Tokią hipotezę iškėlė Jungtinės Karalystės Portsmuto universiteto mokslininkas Melvinas Vopsonas (Melvin Wopson). Jo naujame straipsnyje aprašomas scenarijus, pagal kurį gravitacija yra gamtos informacinio dėsnio, kurį autorius vadina antruoju infodinamikos dėsniu, produktas.
Skaitmeninėse technologijose efektyvumas yra pagrindinė sąvoka. Kompiuteriai nuolat suspaudžia ir pertvarko duomenis, kad atlaisvintų atmintį ir apdorojimo galią. Vopsonas daro prielaidą, kad tas pats gali vykti visoje Visatoje, ir tam pasitelkia informacijos teoriją.
Ši disciplina tiria informacijos perdavimo ir saugojimo procesus ir tampa vis populiaresnė fizikoje bei kitose mokslinių tyrimų srityse, rašo „Phys“ leidinys.
Remdamasis ja Vopsonas išvedė savo antrąjį infodinamikos dėsnį, aprašytą 2023 m. straipsnyje. Jame teigiama, kad bet kurioje uždaroje informacinėje sistemoje informacijos „entropija“, arba informacijos dezorganizacijos lygis, turi mažėti arba išlikti nepakitęs.
Antrasis termodinamikos dėsnis teigia priešingai: fizinė entropija visada didėja.
Pavyzdžiui, paimkime atvėsusį kavos puodelį. Energija teka iš karštos terpės į šaltą, kol kavos temperatūra susilygina su kambario temperatūra, kai pasiekiama šiluminė pusiausvyra.
Sistemos entropija šiame taške yra didžiausia – visos molekulės yra maksimaliai nutolusios viena nuo kitos ir turi vienodą energiją.
Tačiau, jei žiūrėsite tik į vietą, o ne į energiją, susidursite su dideliu informaciniu chaosu. Kadangi dalelės bus atsitiktinai pasiskirsčiusios erdvėje, sistemai reikės daug informacijos.
Tačiau, kai dalelės susijungia veikiamos gravitacinės jėgos, kaip tai vyksta planetose, žvaigždėse ir galaktikose, informacija tampa kondensuota ir lengviau valdoma.
Modeliuojant būtent taip ir atsitinka, kai sistema bando veikti efektyviau. Taigi gravitacijos veikiamos materijos judėjimas nebūtinai turi būti jėgos rezultatas. Galbūt tai yra Visatos suspaustos informacijos, su kuria ji turi dirbti, funkcija.
Pagal Vopsono hipotezę erdvė nėra nei vientisa, nei lygi. Ji sudaryta iš mažyčių informacijos „ląstelių“, panašių į pikselius nuotraukoje. Kiekvienoje ląstelėje yra pagrindinė informacija apie Visatą, o kartu jos sudaro Visatos audinį.
Jei į šią erdvę patalpiname objektus, sistema tampa sudėtingesnė. Tačiau kai visos ląstelės sujungiamos į vieną, informacija vėl tampa paprasta.
Šiuo požiūriu Visata natūraliai siekia minimalios informacinės entropijos būsenos. Ir, kas įdomiausia, atlikus skaičiavimus paaiškėja, kad entropinė „informacinė jėga“, kurią sukuria ši paprastumo tendencija, yra lygiai tokia pati kaip Niutono gravitacijos dėsnis.
Ši teorija remiasi ankstesniais „entropinės gravitacijos“ tyrimais, tačiau žengia dar vieną žingsnį toliau.
Susiedamas informacijos dinamiką su gravitacija, autorius prieina prie įdomios išvados: Visata gali veikti pagal tam tikrą kosminę programinę įrangą.
Galima tikėtis, kad dirbtinė Visata maksimaliai padidins efektyvumą ir kitas skaičiavimo dėsnių apraiškas. Kurios savo ruožtu lemia gravitaciją.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą