Frederikas Jansonas: prezidentas išgelbėjo poną Gabrielių Landsbergį nuo baisaus pažeminimo Seime

Prezidento vyriausiojo patarėjo Frederiko Jansono teigimu, buvo kone akivaizdu, kad į eurokomisarus pretendavusio G. Landsbergio palaikyti nenorėjo ne tik opozicija, bet ir valdantieji.

„Aišku, kad tai iš mano lūpų gali skambėti labai ironiškai, bet tam tikra prasme gali būti, jog prezidentas išgelbėjo tiek poną G. Landsbergį nuo baisaus pažeminimo Seime, tiek Vyriausybę nuo galimos gilios problemos. 

Visi suvokiame, kad jei pono G. Landsbergio Seimas nebūtų patvirtinęs, aš nežinau, ar ta koalicija būtų ištvėrusi iki gruodžio mėnesio, kada turės keistis Vyriausybė. Net neįsivaizduoju, ar tai būtų įmanoma“, – interviu Eltai sakė F. Jansonas.

Komentuodamas savaitę nenutylančias diskusijas dėl prezidento filtrų nepraėjusios G. Landsbergio kandidatūros į eurokomisarus, patarėjas kartoja šalies vadovo jau išsakytus argumentus – kompetencijų G. Landsbergis turi nepakankamai. 

Todėl, akcentuoja patarėjas, ir kritiką šiuo klausimu prezidentui dažniausiai išsako tik su konservatoriais ar su G. Landsbergiu susiję asmenys.

„Kalbame apie jo gimines, artimuosius ir jo partijos bendražygius. Visas pasipiktinimas eina iš vienos labai aiškios grupės žmonių“, – teigė jis.

Interviu metu F. Jansonas aptarė ir prezidento lūkestį centro kairės Vyriausybei. Prezidentūros atstovas sako, kad kol kas per anksti kalbėti apie koalicijos kontūrus ar galimų pretendentų į premjerus pavardes. 

Nėra reikalo, tikina F. Jansonas, būgštauti ir dėl ateinančių radikalų bei antisemitizmu kaltinamo ir Konstituciją sulaužiusio Remigijaus Žemaitaičio vedamos „Nemuno Aušros“. Viskas bus aišku po rinkimų, sako patarėjas.

„Man atrodo, kad kuriamas didesnis baubas nei jis egzistuoja. Partijų, kurios Seime turės 10-15 vietų, bus ne viena ir ne trys. 

Galimybės formuoti vienokias ar kitokias koalicijas bus pačios įvairiausios. Kita vertus, jei tie patys socdemai konservatorius mato kaip didesnį siaubą už R. Žemaitaičio partiją, galima paklausti: ką reikėjo padaryti per tuos metus, kad taptum taip vertinamas“, – sakė F. Jansonas.

– Praėjusio penktadienio vakarą Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad nebemato galimybių praeiti prezidento filtrų, todėl nebesitaikys į eurokomisaro poziciją. Po kelių dienų savo argumentus, kodėl tas filtras buvo per tankus G. Landsbergiui, išsakė prezidentas. 

Jo teigimu, ministras yra pernelyg siauros krypties, be to turi ir šioms pareigoms ne itin tinkamų charakterio savybių. Tačiau argumentai, kurie buvo išsakomi ir prie stalo derybų metu, o vėliau ir viešai prezidento interviu metu, neįtikino nei G. Landsbergio, nei premjerės, nei konservatorių. 

Sako, kad ministro atžvilgiu pasielgta neobjektyviai, galbūt net kerštaujant. Ar nustebino jus, kad po visų ilgą laiką trukusių mįslingų derybų dėl komisaro, pasirodžius faktams ir sprendimams, valdančioji partija abejoja ir prezidento morale, ir teisingumu?

– Tiesą sakant, nenustebino. Nei kritika, nei bandymas kažkokiu būdu abejoti prezidento sprendimais arba jų motyvais. Iš kitos pusės, visa tai, ką jūs įvardinote, yra vienos partijos pozicija. 

Kalbame apie žmogų, kuris labai norėjo būti Europos komisaru, tačiau juo netapo. Kalbame apie jo gimines, artimuosius ir jo partijos bendražygius. Visas pasipiktinimas eina iš vienos labai aiškios grupės žmonių.

– Kitaip tariant, jūsų manymu, tai subjektyvus pasipiktinimas.

– Aš žiūriu labai paprastai. Jei kiti valdančiosios koalicijos nariai sako, kad kitas pasirinktas kandidatas yra visa galva aukštesnis nei ponas Gabrielius Landsbergis... 

Aš manau, kad liberalai ir Laisvės partija yra objektyvesni. Jie nėra opozicija, kuri pagal apibrėžimą kritikuoja viską. 

Kita vertus, jie nėra ir konservatorių partijos nariai. Šioje vietoje galbūt jie išsako aiškiausią ir objektyviausią požiūrį. Kiekvieną kartą, kai kažkas klausia, kodėl ne Landsbergis – norėtųsi paklausti, o kodėl Landsbergis?

– G. Landsbergis ir jo politinė aplinka akcentuoja Europos politikų palaikymą, įskaitant tą pačią Europos Komisijos pirmininkę, kad ir ji palankiai buvo nusiteikusi Landsbergio atžvilgiu.

– Šiuo atveju labai sunku komentuoti dalykus, kai sakoma, kad man sakė, jog kažkas sakė.

– Buvo ir viešų pareiškimų.

– Taip, Weberio (Europos liaudies partijos (EPP) lyderio Manfredo Weberio – ELTA) laiškas. Be abejo. Bet lygiai taip pat, jei paklaustumėte ir to paties Weberio ar bet kurio EPP atstovo, kaip jums Andrius Kubilius, veikiausiai, blogo žodžio taip pat neišgirstume. Visi suprantame, kad toks argumentas nėra ypač stiprus. 

Grįžtant prie penktadienio – visi G. Landsbergio pareiškimai, kad traukiuosi... Tiesa yra tokia, kad penktadienio rytą buvo galutinai suderinta Andriaus Kubiliaus kandidatūra. 

Tad visi penktadienio vakaro pareiškimai, kad niekur neisiu, puikiai žinant, jog jau kažkas seniai nuėjo...

– Kitaip tariant, sakote, kad premjerei nebereikėjo nieko siūlyti, nes buvo jau viskas sutarta.

– Kandidatūra buvo galutinai patvirtinta penktadienio rytą.

– Grįžkime į šios istorijos pradžią ar bent jau į vidurį. Aš suprantu, kad tuo metu, kai vyko derybos dėl komisaro, prezidento ir premjerės pokalbių metu G. Landsbergio pavardė visada sukosi.

– Buvo visas pulkas pavardžių, o G. Landsbergio pavardė sukosi, nes ji buvo plačiai sukama per visus įmanomus kanalus. Pono Kubiliaus pavardė, matyt, taip pat buvo nuo pat pradžių. Visas kalbėjimas apie eurokomisarą, supraskime, jis tik dabar atrodo, kad buvo labai ilgas. 

Apie tai, kad Gabrielius Landsbergis labai nori būti eurokomisaru, kalbėta jau pastaruosius dvejus metus. Bet realios kalbos galėjo prasidėti tada ir tik tada, kada baigėsi prezidento rinkimai, europarlamento rinkimai ir kai buvo suformuota „valdančioji dauguma“ Europos Parlamente, ir t.t.

Visa tai baigėsi birželio pabaigoje europiniame lygmenyje. Tos derybos nei buvo labai ilgos, nei, sakyčiau, kad labai įtemptos, nes tuo metu taip pat vyko prezidento ir premjerės pokalbiai dėl Vyriausybės atnaujinimo.

– Viešojoje erdvėje buvo pasirodę svarstymų, kad tie du klausimai susiję.

– Akivaizdu, kad rezultatas parodo, jog tai buvo spekuliacijos. Spekuliacijų į viešąją erdvę išeina pakankamai nemažai. Dalis išeina dėl paprasto nežinojimo, dalis dėl protingo išmąstymo, dalis – sąmoningai.

