir strategiškai svarbia. Čia driekėsi du geležinkeliai, sujungę stambius uostus: Liepojos, Rygos ir Klaipėdos.

Tai turėjo didžiulę reikšmę vietovės vystymuisi. 19–20 amžių sandūroje Priekulė iš žemvaldiško kaimo tapo miestu. Šios teisės buvo suteiktos 1927 m.

Antrojo pasaulinio karo metais Priekulė buvo suniokota. 1944 m. spalį vadinamame Kuršo katile užvirė žiaurūs mūšiai, trukę pusmetį.

Čia yra didžiausios Latvijoje karių kapinės, kuriose palaidota apie 23 tūkst. kareivių.

Pasak Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto dr. Silvos Pocytės, 19 amžius ir Klaipėdos krašto Priekulei spalvingiausias – tai jos formavimosi ir klestėjimo laikotarpis.

Panašiu laikotarpiu (1871–1873 m.) čia nutiestas geležinkelis Tilžė–Šilutė–Klaipėda. 19 amž. antroje pusėje ir 20 amž. pradžioje Priekulė išaugo ir tapo panaši į miesto tipo gyvenvietę.

Beje, šiemet mūsų Priekulė minės 482-ąsias įkūrimo metines. Muziejininkė Sabina Vinciūnienė, pastebėjusi, kad mūsų miesto vardas siejamas su seniūnu Luku Priekule, retoriškai ištarė: „Kažin kokia latvių Priekulės miesto vardo kilmė?“

Priekuliškiai myli savo miestus

Kuršžemės Priekulės istorinę praeitį liudija dvaro pastatų komplekso objektai: Priekulės dvaro rūmai, apžvalgos bokštas ir Švedų vartai.

Pastarieji pastatyti 17 amž. pirmoje pusėje. Jiems parinkta vieta didžiųjų kelių sankirtoje. Švedų vartai buvo pagrindiniai vartai įvažiuoti į sustiprintą Priekulės dvarą.

Antrojo pasaulinio karo metais jie buvo sugriauti, bet pokariu atstatyti, o šio amžiaus pradžioje restauruoti.

Priekulės dvaro pilis pastatyta 1783 m., o po šimtmečio rekonstruota. Tai gotikinio stiliaus triaukštis pastatas, puikavęsis gražiais raudonų plytų fasadais, balkonais ir įspūdingais laiptais, vedančiais į dvaro sodą.

Karo metais istorinis pastatas stipriai apgadintas, bet buvo suremontuotas ir įkurta vidurinė mokykla, veikianti iki šiol. Gražioje aplinkoje, įspūdingame statinyje mokosi priekuliškiai moksleiviai Latvijoje.

Jo architektūra primena Gintaro muziejų Palangoje ir kitus dvarus Žemaitijoje. Beje, netoli mokyklos iškilęs šiuolaikiškas daugiafunkcis centras su erdvia sporto sale, lauke įrengtos sporto aikštelės.

Šalia Švedų vartų 19 amž. pabaigoje pastatytas neogotikinio stiliaus apžvalgos bokštas, kurį po karo irgi teko atstatyti.

1990 m. Latvijoje atkūrus nepriklausomybę, čia buvo iškelta valstybinė vėliava.

17 amž. Priekulėje pastatyta nedidelė liuteronų bažnyčia. Pardavėja Majra prisiminė su ja susijusią legendą apie Ikarą.

17 amž. pasakojama, kad Priekulės kalvis švedas Johansonas pasigamino sparnus ir su jais leidosi nuo bažnyčios bokšto.

Tai buvo negirdėtas dalykas – pirmasis skrydis Latvijoje. Kalvis buvo apkaltintas šventvagyste ir sudegintas. Priekulės herbe puikuojasi šis simbolis, taip pat ir Švedų vartai.

Tai svarbiausi objektai, atkreipiantys dėmesį šiame miestelyje, Priekulės savivaldybės centre. Čia yra ligoninė, mokykla, kultūros namai, 2 vaistinės, 3 kirpyklos, 5 parduotuvės.

Veikia medžio apdirbimo ir biokuro įmonė. „Ankstesniais metais čia buvo pieno, mėsos perdirbimo įmonės, duonos kepykla, bet jau nebeliko, – apgailestavo Majra. – Gyventojai važinėja dirbti į Liepoją, Grobinę ir kitus aplinkinius miestus.“

Mūsų Priekulės gyventojai didžiuojasi senamiesčiu su savitos architektūros pastatais, gražiai sutvarkytomis viešosiomis erdvėmis, miesto parkais.

Ir šie, ir anie priekuliškiai myli savo miestus tokius, kokie yra.

Seniūnė D. Bliūdžiuvienė kalbėjo, kad ankstesniais metais Priekulė palaikė ryšius su priekuliškiais latviais.

„Jie atvykdavo į mūsų miesto šventę – buvo nuoširdi bičiulystė, bet dabar ryšiai nutrūkę, tačiau planuojame atnaujinti“, – atskleidė seniūnė.