Grupės „Zygga“ atlikėjas Žygimantas Petkus: apie galingą gimtadienį, meilę žmonai, dukrytei ir „Žalgiriui“

Paragavęs krepšinio, Ž. Petkus sudalyvavo ir „Kažkur Matytų“ užklasinėje veikloje – laidoje „Šok į profo kedus“.

Trakuose Žygimantas su komandos draugais išbandė irklavimą, klausėsi olimpietės Donatos Karalienės patarimų, vienoje valtyje irklavo su Mindaugu Griškoniu, o studijoje apkalbėjo nuo irklavimo drebančias kojas, nepatikimai mėtančius krepšininkus, smagiausius komentatorius, vestuvių muzikantus ir net serijinius žudikus.

– Žygi, tau ką tik suėjo trisdešimt. Kaip atšventei?

– Atšvenčiau stipriai, trankiai ir iki ryto su gerais draugais bei artimiausiais giminaičiais. Jau kitą dieną supratau, ką reiškia posakis „palauk, sulauksi 30, suprasi kaip sunku keltis“ (juokiasi).

– Sakoma, balius nevykęs, jei jame nebuvo muzikanto su „Yamaha“ ir santykių aiškinimosi. Kažko tokio pasitaikė?

– Ne, nieko panašaus. Buvo daug šokių, dainų ir meilės vieni kitiems. Tarp svečių buvo nemažai atlikėjų, tad mikrofonas visą laiką buvo užimtas. Kai tokie svečiai, muzikanto su „Yamaha“ nereikia.

– Kas prie mikrofono klausėsi smagiausiai? Ar buvo traukiamos „Zygga“ dainos?

– Žemaitukas Linas pralaužė ledus, Gabrielė-Vasha palaikė degimą, o „Sadboi“ damušė iki galo. Žinoma, buvo traukiamos ir „Zygga“ dainos. Nors visad sakau, kad mikrofono per savo šventes neimsiu, bet ant tų emocijų nesusilaikau (juokiasi).

– Iki 30-ies vedei, tapai tėčiu ir grįžai į krepšinio aikštelę. Gyvenimas – idealus?

– Jei gyvenimas būtų idealus, jame, turbūt, būtų neįdomu gyventi. Jeigu klaustumėt, ar man patinka gyvenimo etapas, kuriame dabar esu, tada drąsiai atsakyčiau „taip“. Turiu šeimą, draugus, sveikus giminaičius, galiu dirbti tai, ką myliu ir pagaliau prisiverčiau grįžti į sportą. Auginam nuostabią dukrytę, galim matyti ją kiekvieną minutę ir atiduoti savo laiką jai. Kol kas tai svarbiausia mūsų misija ir geriausia, kas mums yra nutikę. Ar lengva? Ne. Ar verta? Begalybę kartų taip.

– Šį rudenį prisijungei prie „Kažkur Matytų“ komandos. Kokie įspūdžiai?

– Kol kas tik geriausi (juokiasi). Labai patinka, kad projektas nėra tik apie susitikimą pamėtyti į krepšį. Yra daug užklasinės veiklos, kas gerina santykius su komandos draugais. Galime išbandyti save įvairiuose kituose sportuose, į kuriuos niekada nebūtume net išdrįsę kojos įkelti. Turėjau pasiūlymų prie „Kažkur Matytų“ prisijungti anksčiau, gaila, kad to nepadariau. Bet geriau vėliau nei niekada.

– Dainuoji vienoje grupėje su žmona. Filmavime sakei, kad ji grupėje – svarbiausia. Kas tokiu atveju duete esi tu?

– Privalėjau taip sakyti, kad žmona į namus įsileistų. Jei rimtai, už viską, kas susiję su muzika, koncertų derinimu, žodžių kūrimu ir panašiai, esu atsakingas aš. Esu tiek šeimos, tiek grupės galva. Bet galva be gero kaklo – niekas. Gabijai yra didžiulė ir labai svarbi mūsų dueto dalis, ją labai myli žmonės ir ji pati puikiai moka perteikti savo meilę jiems.

– Kokiu jautiesi „Kažkur Matytuose“?

– Jaučiuosi naujoku, kuriam stovėt prie lentos dar truputį nejauku. Bet dar pora išėjimų, keletas kūno kultūros pamokų ir turėtų „pramušti“.

– Sužaidei 3 rungtynes, mėgėjų lygoje verti po 3 taškus. Kur tas senas geras Žygimantas, kuriam ir 25 taškai – ne riba?

– Senam geram Žygimantui komandos draugai kamuolį kartais papasuodavo (nesijuokia).

– Laidoje „Šok į profo kedus“ išbandei irklavimą. Po 500 metrų iššūkio – išsitaškėt. Ar irklavimas – tikrai sunkiausia pasaulyje sporto šaka?

– Viskas tik dėl filmavimo, dėl kadro. Būčiau laisvai nuirklavęs dar 5 kilometrus (juokiasi). Kad pasakyčiau, ar tai sunkiausia pasaulyje sporto šaka, turėčiau išbandyti visas kitas, o aš dar net kerlingo nebandęs. Tai, aišku, neginčija fakto, kad irklavime tikrai yra reikalų. Finiše net pasaulio čempionai alpsta.

– Laidos filmavimo metu išsidavei, kad palaikai „Žalgirį“, mėgsti Mantą Bartuševičių ir giminės balius, o viena iš tavo manijų – „Simpsonai“. Kokios kitos?

– Muzika, video žaidimai, geri filmai, žvejyba, kelionės, išvykos su draugais, maistas, o dabar ir tėvystė.

– Gyveni Vilniuje, bet palaikai Kauno komandą. Nesijauti nepatogiai?

– Esu grynakraujis žemaitis iš Mažeikių. Kol ten gyvenau, vaikščiodavau į tuometinės Mažeikių „Naftos“ rungtynes LKL. Bet ta tikroji meilė vistiek buvo „Žalgiris“. Kai ši komanda atvažiuodavo į miestą, būdavo didžiausia šventė. Su tėčio darbu autobusais važiuodavome į Kauno halę stebėti Eurolygos, išvykos rungtynes stebėdavome per televizorių, tad nori nenori meilė„Žalgiriui“ buvo įskiepyta. Mažeikių iškeitimas į Vilnių meilės vietinei komandai neatnešė. Su vietiniais draugais pasišpilkuojam, patraukiam vieni kitus per dantį, bet tuo viskas ir baigiasi.

Džiaugiuosi į LKL sugrįžusiais Mažeikiais, bet „Žalgiris“ man yra tai, kas nuneša į kitą lygį.