– Kai premjerė prezidentui pirmą kartą užsiminė apie G. Landsbergio kandidatūrą, ar Prezidentūra ir prezidentas iš karto turėjo atsakymą, kad ne? Ar, visgi, buvo svarstymas, apmąstymas?

– Bet kokia kandidatūra yra vertinama: ką ji gali pasiekti ir kiek toli gali eiti Europos Komisijos lygmenyje. Antras klausimas, kaip ta kandidatūra atrodo kitų fone. 

Suprantama, kad viešojoje erdvėje buvo didelis siekis ir noras parodyti, jog yra tik vienas geriausias pasaulyje kandidatas, kad daugiau jokių kitų nėra. 

Tai nėra teisinga. Tad ieškota alternatyvų ir žiūrėta, ką tos alternatyvos gali pasiekti. Tokių alternatyvų buvo ne viena. (...) Pagal mūsų sistemą, kandidatus siūlo Vyriausybė, valdančioji partija.

Tai, kai jį siūlo partija, ir tu žinai, kad stumiamas pagrindinis kandidatas yra partijos lyderis – tada suvoki, jog bet koks kitas siūlomas žmogus turi būti labai pasiryžęs norėti konkuruoti.

– Prezidentas užsiminė, kad jis pats pasiūlė apie 6 pavardes. Aš suprantu, kad visi buvo daugiau mažiau konservatorių, Vyriausybės rato žmonės.

– Be abejo. Visi suprantame, kad tokia yra sistema. Vyriausybė ir prezidentas turi sutarti, o patvirtinti turi Seimas. Ir Seime reikia surinkti balsus. 

Akivaizdu, kad jeigu kažkas pajuokaus ir ištrauks opozicijos veikėjo pavardę – tai būtų beprasmis dalykas. Balsų Seime jis nesurinks. 

Grįžtant prie pono Landsbergio: buvo labai ryškūs signalai iš tos pačios valdančiosios daugumos, buvo didžiulė tikimybė, kad jo Seime net nepatvirtins. Visi supratome, kad nė vienas opozicinis balsas už poną Gabrielių Landsbergį nebūtų balsavęs.

– Kaip nebalsuos ir už A. Kubilių.

– Bet, skirtingai nuo G. Landsbergio, A. Kubilius turi liberalų ir Laisvės partijos palaikymą. O kas viešai buvo deklaruojama dėl G. Landsbergio? 

Kai kurie mažieji koalicijos partneriai, kaip ponas Gentvilas, nedviprasmiškai pasakė, jog nepalaikys. Aišku, kad tai iš mano lūpų gali skambėti labai ironiškai, bet tam tikra prasme gali būti, jog prezidentas išgelbėjo tiek poną G. Landsbergį nuo baisaus pažeminimo Seime, tiek Vyriausybę nuo galimos gilios problemos. 

Visi suvokiame, kad jei pono G. Landsbergio Seimas nepatvirtintų, aš nežinau, ar ta koalicija būtų ištvėrusi iki gruodžio mėnesio, kada turės keistis Vyriausybė. Net neįsivaizduoju, ar tai būtų įmanoma.

 Tai būtų tokio lygio akibrokštas, kur partija privalėtų reaguoti. Šiuo atveju, bandymas žaisti va bank, ant kortos statant viską, įskaitant Vyriausybės ateitį, tai nėra valstybiškas požiūris.

– Taigi, jums susidarė įspūdis, kad vyko vadinamasis „viščiuko“ žaidimas, kad viena pusė bandė spausti akseleratorių ir žiūrėti, ar Prezidentūra, įvertinusi bendrą opiniją, pasigirstančius signalus iš Europos politikų, nusuks nuo kelio. 

Bet yra juk ir istorinių analogijų. Ši Prezidentūra susidūrė prieš tai su Virginijaus Sinkevičiaus kandidatūra. Jis taip pat buvo vienas pagrindinis kandidatas. 

Su šia pavarde buvo sutikta. Kai kam gali kilti klausimas, kuo šiuo atveju G. Landsbergis išskirtinis? Ar V. Sinkevičiaus prerogatyvų kompleksiškumas tikrai buvo platesnis nei turi G. Landsbergis?

– Šiuo atveju nėra teisinga lyginti G. Landsbergį su ponu V. Sinkevičiumi. G. Landsbergį reikėtų lyginti su A. Kubiliumi. 

Pasirinkimas vyksta čia ir dabar. Aš tikrai norėčiau išgirsti, kuo ponas A. Kubilius yra blogesnis už poną G. Landsbergį. Aš girdžiu žmones, sakančius, kad jis yra visa galva geresnis. (...) Daugeliu klausimu derybos su prezidentu užtrunka ir nebūna lengvos. 

Per pastaruosius ketverius metus matėme ne vieną atvejį. Tačiau derybos yra tik procesas. Man atrodo, kad valstybei ir visai politinei sistemai yra svarbiausia pasiektas rezultatas. Galime prisiminti ambasadoriaus Europos Sąjungai skyrimo procesą. Užsitęsė. 

Ar kažkas gali kažką blogo pasakyti apie galiausiai paskirtą ambasadorių? Manau, kad ne. Panašiai ir su situacija dėl Lietuvos ambasadoriaus Lenkijoje. Esmė yra rezultatas.

– Bet pats procesas gali sumažinti rezultato vertę. Pavyzdžiui, diskusijos dėl komisaro Lietuvoje atsidūrė tarptautinėje žiniasklaidoje kaip blogosios praktikos pavyzdys. Nežinau, kiek tai svarbu Prezidentūrai.

– Visada galima vertinti momentinę nuotrauką. Bet ta polaroidinė nuotrauka yra menkos kokybės, tai momentinė nuotrauka. Tam, kad įvertintum sprendimą, turi praeiti laiko. Šiandien kalbėti apie tai, kas ką pasakė, kas ką parašė... 

Sakymų, pasakymų, verksmų ir riksmų yra labai daug. Kartais žiūri į tas reakcijas ir svetimos gėdos jausmas apima.

– Mūsų aptariama istorija specifiška tuo, kad tai vyksta būtent tarp Prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos arba prezidento ir užsienio reikalų ministro. 

Tai yra du politikai, kurie tarpusavyje yra susiję per užsienio politikos barą. Klausausi antradienį išsakytų prezidento argumentų: per siaura orientacija, politikas įtampų metu dingsta. 

Galima kelti klausimą, ar G. Landsbergis, kaip užsienio reikalų ministras, prezidento vertinimu, yra tinkamas, jei jau nėra pajėgus eurokomisaro pareigoms?

– Kadangi derybos dėl to, kokį portfelį gaus kurios nors šalies atstovas, prasidės tik dabar, tai, be abejo, ta galimybė, kurią turime su ponu A. Kubiliumi, yra didesnė. Kai esi ne vienos, o kelių sričių specialistas ir turi patirtį tiek su ekonomika, tiek su užsienio bei saugumo politika – tai yra nuostabus dalykas derybose. 

Ar prezidentui dirbti su ponu G. Landsbergiu ar dalimi konservatorių buvo lengva pastaruosius ketverius metus? Visi suprantame, kad ne. Niekas neapsimetinės, kad nieko neįvyko. Buvo visko. Buvo bandyta pastumti prezidentą, buvo bandymų atimti iš jo dalį užsienio politikos funkcijų. To būta. Susidūrimų taip pat būta.

– Ar visi tie susidūrimai leidžia abejoti, kad vienas iš valdančiųjų lyderių gali būti užimamose pareigose? Buvo ne taip seniai diskusija apie Vyriausybės narių atnaujinimą. Du ministrai pakeisti prezidento iniciatyva po Vyriausybės įgaliojimų grąžinimo.

– Nepaisant įtampų, Lietuvos užsienio politikos kryptis, darbai, akcentai yra nekintantys. Jie yra tokie, kokie yra. Nėra jokio tampymosi, kur link Lietuva eina ar kokia šalis mes esame. Apie tai nėra diskusijos. 

Kitas klausimas, kaip siekti sutartų dalykų: lengviau ar sudėtingiau. Visada apie tai gali galvoti. O atsakant į jūsų klausimą dėl Vyriausybės perkrovimo – niekas nesame naivūs ir gebame adekvačiai vertinti situacijas. Ponas G. Landsbergis yra didžiausios valdančiosios partijos lyderis.

