Netinkamai atpažinta ji tampa nematoma kliūtimi: vaikai kaltinami tingumu ar neatidumu, nors iš tiesų jiems reikia tik šiek tiek kitokio mokymosi tempo ir aplinkinių supratimo.
Ankstyvas atpažinimas ir tinkamas palaikymas gali iš esmės pakeisti kasdienybę – tai raktas į sėkmingą vaiko ateitį.
Disleksija yra neurologinis, įgimtas sutrikimas, o matomi požymiai – skaitymo ir rašymo sunkumai – yra tik ledkalnio viršūnė.
Be jų, vaikai susiduria su atminties problemomis ir organizaciniais iššūkiais: jiems sudėtinga susitvarkyti kambarį, atsiminti dalykus iš eilės, pavyzdžiui, daugybos lentelę.
Smulkus šriftas ar ilgi tekstai gali kelti stresą – tuomet raidės tarsi „išsiskaido“ ar „dingsta“. Šis reiškinys siejamas su Irleno sindromu (regos suvokimo apdorojimo sutrikimu, dar vadinamu regos stresu).
Ūla Dusevičienė, VšĮ „Taikos raktai“ vadovė ir mediatorė, pati turinti disleksiją, prisimena: „Devintoje klasėje ruošdavau pamokas, skaitydavau tekstą po kelis kartus ir vis tiek nieko nesuprasdavau.
Tais metais pradėjau dalyvauti muzikinėje veikloje – už pasirodymus gaudavau dešimtuką, o už teksto suvokimą – šešetą.“
Specialistė pastebi, kad dalis disleksiją turinčių vaikų pasižymi stipria empatija – jie jautriai reaguoja į aplinkinių emocijas ir neteisybę, net jei tai jų tiesiogiai neliečia.
Tėvų ir mokytojų vaidmuo
„Dyslexia centro“ įkūrėja ir vadovė Jurgita Pocienė pabrėžia: „Pirmiausia tėvams reikia kalbėtis su savo vaiku, paklausti, kas vyksta, kodėl vengia knygų, ir išgirsti, ką jis sako.
Kartais vaikams pradeda skaudėti galvą ar pilvą ir vos atėjus laikui ruošti pamokas jie iš karto suserga.
Jei šių signalų nepastebime arba laikome juos išsisukinėjimais, vaikas užsidaro, nebesidalina savo išgyvenimais, o tai gali lemti depresiją ar priklausomybių atsiradimą itin ankstyvame amžiuje.“
Mokytojams reikia žinoti, kad kiekvienoje klasėje dažniausiai mokosi bent 1–2 vaikai su disleksija. Svarbu jų neišskirti, o užmegzti ryšį ir tikėti jų pastangomis.
Specialistė akcentuoja: „Vaikai sako tol, kol mes nesunaikiname noro pasakyti.“ Mokytojo vaidmuo – pritaikyti rekomendacijas, skaityti specialistų išvadas ir nuosekliai remtis pateiktais siūlymais.
Kai vaikai gauna įvertinimą už savo pastangas, o ne tik už teisingą atsakymą, jie pradeda savimi tikėti ir įgyja motyvacijos, nes jaučia, kad jų pastangos vertinamos.
Bendradarbiavimas tarp tėvų ir mokytojų yra būtinas. Aptardami vaiko poreikius, stebėdami progresą ir kartu pritaikydami rekomendacijas, suaugusieji padeda išvengti situacijų, kai jis jaučiasi vienišas ar nesuprastas.
Svarbu, kad vaikas nebijotų klysti, klausti ir reikšti savo nuomonę – tiek klasėje, tiek namuose.
Pagalba ir galimybės
Tėvų vaidmuo pradedant pagalbos kelią yra esminis – nuo jų sprendimo dažnai priklauso, kaip greitai vaikas gaus tinkamą pagalbą.
Vis dėlto nemažai tėvų delsia kreiptis į Pedagoginę psichologinę tarnybą (PPT), nes baiminasi stigmos, nenori „pažymėti“ vaiko ar tiki, kad sunkumai praeis savaime.
Tačiau problemų ignoravimas dažnai tik gilina vaiko patiriamus iššūkius ir didina emocinę įtampą.
Pasak Jurgitos Pocienės, kartais pirmiausia reikia padėti tėvams, kad galėtume padėti vaikui. Kai tėvai priima faktą apie sutrikimą, jie gali efektyviai palaikyti vaiką ir bendradarbiauti su mokykla.
Būtent PPT yra ta vieta, kur galima gauti profesionalų vertinimą ir aiškų paaiškinimą, kas lemia atžalos sunkumus.
Pedagoginė psichologinė tarnyba atlieka išsamų vaiko gebėjimų ir sunkumų įvertinimą ir suteikia specialisto – logopedo, specialiojo pedagogo ar psichologo – pagalbą.
Tarnyba taip pat skiria pritaikytas mokymosi sąlygas, kurios padeda vaikui sėkmingiau mokytis: papildomą laiką tikrinimo darbams ir egzaminams, teksto skaitymą garsais, galimybę naudotis formulėmis ar daugybos lentele, kitus kompensacinius sprendimus.
Gavę išvadas ir aiškiai suvokdami savo vaiko poreikius, tėvai gali užtikrinti, kad mokykla taikytų rekomendacijas ir kasdien palaikytų vaiką mokymosi procese.
Disleksija savaime nėra kliūtis asmeninei ar akademinei sėkmei.
Tyrimai rodo, kad tinkamai parinkti mokymosi metodai ir kryptingas palaikymas gali reikšmingai sumažinti disleksijos keliamus sunkumus ir sudaryti sąlygas atsiskleisti vaiko stiprybėms bei kūrybiniam potencialui.
Kai tėvai ir mokytojai nuosekliai bendradarbiauja, o mokymosi aplinka pritaikoma individualiems poreikiams, didėja vaiko pasitikėjimas savimi, mokymosi motyvacija ir gebėjimas kryptingai siekti ilgalaikių ugdymosi tikslų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą