Ekspertės pasidalino seksualinį smurtą patiriančių vaikų realybe: „Tai bus mūsų paslaptis, tavim niekas nepatikės“

Dalyje dokumentų – tūkstančius kartų minima Lietuva ir susirašinėjimai su žinomais šalies žmonėmis.

Naujausiame paviešintų duomenų pakete – daugiau kaip 2 tūkst. vaizdo įrašų ir apie 180 tūkst. vaizdų, kurie šokiruoja visuomenę ir kelia didžiulį susirūpinimą dėl seksualinio vaikų išnaudojimo masto bei ryšių su pasaulio elitui.  

JAV finansininkas J. Epsteinas buvo nuteistas už nepilnamečių seksualinį išnaudojimą, tačiau paviešintuose dokumentuose minimos ir kitos įtakingos pasaulio asmenybės, tarp jų – ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas.

Tuo metu statistika rodo, jog nuo seksualinės prievartos kasmet nukenčia ne tik paaugliai, bet ir vaikai, o įvardijami aukų skaičiai pribloškia. 

Tačiau kodėl aukų balsai lieka negirdimi? Ar seksualinio smurto aukos yra pasirenkamos atsitiktinai, ar yra taikomasi į tam tikrus vaikus ir paauglius? 

Į šiuos ir kitus klausimus, per praktinių mokymų ir sistemingo ugdymo prizmę, atsako organizacijos „Mostai“ mokymų programų vadovės.

Pasak lytiškumo ugdymo ekspertės, edukatorės ir psichologės Linos Januškevičiūtės seksualinis smurtas prieš vaikus neapsiriboja vien fizine prievarta, jis gali pasireikšti įvairiomis, kartais iš pirmo žvilgsnio sunkiai atpažįstamomis formomis. 

Anot jos, esminis aspektas – galios disbalansas ir tai, kad vaikas gali nesuprasti apie patiriamą smurtą, negebėti tinkamai reaguoti bei duoti visaverčio, sąmoningo sutikimo.  

„Seksualinis smurtas – yra bet kokia nepageidaujama seksualinio pobūdžio veikla, kuri yra vykdoma be žmogaus sutikimo. 

Kuomet kalbame apie seksualinį smurtą prieš vaikus ar paauglius, būtina pabrėžti, jog čia dalyvauja suaugęs žmogus turintis daugiau galios nei vaikas, kuris negali duoti lygiaverčio sutikimo.  

Svarbu suprasti, kad seksualinė prievarta gali pasireikšti įvairiomis formomis: žaidimo metu „atsitiktiniai“ prisiliečiama prie intymių vietų, nepageidaujami masažai, vertimas liesti suaugusį žmogų, bandymai inicijuoti lytinius santykius. 

Kartu tai gali būti ir veiksmai be prisilietimų – vertimas nusirengti, stebėjimas prausiantis ar persirengiant, vaiko seksualizuotas fotografavimas, pornografijos rodymas, įvairūs seksualizuoti komentarai, emocinis spaudimas ar manipuliavimas“, – aiškino psichologė.

Seksualinių prievartautojų manipuliacijos: „Čia bus mūsų paslaptis”

Organizacijos „Mostai“ mokymų partnerė ir specialistė pabrėžia, kad patirtas seksualinis smurtas palieka gilias emocines ir fizines žaizdas. 

Anot jos, trauma gali paveikti saugumo jausmą, santykį su savo kūnu, o seksualinio smurto pasekmės pasireiškia įvairiai – nuo gėdos ir kaltės jausmo iki savižalos.  

„Vaikystėje ar paauglystėje patirta bet kokia seksualinės prievartos forma veikia saugumo jausmą bei santykį su savo kūnu. 

Galimas gėdos ar kaltės jausmas, kurį sukuria suaugusio manipuliacijos: tavim niekas nepatikės, čia bus mūsų paslaptis, jeigu kam nors pasakysi, bus blogai tavo artimiesiems.

Lygiai taip pat, tai gali pasireikšti ir fiziškai – savęs žalojimu, valgymo sutrikimais, itin seksualizuotu elgesiu, artumas gali būti painiojamas su seksualiniais veiksmais, gali būti didesnė tolerancija netinkamam elgesiui, tačiau, iš kitos pusės, gali būti visiškas artumo, intymaus ryšio vengimas, nepasitikėjimas žmonėmis.

Trauma ne visuomet yra suvokiama iš karto, kartais prireikia daug laiko bei darbo, kad būtų galima pradėti nagrinėti šias temas, kartais kūnas visiškai užblokuoja trauminę patirtį ir ji gali atsinaujinti nuo mažų dalykų: garsų, kvapų ar prisilietimų“, – teigė L. Januškevičiūtė.

Anot psichologės, seksualinis smurtas gali prasidėti lėtai – per ribų testavimą, dovanas, dėmesį, o kartais net per grasinimus. Vėliau atsakomybė yra perkeliama vaikui. 

Šis procesas sukelia sumišimą, kaltės jausmą ir baimę pasidalyti patirtimi, o aplinkinių nepripažinimas gali dar labiau sustiprinti trauminę patirtį ar nenorą kalbėti apie patirtą prievartą.