– Ir tik tai jį apsaugo?

– Radikalus G. Landsbergio patraukimas, nes su juo dirbti nėra paprasta, nėra sprendimas. Tai yra kelias į visišką destrukciją. Gyvename tam tikroje geopolitinėje erdvėje, karo pašonėje ir tu negali taip užsižaisti su valstybe. 

Taigi, grįžkime prie to balsavimo Seime ir kuo galėtų baigtis Landsbergio kandidatūros į eurokomisarus nepraėjimas – negalima taip žaisti su valstybe.

– Taigi, G. Landsbergio kėdės prezidentas neklibina dėl aplinkybių, nes jis yra įtakingiausios valdančiosios partijos lyderis.

– Nesakyčiau, kad partijos lyderio imunitetas yra absoliutus.

– Gerai, hipotetinis klausimas: jei kažkokiu būdu pro adatos skylutę konservatoriai pralenda į naują Seimą ir dalyvauja Vyriausybės formavime, tikėtina, kad G. Landsbergis pretenduotų vėl į tą pačią poziciją. Ar tokiu atveju prezidentas turėtų didelį galvos skausmą, mąstydamas apie tai, ką dabar daryti?

– Paskirti ir priimti tą sprendimą, kai nežinai kas bus, yra viena. Atleisti – yra kita. Priimant sprendimą dėl paskyrimo, reikia įsivertinti tiek profesinius, tiek asmenybinius aspektus. Pavyzdžiui, tuos pačius dingimus, pomėgį atostogoms. Viskas daro įtaką.

– Gerai. Ką prezidentas turėjo galvoje, kalbėdamas apie tuos ministro dingimus? Daugelis tai susiejo su vilos klausimu.

– Vilos klausimas – supraskime, kad čia nėra didelio klausimo. Jei žmonės turi pinigų įsigyti vilą Graikijos salose, tai tu gali tik pasidžiaugi, kad jie turtingi, ir tiek. Bet kai apie tai nekalbama... 

Aš nenorėčiau tikėti, kad laikas, kada buvo pirkta vila, yra kažkaip susijęs su siekiais pabėgti dienos X atveju. Tada pasaulis atrodytų dar liūdnesnis, jei tuo pradėčiau tikėti. Bet iš kitos pusės reikia suprasti, kad buvo galima kitaip suvaldyti ir apie tai kalbėti. 

O ką sakė prezidentas apie pranykimus – gal aš tas atostogas ne taip suprantu, bet, mano galva, šiuo metu, jei tu išties esi Ministrų kabinete ir išnaudoji visas atostogas... Reikia turėti sugebėjimą ir reikia laiko rasti, kad galėtum taip daryti. 

Juk pasaulyje vyksta dalykai, rinkiminiai metai. Jeigu žmogui jau rugpjūčio mėnesį baigiasi atostogų sankaupos ir reikia staiga imti neapmokamas atostogas – tai atrodo keistai. 

O dar jos sutampa su tuo, kai iškeliami klausimai. Labai sunku būtų įvardinti kitą politiką, kuris būtų taip tobulai įvaldęs atostogų grafikų planavimą.

– Jei šalia mūsų sėdėtų kas nors iš dešiniųjų ar apžvalgininkų, manau, pakeltų ranką ir sakytų: panašiu kampu galėtume ir prezidentui klausimą pasukti. 

Yra naratyvų, kad prezidentas vis prie jūros. Net įtampų atvejais. J. Prigožino kelionės į Maskvą kontekste prezidento poilsis buvo aptariamas tiek užkulisiuose, tiek atsidūręs viešumoje.

– Šiuo atveju prezidentas neturi atostogų. Jis neišvažiuoja į užsienį pasibūti, neperka vilų. Jo vienintelė galimybė, nors kiek pailsėti bei atitrūkti, yra išvažiuoti į Birštoną, Druskininkus, Palangą, Nidą, Klaipėdą. Jis nevažiuoja niekur kitur. Visos tos insinuacijos, kur yra prezidentas... 

