Eligijaus Masiulio knygos „Baltas apykakles prasegus“ ištrauka: paslaptingas segtuvas

Sunki metų pradžia

Lemtingų man 2000-ųjų pradžia buvo sunki. Aukštesnė kūno temperatūra jau laikėsi daugiau kaip mėnesį. Dienomis lyg dar buvo pakenčiama, bet vakare pastebimai sukildavo.

Iš pradžių nekreipiau į tai daug dėmesio, tuos šokinėjimus nurašydamas persišaldymui ar kokiam virusui. Vėliau tai ėmė erzinti, pradėjau vartoti vaistus, o vakare atsiguldavau į karšto vandens prileistą vonią mūsų „chruščioviniame“ bute.

Toks nei pakartas, nei paleistas. Nesijaučiau visiškas ligonis, kad gulėčiau lovoje. Bet laikui bėgant jaučiau, kad tokia organizmo būsena atima iš manęs daug jėgų. Iš tiesų,
neturėjau ir laiko rimtam ligos gydymui.

Darbų maratonas buvo užsisukęs: labai daug veiklos turėjau miesto savivaldybėje,
artėjo 2000 m. pavasario rinkimai į savivaldybės tarybą, todėl Klaipėdos liberalai mane buvo paskyrę rinkimų kampanijos štabo vadovu. O dar reikėjo rūpintis ir viso liberalų
skyriaus reikalais, nes buvau pirmininkas.

Lovoje negulėjau – ėjau į darbą. Pasitikėjau savo dar jaunu organizmu. Visada tie peršalimai praeidavo – praeis ir šį kartą.

Visgi po nesibaigiančių posėdžių, susitikimų, rinkimų kampanijos renginių Klaipėdos gatvėse sveikata dar pablogėjo.

Kreipiausi pagalbos į gydytojus ir mainais iš jų „gavau“ griežtą lovos režimą su antibiotikų sauja.

Buvo viena iš tų dienų, kada aš „apsiklojęs biuleteniu“ gulėjau lovoje ir viena akimi žiūrėjau televizorių. Suskambo mobilus telefonas. Skambina meras. Iš tos pareigos net atsisėdau ant lovos krašto. Hmmm, keista, ko jis skambina. Juk puikiai žino, kad aš sergu ir gydausi namie. Gal nori paklausti, kaip sveikata? O gal kažkas svarbaus nutiko?

– Taip, klausau, Eugenijau, – atsiliepiau prikimusiu balsu.
– Labas. Žinau, kad sergi. Kaip tavo sveikata? – kažkaip neįprastai tyliai pasisveikino meras.
– Ačiū, Eugenijau. Gal kažkiek geriau nuo tų vaistų. Tai pirmadienį jau planuoju į darbą sugrįžti, – pasakiau aš.
– Jo, gerai. Laukiam čia tavęs. Eligijau, o gal tu galėtum šiandien iki manęs atlėkti? Čia skubu. Tik negaliu sakyti telefonu.
– Galiu. O kelintą valandą?
– Tai jeigu gali, iškart dabar ir atlėk pas mane į savivaldybę.
– Gerai, mere, būsiu. Apsirengiu ir varau.
– Gerai, tada iki.
– Iki.

Iki miesto savivaldybės nuo mano namų Taikos prospekte pėsčiomis buvo eiti apie 20 minučių. Visą tą kelią, nuo temperatūros lengvai svaigstančia galva, žygiavau sparčiu
žingsniu, mintyse spėliodamas, kas čia svarbaus atsitiko.

Tik įėjęs į savivaldybės pastatą Liepų gatvėje, pradėję  lipti stačiais laiptais, pirmas, ką sutikau, ir buvo Eugenijus.

Lyg žinodamas, kada aš ateisiu, jis ėjo manęs pasitikti.

Kažką sumurmėjęs po nosimi, a la lyg čia geriau pasimatyti negu kabinete, jis skubiai perdavė man į rankas gerokai užpildytą segtuvą. Nieko nesakydamas padavė. Aš klausiančiu žvilgsniu žiūrėjau į jį.

– Paimk, parsinešk namo. Vėliau aš tau viską paaiškinsiu. Geriau, kad jo nebūtų mano kabineto seife.
– Gerai, supratau. Taip ir padarysiu. Kas šiaip naujesnio?
– Ai, kaip visada pas mus karšta. Kada, sakei, darbe pasirodysi?
– Greičiausiai pirmadienį.
– Tada visus reikalus ir aptarsime. Dovanok, kad aš čia tave iš lovos ištraukiau. Važiuok namo ir sveik.
– Ačiū. Iki greito susitikimo.

Tuo mūsų keistas susitikimas laiptinėje ir užsibaigė. Parėjau namo. Segtuvą pasidėjau ant savo darbo stalo, prie kitų dokumentų. Bet aišku, kad visą tą laiką kovojau su žingeidžia savo prigimtimi. Tiesiog plyšau iš smalsumo pažiūrėti, kas
naujajame segtuve. […]

(Bus daugiau)