„Jaunam žmogui dažnai trūksta žinių apie sveikus santykius ir seksualinio smurto požymius. Smurtas gali prasidėti lėtai per „grooming“ (aut. p. viliojimo) procesą: ribų testavimą, pagyrimų, ypatingumo jausmo, dovanų ar dėmesio suteikimą, kuriant paslapties jausmą ar net lydimus grasinimus.

Vėliau atsakomybė perkeliama vaikui, o jei smurtautojas pažįstamas ar artimas, vaikas dėl esamo pasitikėjimo jausmo gali imti manyti, kad toks elgesys yra „normalus“. 

Tokiu būdu seksualiniai veiksmai dažnai būna normalizuojami, vaikas gali jausti sumišimą, baimę, kad jo žodžiais niekas netikės. Situaciją gali pabloginti ir aplinkinių netinkamos reakcijos ir nepalaikymas“, – vardijo ji.

Kodėl aukų balsai lieka negirdimi?

Psichologė L. Januškevičiūtė teigia, kad seksualinis smurtas nėra atsitiktinis – jis vystosi palaipsniui. Smurtautojai dažniau gali taikytis į pažeidžiamus vaikus ir paauglius, kurie turi mažai apsaugos, patiria konfliktus namuose ar ieško dėmesio, paramos.  

„Seksualinis smurtas nėra atsitiktinis – tai palaipsniui vystomas procesas. 

Smurtautojai dažniausiai ieško pažeidžiamų vaikų ar jaunuolių, kurie turi mažiau apsaugos, patiria konfliktus namuose, ieško dėmesio ar paramos ir turi mažai patikimų suaugusių, į kuriuos galėtų kreiptis. 

Pirmiausia yra kuriamas saugus santykis su auka, sukuriama priklausomybė, o tik po to pereinama prie seksualinio smurto.  

Aukų balsai dažnai lieka negirdimi dėl psichologinių ir sisteminių priežasčių. Nukentėję asmenys gali jausti gėdą, kaltę, prisiminimai ne visuomet aiškūs, o baimė būti apkaltintam melu sustiprina tylėjimą. 

Dažnai tikima autoritetais ar daugiau galios turinčiais asmenimis nei aukomis“, – pasakojo ji.

Kaip atpažinti seksualinę prievartą patyrusį asmenį?

Organizacijos „Mostai“ socialinių programų plėtros vadovė Roberta Avramenko sako, kad nerimas ar tam tikrų žmonių vengimas gali siųsti pirmuosius signalus, kad vaikas susiduria su seksualiniu smurtu. 

Toks pakitęs, vaiko ar paauglio elgesys, gali sufleruoti apie kūno bandymą susidoroti su patirta trauma, todėl pastebėti ir reaguoti laiku yra itin svarbu.

„Seksualinis smurtas yra labai jautri tema, net tiems, kurie patys jo nepatyrė. Emociniai požymiai, jog vaikas ar paauglys patyrė seksualinį smurtą, gali pasireikšti per staigų uždarumą, norą atsiriboti nuo artimųjų ar draugų, ilgalaikis nerimas, panikos priepuoliai, depresija, suicidinės mintys, perdėta baimė tam tikriems žmonėms ar situacijoms, regresija, kaip šlapinimasis į lovą, rizikingas ar itin seksualizuotas elgesys, visiškas artumo vengimas.

Taip pat gali pasireikšti per bėgimą iš namų, pažymių perštėjimą, nenoras lankyti mokyklos ar mėgstamų veiklų, per kalbos apie savižudybę, psichoaktyvių medžiagų vartojimą.  

Fiziniai požymiai – pilvo ar lytinių organų skausmas, nepaaiškinamas kraujavimas, lytiškai plintančios ligos, nėštumas. 

Svarbu stebėti paslaptingumą, pokalbius apie nežinomus asmenis, staigius pinigų ar dovanų atsiradimus, intensyvų bendravimą internetu ar nenorą būti vienam su konkrečiu asmeniu. 

Kūnas tokiu elgesiu dažnai reaguoja į didelę patirtą traumą ir bando to išgyventi“, – sako R. Avramenko.

Specialistė pabrėžia, jog artimiesiems pastebėjus seksualinio smurto požymius svarbu leisti vaikui papasakoti savo patirtį ir užtikrinti, kad jis nėra kaltas. R. Avramenko pabrėžia, jog yra ypač svarbu apie tai informuoti  institucijas.

„Pastebėjus šiuos ženklus svarbu apie tai kalbėti reiktų ramiai, be kaltinimo ir didelių emocijų. Jaunuolis jau patiria didelę traumą, todėl stipri reakcija gali tik sustiprinti kaltės jausmą. 

Tikėkite vaikais, leiskite jiems kalbėti, netardykite, užtikrinkite, kad jie nėra kaltinami ir jog jūs jų vienų nepaliksite, paaiškinkite, kad kreipsitės į teisėsaugą.

Jeigu esate specialistas, pedagogas ar dirbate su jaunais žmonėmis – turite pareigą apie tai pranešti institucijoms. Pagalbos kreiptis galima į policiją ar greitąją pagalbą, Valstybinę vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybą, teikiančią specializuotą pagalbą nukentėjusiems nuo seksualinio smurto. 

Tėvai taip pat turėtų ieškoti emocinės paramos, nes seksualinė trauma paveikia ir aplinkinius“, – aiškino ji.