Puikiai pamenu Prigožino žygį. Visi dirbome, visi gavome informaciją realiu metu, visi sprendimai, kurie turėjo būti priimti, buvo priiminėjami. Vienintelis klausimas, ar tu išbėgsi kalbėti viešai. Viešas kalbėjimas reikalingas tada, kai nusprendžiame, kad jis reikalingas. 

Suprantu, kad yra politikų, kuriems į kairę ir dešinę dalinti interviu yra būdas kurti savo įvaizdį. Nėra buvę, kad prezidentas būtų pasinaudojęs menkiausia galimybe išvykti į užsienį pailsėti, kad jis būtų turėjęs mokamas ar nemokamas atostogas, kurių metu nedirbtų.

– Summa summarum. Apibendrinkime įdomius ir sudėtingus dviejų politikų santykius atskleidusią istoriją. Trečiadienį G. Landsbergis, kalbėdamas apie prezidento sprendimą, teigė, kad, visgi, tai kerštas. 

O to keršto pamatas, spėja ministras, yra Eitvydo Bajarūno istorija, kai prezidentas gynė mobingu kaltinamą ambasadorių ir vėliau dar atsidūrė Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos akiratyje.

– Prie žaisliukų lentynos ant nugaros nugriuvęs, visa gerkle rėkiantis bei rankomis ir kojomis makaluojantis vaikas taip pat dažniausiai galvoja, kad tėvai ar seneliai, nepirkdami žaisliuko, jį už kažką nubaudė.

– Tai nėra susijusios šios dvi istorijos?

– Bandymas susieti arba reakcija į tai, kad tu negavai žaisliuko, rodo, jog greičiausiai tau ir nereikėjo jo duoti.

– Pereikime prie kitos temos. Komisaro klausimas iš esmės jau uždarytas, tačiau vis dar uždarymo laukia rudenį vyksiančių Seimo rinkimų klausimas.

Prezidentas ne kartą sakė, kad tikisi centro kairės koalicijos, kuri padės efektyviau, greičiau ir konstruktyviau spręsti valstybei svarbius klausimus – pirmiausia, socialinio dėmens. 

Visgi, akivaizdu, kad nebus lengva suformuoti koaliciją. Vertinant pačią centro kairės architektūrą, yra daug įvairių ir tarpusavyje besibadančių subjektų. 

Kaip Prezidentūra vertina koalicijos tokios, kokios ir tikisi, susiformavimo galimybes?

– Yra pasvarstymų, kas būtų, jei būtų, bet politologinis būrimas iš kavos tirščių yra nereikalingas. Pirmuosius rezultatus matysime spalio 13-osios naktį. O dėlionių yra įvairiausių (...).

– Aš sutiksiu su jumis, kad dabar problematizuoti, kaip išsidėstys partijos po rudenį vyksiančių rinkimų, nėra daug pagrindo. Tai būrimas, kaip sakote, iš tirščių. Kita vertus, mes matome kitus klausimus. 

Lyderiaujančių socdemų reikalai kelia nemažai diskusijų. Kas bus premjeras? Niekas nežino, ar trečiadienį išplatintas socdemų pranešimas, kad V. Blinkevičiūtė esą yra pasiruošusi formuoti Vyriausybę, yra baltas dūmas, reiškiantis, kad partija jau turi aiškų kandidatą į Vyriausybės vadovus, ar, visgi, tai toliau yra miglos pūtimas ir neaišku, kas nuo LSDP eitų į šias pareigas. 

Tačiau šalia viso to yra dar vienas klausimas, kuris daug kam kelia nerimą: tai, ką dešinieji jau pavadino radikalų atėjimo grėsme. Pirmosiose gretose čia stovi Remigijus Žemaitaitis, kurio partijos šuolis reitingų lentelėje – darantis įspūdį. Ar Konstituciją sulaužiusio politiko aspiracijos į valdžią nėra raudonos lemputės mirgėjimas Prezidentūrai?

