Geležinkelį tiesę darbininkai po kojomis aptiko paslėptą 1200 metų senumo kaimą

Atradimas buvo padarytas atliekant gelbėjimo kasinėjimus, susijusius su Imuris–Nogales geležinkelio apvažiavimo statybos projektu. Tyrimai atvėrė gyvenvietę, kuri toli pralenkė visus lūkesčius.

Pažymima, kad gyvenvietė, žinoma kaip La Sjenega, yra Kokosperos upės slėnyje ir kanjone, netoli sienos su Arizona. Šešių archeologų komanda iš INAH Sonoro centro, vadovaujama Martineso Ramireso, kelis mėnesius kruopščiai dokumentavo radinius. Tai vienas reikšmingiausių pastarųjų metų archeologinių radinių šiame regione.

Šis atradimas ypatingas tuo, kad ilgą laiką liko nepastebėtas. Kasinėjimų vieta buvo atrasta dar 2008 metais, kai tyrėjai užfiksavo tik 10 namų, išsibarsčiusių po teritoriją. Statybų darbai atskleidė tikrąjį gyvenvietės mastą, kuris gerokai viršijo pirminius vertinimus.

Kaimas, pastatytas po žeme

Įdomu tai, kad La Sjenegos gyventojai savo namus statė kitaip nei daugelis kaimyninių bendruomenių. Kaip paaiškinama INAH tyrime, kaimo namai buvo ovalios arba stačiakampės pusiau požeminės konstrukcijos, įrengtos nuo 1 iki 2,2 metro gylyje po žeme. 

Šis statybos stilius, panašu, vystėsi ištisas kartas, nes gyvenamųjų kompleksų vidinės sienos vėliau buvo plečiamos žemės priestatais. Tai rodo, kad kaimas buvo apgyvendintas ir perstatomas kelis kartus per šimtmečius.

Šių požeminių kompleksų viduje archeologai aptiko vidines sienas, formuojančias uždaras erdves, primenančias šeimyninius kvartalus. Tai leidžia manyti, kad kelios didelių šeimų kartos galėjo gyventi kartu glaudžiai susijusiose gyvenamosiose grupėse. Martinesas Ramiresas teigė:

„Architektūrinės liekanos yra išsibarsčiusios po visą plynaukštę, kurios ilgis siekia 250 metrų, o plotis – 250 metrų. Kažkada čia stovėjo apie šešiasdešimt namų. Be to, buvo dirbama žemė prie vandens telkinio.“

Tyrėjai mano, kad kaimo gyventojai šią vietą pasirinko todėl, kad ji užtikrino prieigą prie derlingos žemės ir buvo palanki vieta įsikurti.

Senoviniai kapai pasakoja platesnę istoriją

Aptikti žmonių palaikai leidžia suprasti bendruomenės ritualines praktikas ir socialinius ryšius. Kaip praneša „Heritage Daily“, kasinėjimai trijuose gyvenamuosiuose kompleksuose atskleidė dvi skirtingas laidojimo zonas, kuriose rasta daugiau nei 100 žmonių palaikų, susijusių su Trinčeraso tradicija.

Įdomu tai, kad tarp jų buvo apie 40 tradicinių kapaviečių, kur palaikai buvo sudėti sulenktoje padėtyje, taip pat 28 kremavimo atvejai, kai palaikai buvo patalpinti į keraminius indus. Kai kuriuose kapuose buvo rasta paprastų papuošalų iš kriauklių, o tai rodo nevienodą prieigą prie vertingų prekių bendruomenės viduje. INAH komanda paaiškino:

„Matome Trinčeraso ir Hohokamo tradicijų pėdsakus, kurias ilgą laiką laikėme lygiagrečiomis, iki galo nesuprasdami ryšių tarp jų. Čia stebime pasikartojančias migracijas ir vietovės apleidimą. Tai leidžia manyti, kad La Sjenega buvo pasienio punktas išteklių mainams.“

Uolose iškalti pranešimai

INAH pranešime spaudai teigiama, kad archeologai aplinkiniame kraštovaizdyje užfiksavo dvi vietoves su uolų piešiniais. Viena vietovė, žinoma kaip Babasakos petrogliFAI, apima šešias paneles, kurių ilgis viršija 200 metrų, papuoštas geometrinėmis ir žmonių figūromis.

Antrojoje vietoje, vadinamoje „Meškos pėdsakais“, nedidelio urvo viduje yra uolų piešiniai, primenantys lokio pėdsakus. INAH archeologai pažymėjo, kad tikslus amžius išlieka neaiškus, tačiau uolų piešiniai tikriausiai datuojami 800–1400 mūsų eros metais.

Uolų piešiniai atskleidžia kitą gyvenimo La Sjenegoje pusę. Kartu su radiniais, susijusiais su gyvenvietėmis ir kapavietėmis, jie padeda susidaryti išsamesnį vaizdą apie tai, kaip gyveno žmonės, kaip buvo sutvarkytos jų bendruomenės ir kaip jos formavo aplinką.