– Du esminiai dalykai. Vienas yra premjero klausimas. Supraskime, kad šiai dienai jis yra truputį dirbtinis. Žaidimas su premjerais, klausimai, kas yra tavo premjeras – tai toks bandymas partinei sistemai suteikti žmogišką veidą, kad ji su kažkuo asocijuotųsi. Socialdemokratų akcentavimas šiame kontekste man neatrodo labai sąžiningas. 

Prisiminkime, kad konservatorių partijos pirmininkas paskutinius ketverius metus nevadovavo šiai Vyriausybei, 2016 m. Seimo rinkimus laimėjusios partijos lyderis pasirinko būti Seimo Kultūros komiteto pirmininku.

– Na, problema ne tai, kad V. Blinkevičiūtė nereiškia ambicijos būti premjere, bet tai, kad ji neatsako į šį klausimą, nedeklaruoja.

– Deklaravimas ar nedeklaravimas – tu čia daliniesi ne nenušautą briedį, bet žvirblį rankoje. Ši dalis yra keista. Aš niekada negirdėjau klausimo: liberalai, kas pas jus bus premjeras. Kodėl niekas neklausia?

– Tai nėra lyderiaujanti partija, sunku tikėti, kad po Seimo rinkimų tai būtų daugiausia mandatų iškovojusi politinė jėga.

– Bet R. Žemaitaitis pasiskelbė, ko nori. Mano supratimu, Vyriausybės formavimas bus tikrai sudėtingas procesas. Akivaizdu, kad čia bus 3-4 partijų koalicija.

– Grįžkime prie antros dalies – radikalų. Matote čia grėsmę?

– Aš matau daug kalbėjimo apie grėsmę ir labai puikiai suvokiu, kam to reikia. Priešas už vartų. Konservatoriams tai įrankis. Jie jį naudoja. Tai visiškai natūralu. 

Šiai akimirkai, likus 8 savaitėms iki rinkimų, visos partijos ieško savo išskirtinumo, niekas nenori su niekuo draugauti, nes kiekvienas kaunasi dėl savo rinkėjų. Kiekvienas mušasi už save, tad kabinti etiketes ir kažkuo kitu gąsdinti ir taip rasti savo išskirtinumą – manau, kad tai natūralus dalykas, kuris visada vyksta politikoje.

– Pakalbėkime konkrečiai apie „Nemuno aušrą“.

– „Nemuno aušra“, mano galva, yra šiek tiek per daug demonizuojama ir gerokai per daug pervertinama. Ar „Nemuno aušra“ yra bangos partija, tokia koks buvo Sąjūdis, kai visi 1989 m. suprato, jog bet koks Sąjūdžio kandidatas laimės prieš komunistus? 

Tam tikra banga buvo „valstiečiai“, kai visiškai nežinomi žmonės staiga tampa Seimo nariais. Klausimas, ar R. Žemaitaičio partija yra banga? Aš dėl to turėčiau didelių abejonių. Jei ji nėra banga, apie ką mes kalbame? 

10 procentų, ką dabar rodo apklausos, tai turbūt duotų apie 10 vietų parlamente. Taigi, gali paaiškėti, kad šiuo metu piešiamas baubas, kuris esą pavers Lietuvą antisemitine valstybe, yra tik 10-12 vietų parlamente.

– Bet kalbėti reikia apie tai, kokį santykį nustatyti su tokia jėga. Štai šią savaitę ponas G. Paluckas, partijos, kuri neskuba „atsižegnoti“ su „Nemumo aušra“ atstovas, sako, kad pats girdi, jog užsienio partneriai jau kelia antisemitizmo klausimą.  

– Aš manau, kad kai bus sudaromos koalicijos... Dabar visi norėtų, kad kažkas su kažkuo pasibučiuotų ar atsižegnotų. Kai bus aiški Seimo sudėtis, kai bus aišku, su kuo galima derėtis ar nesiderėti, žinant, kokį spaudimą galima patirti iš užsienio valstybių, tada daugeliui partijų, o gal ir visoms, „Nemuno aušra“ gali būti paskutinis įmanomas variantas, su kuo pradėtum derėtis. Tačiau aš tikrai netikiu, kad visi šiandien bėgtų atsižegnoti. Tas atstūmimas ir padarymas antisisteminiu gali turėti priešingą poveikį.

– Bet Konstitucinis Teismas pripažino R. Žemaitaičio antisemitizmo apraišką.

– Bet ar galima pavadinti visą partiją, visus žmones antisemitais? Aš tų žmonių nepažįstu. Aš negaliu to pasakyti.

– Bet partijos lyderis užduoda toną. Taip suformuosiu klausimą: prezidentas yra aukščiausias politikas šalyje, matyt, yra norinčių, kad jis būtų ir prievaizdas tokių dalykų kontekste?

– Prezidentas, kaip valstybės vadovas, turės stiprų ir svarų balsą formuojant Vyriausybę. Tokia yra Konstitucija ir tokia yra tvarka. Jis savo pozicijas išsakys. Tačiau dabar bandyti paaiškinti rinkėjams, kad tai blogis... 

Vienas blogis provokuoja kitą blogį, atsižegnosime nuo vieno, atsižegnosime nuo kito. Bet po to labai nustebsime, kad atsižegnojimai padarė priešingą rezultatą. Nereikia bandyti būti protingesniems už visus. 

Kai tu labai ilgai aiškini žmonėms, kaip jie turi mąstyti, jie pradeda kažkodėl tavimi netikėti ir elgiasi priešingai.

– Bet galima ir kitaip į šią situaciją pažiūrėti. Socialdemokratų pareiškimai, kad su konservatoriais koalicijos net nesapnuoja, o su R. Žemaitaičiu – įsivaizduoja. 

Prezidentūros pozicija, kad nereikia skubėti kaip toksiškų identifikuoti įtarimų keliančias partijas, sukelia tik papildomą kvėpavimą joms. Ar tai nėra tam tikras tokių politinių partijų legitimizavimas? Štai partijos lyderį Konstitucinis Teismas paskelbia sulaužius Seimo nario priesaiką dėl antisemitizmo, bet politinė bendruomenė – lyderiaujančios politinės partijos ir prezidentas – nemato grėsmės.

– Kiek Europos didžiosiose valstybėse yra panašių partijų? Visos valstybės yra išbandžiusios įvarius būdus: nuo užsimerkimo iki nustūmimo į paraštes... Tų būdų išbandyta įvairiausių. Ar yra tobulas sprendimas, panacėja? To nėra. Supraskime, kad dėl pačių įvairiausių priežasčių radikalumas kairėje ir dešinėje egzistuoja. 

Cancel kultūra labai dažnai sukuria atvirkštinį poveikį, nes tada duodi oro degimui. Manau, kad šiai akimirkai visos šios diskusijos yra teorinės ir mažai turinčios racionalaus grūdo, nes kalbame apie dalykus, kurie galėtų būti, jei būtų. Vertinant skaičius, man atrodo, kad kuriamas didesnis baubas nei jis egzistuoja. 

Partijų, kurios Seime turės 10-15 vietų, bus ne viena ir ne trys. Galimybės formuoti vienokias ar kitokias koalicijas bus pačios įvairiausios. Kita vertus, jei tie patys socdemai konservatorius mato kaip didesnį siaubą už R. Žemaitaičio partiją, galima paklausti: ką reikėjo padaryti per tuos metus, kad taptum taip vertinamas.

– Apibendrinkime: modeliuokime scenarijų, kad dėl fragmentacijos bus labai sunku lipdyti koaliciją. Ar Prezidentūra ruošiasi moderavimui, ar, visgi, kaip tų radikalų atžvilgiu – viskas bus palikta tėkmei?

– Pagal Konstituciją ir susiklosčiusį modelį prezidentas gali ir turėtų būti pakankamai aktyvus Vyriausybės formavimo procese ir jis toks bus. Jei reikės valdyti situaciją – prezidentas valdys. Jei reikės moderuoti – jis moderuos. Jei reikės kažką užkardyti – jis imsis aktyvaus vaidmens. 

Nuo to, kokią koaliciją Lietuva turės, kaip bus sudėliota Vyriausybė ir jos programa, priklausys ir tai, kaip prezidentas galės įgyvendinti savo programą. Tad šioje vietoje jis tikrai bus aktyvus.